Ekscentriškos lygtys: keli pastebėjimai iš Edinburgo
Tarptautinis Edinburgo kino festivalis kino festivalių žemėlapyje figūruoja nuo pat įkūrimo. Jis – vienas seniausių pasaulyje, vykstantis nuo 1947 m. ir nėsyk nenutrūkęs. Čia savo filmus Jungtinei Karalystei pristatydavo Ingmaras Bergmanas, o vieni pirmųjų festivalio svečių buvo Roberto Rossellini ir Jacques’as Tati. Festivalių kalendoriuje jis vyksta jau po Kanų, tačiau prieš Veneciją ir Torontą, o Jungtinėje Karalystėje jis aktyviai konkuruoja su Londono ir Glazgo kino festivaliais. Šio festivalio įvairialypiškumą puikiai nusako tai, kad čia savo Jungtinės Karalystės premjerą pasitiko „Disney“ filmas „Ratai 3“, o po savaitės Lizzie Borden pristatė legendinį, tačiau retai matomą feministinį kino šedevrą „Gimę ugnyje“ („Born in Flames“). Edinburgo publika – išprususi ir įnoringa, į festivalio seansus plūstanti būriais. „Šio renginio laukiau visus metus“, – sako šalia manęs sėdintis vyriškis prieš dar vieną kino premjerą.
Ši apžvalga – itin mažas gausios festivalio programos krislas, apžvelgiantis porą labiausiai lauktų filmų – Terrence‘o Malicko naujausiąjį „Daina po dainos“ („Song to Song“), Stanley Tucci „Paskutinį portretą“ („Final Portrait“) – ir labiausiai mane nustebinusį Peterio Mackie Burnso „Dafnę“ („Daphne“).
„Daina po dainos“: Patti, neišeik
Viena iš laukiamiausių šio festivalio premjerų – naujausias amerikiečių kino vizionieriaus Terrence’o Malicko filmas „Daina po dainos“. Tęsdamas pastarųjų poros savo filmų tradicijas, Malickas susirinko ištisą šiuolaikinio Holivudo žvaigždžių ansamblį: Michaelas Fassbenderis, Rooney Mara ir Ryanas Goslingas sudaro archetipinį meilės trikampį Ostino mieste, Teksaso valstijoje, o jo paraštėse figūruoja Natalie Portman ir Cate Blanchett. Fei (akt. Rooney Mara), karjerą pradedanti dainininkė, blaškosi tarp dviejų vyrų: įtakingo muzikos prodiuserio Kuko (akt. Michael Fassbender) ir šiek tiek mažiau įtakingo muzikanto BV (akt. Ryan Gosling). Kukas ir BV yra antitezės: Goslingo veikėjas įkūnija dvasingąjį, aukštąjį meną, o Kukas šlaistosi po muzikos festivalius tarsi Mefistofelis, auksu verčiantis viską, prie ko tiktai prisiliečia, ir Fei žavi brutaliu materializmu. Ostino kaip šiuolaikinės muzikos sostinės statusą atspindi filme pasirodančios muzikos žvaigždės: Johnas Lydonas, Iggy Popas, Lykke Li, „Red Hot Chili Peppers“, Patti Smith ir kiti. Lydonas ir Iggy kalba apie pašėlusią savo praeitį – seksą, narkotikus ir rokenrolą, o penkios Patti Smith monologo minutės yra bene nuostabiausia filmo scena: vyniodama 2015 m. išėjusių savo memuarų „M Traukinys“ („M Train“) giją, Smith kalba apie meilę, meną, klaidas ir mirtį… Jai išėjus, noriu sustūgti: Patti, neišeik, nepalik manęs vienos su jais!
Išties, būti su šiuo personažų būriu yra itin sunku. Po genialaus „Gyvenimo medžio“ („The Tree of Life“), pasirodžiusio 2011 m., režisierius tęsia fundamentalių žmogiškosios būties klausimų liniją, paprastai pasireiškiančią per vyrų ir moterų santykius. „Daina po dainos“ išlaiko visus klasikinius Malicko braižo aspektus, jo vizualiąją poetiką, tačiau filmo grandioziškumas ir pretenzinga transcendencija balansuoja ties art house kiču, režisieriui nagrinėjant meilės trikampį muzikos festivaliuose su rimtimi, prilygstančia Didžiajam Sprogimui. Tad turime 129 minutes nepaprasto dramatiškumo ir rimties, labai gražiems žmonėms vaikščiojant po itin gražius, erdvius kambarius ir žvelgiant į pasaulį pro didžiulius langus. Metafora, dvasingumo ir materializmo akistata aiški, tačiau jai nelemta pakilti virš perdėto filmo teatrališkumo. Dūsaujančios, pažeidžiamos, trapios būtybės – tai viskas, kuo lemta būti puikioms aktorėms Portman ir Marai šiame filme, o Goslingas tęsia „Kalifornijos svajose“ („La La Land“) pradėtą aktorinę liniją ir bando pakilti virš nelemto muzikos industrijos komercializmo. Žvelgiant į šį talentingų aktorių būrį, apima jausmas, kad jie norėtų būti bet kur, tik ne šio filmo kadruose – bet negalėjo atsakyti tokio kalibro režisieriui.
Ir visgi labiausiai erzinantis filmo aspektas yra tie retkarčiais švystelintys genialumo akimirksniai, prilygstantys ankstesniems Malicko šedevrams, – nuostabi Emmanuelio Lubezki kameros darbo ir eklektiško garso takelio sintezė. Patti Smith, apsireiškianti ir dingstanti, paliekanti mus grimzti neišsprendžiamoje, savoje trajektorijoje užstrigusioje lygtyje.
„Dafnė“: maži visatos sraigtelių judėjimai
Visiška „Dainos po dainos“ pretenzingumo priešingybė – škotų režisieriaus Peterio Mackie Burnso pirmasis ilgametražis filmas „Dafnė“, kurio pagrindinio vaidmens atlikėja Emily Beecham (žiūrovams pažįstama iš brolių Coenų filmo „Šlovė Cezariui!“ („Hail, Caesar!“) susižėrė geriausios festivalio aktorės laurus. Dafnė gyvena šiek tiek nušiurusiame name Pietų Londone, dirba vietinio restoranėlio virtuvėje, nelabai sutaria su motina, daugokai geria, į pasaulį žvelgia su šiek tiek ciniška šypsena. Vieną vakarą Dafnei beperkant cigaretes į vietinę parduotuvėlę įsiveržia peiliu ginkluotas užpuolikas. Po šios ribinės patirties moters ryšys su aplinka ima kisti – pamažu kintant jos kasdienybės trajektorijoms ir požiūriui į aplinkinius.
Burnso filmas rodo Jungtinės Karalystės sostinę netikėtu rakursu, žiūrovus nukeldamas į kine retai matomą Pietų Londono Elephant and Castle vietovę, esančią toli nuo Richardo Curtiso romantinių komedijų. Šis megapolis – galybė mažų gyvenimų ir sraigtelių, retkarčiais susikertančių ir daugiau nebepasimatančių, gyvas, pulsuojantis organizmas. Ir esminis pakitimas Dafnės kasdienybėje yra būtent jos ryšys su šiuo miestu, užmezgant ilgalaikius ir trumpalaikius ryšius su įvairiais jo gyventojais: naktinio klubo sargais, motinomis autobuse ir visais, kurių gyvenimus probėgšmais regime languose vakarais, bet turbūt nėsyk nesutiksime.
Šis filmas lyginamas su Noah Baumbacho šedevru „Fransis Ha“. Iš vienos pusės šis palyginimas parodo jaunų moterų naratyvų stygių didžiajame ekrane, iš kitos – taip, tiek Dafnė, tiek Fransis spontaniškai blaškosi, priima blogus sprendimus, kvestionuoja, ką jų kartos moterims reiškia sėkmės, karjeros, santykių parametrai. Visų svarbiausia, šie filmai nemoralizuoja ir neteisia savo herojų; jų klausimai nėra išsprendžiami santuoka, vaikais ar nauju darbu. Jų nereikia išgelbėti.
„Dafnė“ iškelia daugiau klausimų, negu duoda atsakymų – ir tai yra nuostabu.
„Paskutinis portretas“: meilės daina Giacometti
Holivudo aktorius ir režisierius Stanley Tucci į Edinburgą atvyko pristatyti savo naujausio kūrinio – „Paskutinio portreto“, biografinio filmo apie garsųjį šveicarų menininką Alberto Giacometti. Filmo struktūra primena XX a. pradžios romanus – dviejų protų susidūrimas, bendravimas, išsiskyrimas. „Paskutinis portretas“ išties paremtas 1965 m. išleistu amerikiečių rašytojo ir meno kritiko Jameso Lordo veikalu „Giacometti portretas“ („A Giacometti Portrait“): Lordas su šveicaru susipažino 1952 m. kavinėje „Les Deux Magots“ Paryžiuje ir buvo išsyk užhipnotizuotas.
Po jųdviejų pažinties Giacometti (akt. Geoffrey Rush) imasi tapyti Lordo (akt. Armie Hammer) portreto. Šis procesas užtrunka žymiai ilgiau, negu tikėtasi, valandoms virstant dienomis ir savaitėmis, vis nusikeliant Lordo grįžimui į Ameriką. Jųdviejų ryšys tampa Giacometti kūrybinio etoso mikrokosmu, aplink sūkuriuojant jo mūzoms – žmonai Annette (akt. Sylvie Testud) ir meilužei Caroline (akt. Clémence Poésy), gerbėjams ir broliui Diego (akt. Tony Shalhoub).
Menininkų biografijos – išties tiršta kino kategorija. „Paskutinis portretas“ į šį žanrą neįneša naujų vėjų, tačiau australų aktoriaus Rusho persikūnijimas – stulbinantis tiek gestais, kalbėsena, žvilgsniais, tiek išskirtine žilų plaukų kupeta. Jo Giacometti – trapus, arogantiškas perfekcionistas, itin įnoringas, atsainus, pažeidžiamas… ir visa tai vien žvelgiant į tuščią molbertą.
Tucci šį filmą vadina tikru „labour of love“, t. y. meno kūriniu, kurtu iš meilės, o ne dėl pelno. Šis filmas myli savo subjektą ir jo ekscentriškumą, nekapstydamas kvestionuotinų jo asmenybės ir elgesio bruožų. Ir tai bene didžiausias „Paskutinio portreto“ privalumas ir trūkumas. Privalumas, nes žiūrėti į Rushą, besišlaistantį Paryžiuje ir studijoje (bravo filmo dizaineriui Jamesui Merifieldui), yra didelis malonumas. Rushas išgauna komediją iš menkiausio gesto, perspausdamas, komiškai niurnėdamas ir trūkčiodamas. Trūkumas, nes Tucci menininko neegzaminuoja, o tiesiog myli, etiškai kvestionuotinus jo gyvenimo aspektus paversdamas komedija. Giacometti mūzoms nelemta kalbėti, o tiesiog jį įkvėpti.
Tad „Paskutinis portretas“ – tarsi įžangą į Giacometti, ekscentrišką, genialų perfekcionistą, ir puikus priedas šiųmetinei jo retrospektyvai „Tate Modern“ muziejuje Londone, pirmajai Giacometti retrospektyvai Jungtinėje Karalystėje per pastaruosius dešimtmečius. Tačiau nieko daugiau.
