Plekšt

Daug kas Palangoje keičiasi, bet tik ne bobų pliažas. Tas tai stabilus kaip bordiūras. Patinka jis man su visom savo bobom (BOBOM ir ne kitaip, tad, paprašyčiau, jokių čik čirik), jų plepalais ir trauzų turgumi. Bet prie vieno dalyko per tiek metų niekaip nepriprantu – nu, bet kodėl jos save ten taip plekšena? Plekšt plekšt plekšt! – aidu atskrieja, vos tik pasuki siauru takeliu į žydrąjį bobų rojų. Stovi jos ten ant kranto ar vandeny prieš saulę ir plekšenasi – klubus, šlaunis, pilvą (ties tuo tai kažkaip net malūnėliu rankos sukasi). Paprastai sakant, atstato saulei lašinį ir jį barškina. O jei draugės, tai dar ir viena kitą pliaukšteli ar pamoko, suprask, silpnai varai, žiūrėk, kaip reikia. Plekšenimus lydi visokie dar kūno pasilankstymai ar kažkokie laukinių šokiai… Ne, nu, viskas gerai, matau, kad labai laimingos, bet kai tai tęsiasi visą mano rudinimosi seansą… Bangų mūšos meditacija – plekšt plekšt plekšt ir nėr čia ko tau medituotis! Saulutė meiliai glosto kūną ir tu grimzti palaimingai į sapną – plekšt plekšt plekšt, nėr čia ko miegoti! Skaitomame romane tragedijos kulminacija: Venecija pastoja nuo Sleiterio, bet tas, pasirodo, nacių šnipas – aš pasiruošusi apsičiurkšt ašaromis, bet ne, nes plekšt plekšt plekšt sugrąžina į nuobodžiai beintrigę realybę. Nu, blemba, bobos, ŠA! „Alio? Dubauskiene? Kas čia vyksta?“ – skambinu ir klausiu, nes amžiaus kategorija tai ta ir vyresnės, tai ką aš žinau, gal jas to mokykloje mokė. „Kūdinasi. Tirpdo prieš saulę riebalą“, – sako. „A… Okeiiiii…“ – suklūstu ir vos susimąstau.

Bet jos tuo PLEKŠT aidu visokių čia gali prisišaukti. Va, artėja vienas toks pagyvenęs, kūdas, kad net jėzusmarija, su vos besilaikančiais triusikiukais senolis tuo siauru vinguriuojančiu takeliu link PLEKŠT pasaulio. Aš tyliai iš pas-kos. Atsisuka, pamato mane ir nėr kur dingti, bet sakyti gi kažką reikia, tai ir sako: „Ar dar toli vyrų pliažas?“ Nebeaiškinau, kad tokio Palangoj net nėra, nes jau ir taip, atrodo, susimovė.

O šiandien važiuoju dviračių taku iš paskos šeimai su trim vaikais ir girdžiu, kaip apytiksliai keturmetė sako: „Mama, za nami jedet kakaja-to babuška.“ Be manęs, daugiau nieko nebuvo, duodu nukirst… E? AAAA?! YYYYYYY!!! NU PYYYP!!! Tai taip, su Dubauskienės skolinta fufaika nuo lietaus, bet ji ryškiai geltona… Ir bateliai ryškiai raudoni, kas visai taisė vaizdą. Jaučiausi net fešin prieš kokias dešimt sekundžių. Ir dar net ne matuška… o iškart babuška… Nu da, ir šita babuška mina į babuškų pliažą, kur darys sau plekšt paplekšt į šonus… Kaip liūdna.

Viskas, kapec, basta, finito, ženklas baigti atostogas, nes geriau jau nebus. Grįžtu darbų dirbti, o ir jus su rudens 1-ąja, plekšt plekšt plekšt!