Kuba: atgal į praeitį

Kas pirmiausia krinta į akis po ilgo dvylikos valandų skrydžio iš Maskvos į karščiu alsuojančią Havaną?

Autoriaus nuotrauka

Automobiliai. Mus į miesto centrą veža sena sovietinė „Lada“, tačiau aplink zuja didžiuliai praėjusio amžiaus penktojo ir šeštojo dešimtmečių dodžai, pontiakai, ševrolė, kadilakai ir kitų rūšių amerikietiški dinozaurai. Įvairių spalvų ir ilgio, talpūs ir įspūdingi automobiliai, ryjantys gal po 20 litrų benzino šimtui kilometrų, iki šiol simboliškai įrodinėja kapitalistinės amerikietiškos sistemos pranašumą prieš komunistinę – jų fone vėlesnės sovietinės ir rusiškos gamybos mašinos atrodo labai jau varganai. Ir tokie automobiliai ten ne tik brangus turistams vežioti skirtas antikvarinis daiktas, bet ir kasdieninio susisiekimo priemonė. Havanos centre gausybė griūvančių barokinių, neoklasicistinių, art deco namų, pro kurių duris į dulkiną gatvę, kurią nuplaus kasdieninė liūtis, žiūri vaikai ir senukai… Šiandien kolonijinis ispanų, anglų, prancūzų ir amerikiečių statytas miestas, kuris savo didingumu galėtų varžytis su Madridu ar Lisabona, yra įrodymas, ką gali padaryti komunizmas, tai yra kaip jis gali nugyventi bet kokią šalį.

Sovietinių laikų anekdotas pasakoja apie du žydus, kurių vienas sako kitam, kad prie komunizmo jis turės nuosavą lėktuvą. „O kam tau lėktuvas?“ – klausia kitas. „Na, tarkim, Kalugoje parduoda dešrą. Pusė valandos – ir aš ten.“

Du labiausiai tarp kubiečių paplitę žodžiai yra conseguir (gauti, susiveikti) ir resolver (išspręsti, sugalvoti). Kubiečiai puikiai sugeba suderinti abu dalykus. Havanos gyventojai dieną pradeda nuo svarbiausių produktų paieškos. Reikia conseguir vandens buteliuose, kiaušinių (didelis deficitas ir labai svarbus kasdieninis produktas), mėsos (sviesto ir varškės parduotuvėse nemačiau), taip ir lietuviai darė istorijoje nugrimzdusiais 1992–1993 metais. Net parduotuvių už tvirtą valiutą (pesos convertibles) lentynose dominuoja aliejaus buteliai, pomidorų padažas, kažkokie nevalgomi konservai – visa tai padaryta tam, kad prekių atrodytų kuo daugiau. Vandens dideliuose buteliuose būna ne visada, bet „Havana Club“ romo butelių baterijos išdidžiai rikiuojasi pardavėjui už nugaros ir jo įsigyti čia lengviau, negu gauti pieno. Valstybinių ir valstybei priklausančių kooperatinių parduotuvių sistemoje susigaudyti nelengva. Pardavinėjama ir už konvertuojamuosius pesus, ir už moneda nacional, valiutą, kuria algą gauna dauguma kubiečių, ir už valstybės skiriamus talonus muilui, skalbimo priemonėms, tualetiniam popieriui, vaikiškoms prekėms, audinių atraižoms. Šioje sudėtingoje sistemoje svarbu išmanyti, kaip reikia resolver problemą: tarkim, sugedo čiaupas – didelis deficitas šioje šalyje – ir reikia rasti išeitį, kaip tokį čiaupą, kuris parduotuvėje kainuoja apie 150 eurų, gauti už tinkamą kainą.

Toliau nuo Havanos daugiau revoliucinių plakatų, šlovinančių prieš šešiasdešimt metų barbudos (barzdotųjų vyrų) įvykdytą revoliuciją, bet ir aprūpinimas geresnis. Trinidado parduotuvėje yra ir vandens, ir vokiečių gamybos jogurto, ir ispaniškų sausainių. Mėsos skyriuje – pusės metro (čia ne metafora) daktariškos dešros šliosai ir gal dešimties kilogramų ispaniško kumpio, už kurį kubietis turėtų pakloti du ar tris vidutinius mėnesio atlyginimus, gabalai. Kažkaip sunkiai siejasi nuostabūs Karibų pliažai ir palmės, Hemingwayaus Havana, įtraukianti muzika, kubietiškas gyvenimo džiaugsmas ir valstybinė televizija, transliuojanti reportažus apie kylančią žemės ūkio produkciją, augančius pieno primilžius, riebias karves (kaip minėjau, gauti sviesto ir vietinio sūrio Kuboje tikras resolver iššūkis), pustuštėse valstybinėse parduotuvėse (nes kitokių nėra) ant sienų užrašyti šūkiai su José Martí posakiais apie kooperacijos ir komercijos naudą tautai, nuolat lydintys plakatai „Defendiendo el socialismo“, „Por Cuba, por Fidel“, „Patria o muerte“. Tėvynė arba mirtis. Kažkur girdėta, ar ne?