Nesveikas smalsumas

 

Po to, kai išlaikiau egzaminą ir gavau vairuotojo pažymėjimą, instruktorius atsisveikindamas davė patarimą:

– Jūs arba visai nevažinėkite, arba pasidėkite po akseleratoriumi medinę ritę nuo siūlų – negalėsite netyčia viršyti greičio…

Svetimas žmogus, pagyvenęs vyras per porą mėnesių įžvelgė savybę, dėl kurios niekuomet nebuvau kritikuojama namuose. Manau, kai kurie charakterio bruožai šeimose yra perduodami iš kartos į kartą, lyg pereinamoji gairelė, namiškių priimami kaip savaime suprantami: aš nepripažįstu draudimų, visi NE! sukurti ne man. Jei žmonės, tokie patys kaip aš, draudimus sukūrė, kodėl negaliu jų pakeisti ar patobulinti?!. Tai nereiškia, kad per perėją visuomet einu tik degant raudonam šviesoforo signalui, bet paklusti reikalavimams man sunku; jaučiu pareigą patikrinti, ar tie, kurie iš manęs ko nors reikalauja, nesuklydo. Vaikystėje taip elgiausi iš smalsumo, trokšdama pažinti reiškinių prigimtį – buvau smalsi mergaitė. Nežinojau, kad smalsumas (nekalbu apie ydingą potraukį vogčia žiūrėti pro rakto skylutę, taip nesielgiau) gali būti ir nesveikas: yra toks terminas krikščionių žodyne „nesveikas smalsumas“, vienuoliai ir tikintys pasauliečiai mokosi apsaugoti žvilgsnį bei mintis nuo pašalinių išblaškančių vaizdų, kurie nėra susiję su konkretaus žmogaus veikla ir siekiais. Naudinga praktika interneto eroje, kai traukia be tikslo klaidžioti virtualiomis bekraštėmis dykromis. O kaip išmokti saugotis paauglėms, trokštančioms pirma laiko peržiūrėti savo gyvenimo „filmą“, sužinoti, kas nutiks po dešimties ar dvidešimties metų? Kur gyvensime? Ar ištekėsime ir už ko? Kiek turėsime vaikų? Tokius ir panašius klausimus užduodavome spiritizmo seansų metu. Mama matė, kad susirenkame burti, iš pradžių nekreipė dėmesio, vėliau paprašė liautis, bet paaiškinti, kodėl spiritizmo seansai yra nederamas užsiėmimas, ji nesugebėjo: draudimai be argumentų man negaliojo, rinkdavomės pas kitas mergaites. Susieidavome visas klasės aktyvas, pavyzdingos mokinės bei pirmūnės, ir bandydavome išsiaiškinti, kas vyksta spiritizmo seansų metu. Kartą lėkštelė minutę dideliu greičiu sukosi ant stalo, nė viena nesilietėme prie jos, atsitraukėme ir tik žiūrėjome – sukosi vis greičiau, išsigandau, kad suduš, nuskriejusi ant grindų, priėjau prie stalo ir prispaudžiau ją delnu. Papasakojau apie mūsų eksperimentus su lėkštele chemijos mokytojui, kurio nuomone pasitikėjau. Jis išklausė ir tik nusistebėjo, nesugebėjo nieko paaiškinti, neperspėjo ir nesudraudė: ar galėjome būti išmintingesnės už suaugusiuosius, burdavome per daug nesislėpdamos – kas turėjo mus įspėti, kad tai pavojinga? Kūno higienos tėvai moko vaikus labai rūpestingai, bet yra analfabetai dvasinės sveikatos srityje. Daugelis tėvų galbūt mano, kad vaikai patys gali apsispręsti, ar jie tiki ir ką tiki, patys turi atrasti dvasinio gyvenimo praktikas, išmokti vertinti gyvybės dovaną ir atsakingai elgtis, galbūt jie yra teisūs, palikdami viską savieigai, atsitiktinumui, – vaikai išmoks ir atras, bet kokia bus šių ieškojimų kaina? Troškimas įspėti ateitį, pastangos kontroliuoti būsimus savo (dar blogiau – kitų žmonių) gyvenimo įvykius verčia įsprausti juos į „savadarbį projektą“, trukdo ugdytis gebėjimą stebėtis ir džiaugtis, su dėkingumu priimant tai, kas mums yra tiesiog dovanojama; iliuzija, kad galime projektuoti gyvenimo įvykius, paverčia trumparegiais ir baikščiais. Nesilankiau pas būrėjas, instinktyviai vengiau ekstrasensų, nelošiau kortomis, nepirkau loterijos bilietų – tikėjau, kad visa, kas man tikrai svarbu, turiu įgyti ne dėl aklo atsitiktinumo (tegul laimingo), bet pasiekti savo žiniomis ir darbu. Neabejojau, kad Dievas yra, bet netikėjau, kad Dievui rūpi mano kasdienės problemos, netgi priešingai – tikėjau, jog turiu kažko pasiekti, kad būčiau pastebėta ir įvertinta: taip pat ir Dievo… Neabejojau, kad stodama į aukštąją mokyklą patyriau stebuklą, bet nelaikiau šio įvykio išskirtiniu, jis neprivertė permąstyti ar pakeisti mano požiūrį; mačiau šimtus votų Aušros Vartų koplyčioje, tikėjau, kad Dievas gali įsikišti į mano gyvenimo įvykius, kai prašau pagalbos, o situacija yra beviltiška – nebuvau pasiruošusi laikyti stojamuosius egzaminus Dailės institute. Nežinojau, kaip vyksta stebuklai, nežinojau, kas tuomet padėjo, – galbūt šventas paveikslas, o gal vieta, Aušros Vartų koplyčia yra nepaprasta. Niekuomet anksčiau nesilankiau šventose vietose, net nebuvau apie jas girdėjusi. Kreiptis su prašymu tokiu svarbiu reikalu, dėl kurio mama aukojo visą savo gyvenimą, – ji tikėjo išsilavinimu, – atrodė savaime suprantama ir natūralu, visi taip elgtųsi būdami mano vietoje: aš mylėjau mamą ir kaip tik todėl neprašydavau nieko, mes gyvenome kukliai, nenorėjau jos liūdinti. Pamenu, kartą, vėlyvą žiemos popietę, atvažiavome į Šiaulius ir užėjome į žaislų parduotuvę, įsikūrusią netoli nuo autobusų stoties, pačiame miesto centre. Mama pasiūlė išsirinkti bet ką, kas patiktų. Išsirinkau nedidelį guminį kamuoliuką. Mes vienintelės pirkėjos parduotuvėje, lentynos apkrautos įvairiais žaislais, pardavėja rodo tai į vieną, tai į kitą, bet aš purtau galvą, nesiduodu klaidinama ir viliojama:

– Noriu kamuoliuko, kuris įdėtas į medžiaginį raudoną tinklelį.

Jis visai nedaug kainavo, įsivaizdavau, kaip smagu spardyti kamuolį, laikant už kilpos tinklelio viršuje. Mama nusiminė, ji norėjo nupirkti ką nors ypatingo – labai gražaus ir brangaus. Į maldą žiūrėjau panašiai, nemaniau, kad galėčiau (turėčiau) nuolat ko nors prašyti – toks buvo mano savadarbis pamaldumo suvokimas; egzaminų metu prašiau, nes žinojau, kaip labai dėl manęs nerimavo mama.

Paauglystėje ir studijuodama spiritizmu užsiėmiau iš paikumo, trokšdama stebinti drauges, būti dėmesio centre, taip pat iš smalsumo, kurio vedami vaikai krapšto netyčia atrastą surūdijusį artilerijos sviedinį ar granatą. Nežiūrėjau į būrimą rimtai, bet nuo to šis užsiėmimas netapo saugesnis. Netikėjau, kad kitas lygiai toks pat kaip ir aš žmogus gali lemti mano gyvenimą ar jam daryti kokią nors įtaką, todėl skeptiškai vertinau pranašus ir būrėjas, bet gimtadienio proga dovanų gauta „Permainų knyga“ naudojausi pati ir burdavau į svečius atėjusiems draugams – priėmiau tai kaip žaidimą, nežinojau ir nesuvokiau, kad bet koks būrimas visgi yra religinis aktas ir veikia mąstymą bei elgesį. Knygą vertinau kaip literatūros kūrinį: išversta iš kinų į rusų kalbą, perspausdinta mašinėle, padauginta kseroksu, įrišta rankomis „Permainų knyga“ tuo metu buvo retenybė. Dovaną gavau su senovinėmis kinų monetomis ir instrukcija, kaip jomis galima burti; prieš reikšmingą susitikimą ar įvykį išmesdavau šešis kartus monetas lyg lošimo kauliukus ir perskaitydavau heksagramą. Nesidomėjau Rytų religijomis, nesigilinau į jas, todėl heksagramos man didelio įspūdžio nepadarė, skaityti vėlesniųjų amžių kinų vienuolių rašytus komentarus buvo įdomiau, bet visos „Permainų knygos“ taip ir neperskaičiau.

Nuo mažens puoselėjau du pomėgius – dailei ir teatrui, antrasis peraugo į susidomėjimą kinu. Inscenizuodavau pasakas su gatvelės, kurioje gyvenome, vaikais, gaminau kaukes, kūriau kostiumus, stačiau marionečių spektaklius, tikrą cirko pasirodymą surengėme – su ekvilibristais, akrobatais, klounais ir fokusininkais. Tėvai ir kaimynai lankydavo mūsų vaidinimus, už pinigus, paaukotus vienos draugės tėvo, didžiausio mūsų „mecenato“, keldavome vaišes: šimtas gramų „Barbarisų“ kainavo tik dešimt kapeikų. Veikla, leidžianti persikūnyti, žavėjo ir teikė begalinį malonumą. Vadinome pramogas vaidinimais, žodžio „režisūra“ nevartojome ir netgi nežinojome. Mokydamasi vidurinėje mokykloje stačiau vaidinimus konkursams ir šventinius pasirodymus. Nežinojau, kad yra specialios mokyklos, kuriose moko „statyti vaidinimus“, dar sunkiau būtų buvę patikėti, kad toks džiuginantis užsiėmimas gali vadintis darbu. Tik studijuodama dailę sužinojau apie VGIK’ą (Sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą), mano studijų draugės Gražinos bendrabučio kambaryje gyveno estė, kurios vaikinas studijavo VGIK’e Maskvoje.

– Kodėl neieškojote galimybės studijuoti anksčiau?

– Nežinojau, kad yra tokia profesija…

– Jūs nesilankydavote kino teatre?!.

– Tik todėl, kad lankydavausi, aš ir nežinojau…

– Kas, jūsų manymu, kūrė filmus, kuriuos žiūrėdavote?!.

– …galbūt dievai…

– Betgi titruose parašyta režisieriaus pavardė!!.

– Kas gi skaito titrus?!.

Užrašai filmo pradžioje lyg dūmų uždanga, žadinanti smalsumą (kuo greičiau išsisklaido, tuo geriau), o virtinės mažų raidelių, dideliu greičiu praskriejančių ekranu filmo pabaigoje, iš viso niekam neįdomios; budėtojos seniai būdavo uždegusios šviesas – kino mechanikas nutraukdavo peržiūrą pasirodžius ekrane pirmai titrų eilutei, – žiūrovai bildėdami pakildavo iš savo vietų ir susigrūsdavo prie durų. Grįždama vaizduotėje pratęsdavau matytas istorijas, patikusiems herojams suteikdavau antrą (trečią ir ketvirtą) šansą, prikeldavau tragiškai žuvusius, pataisydavau kai kurias siužetines linijas. Gyvenimas ekrane, šviesoms užgesus, rodėsi nepalyginti įdomesnis už skurdaus provincijos miesto realybę; panirdavau į sąlyginę tikrovę ir užmiršdavau apie pasaulį už kino teatro sienų.

Radau VGIK’o adresą, nuskridau į Maskvą, išsiaiškinau, kokie stojamųjų egzaminų reikalavimai, pasiėmiau užduotis; tai, kas pasakojime telpa į vieną sakinį, realybėje išsitęsė į septynerius metus, jau buvau pabaigusi studijas Dailės institute. Atsitiktinai perskaičiau laikraštyje informaciją apie aukštuosius kino režisūros kursus Lietuvoje: du garsūs kino meistrai rinko grupę – nusprendžiau dalyvauti atrankoje. Svajone su niekuo nesidalinau, galimybė studijuoti dieniniame skyriuje rodėsi sunkiai įgyvendinama. Ruošiausi kruopščiai, išsinuomojau butą ir padariau remontą, po to išstudijavau knygą apie šunis, ieškojau vaikus mylinčio šuns, kuris tilptų vieno kambario bute. Radau tinkamą Maskvos šunų klube, užsisakiau, nuvažiavau ir nusipirkau. Įsigijau naują vokiečių gamybos rašomąjį stalą, atsisėdusi prie jo parašiau scenarijų, recenziją ir pasakojimą pavadinimu „Įdomiausias įvykis iš mano gyvenimo“, sudėjau į voką ir išsiunčiau nurodytu adresu. Ar galėjau stojamųjų egzaminų užduotis parašyti sename bute? Ne. Ten netilpo rašomasis stalas ir šuo. Galėjau rašyti ant palangės, bet kur gyventų šuo? Galėjau neįstoti, tuomet nebūtų reikėję važinėti į paskaitas (kasdien 100 kilometrų), o vaiko palikinėti šuns globai, bet mane pakvietė laikyti egzaminų – atranką perėjau. Prieš vykdama į pokalbį išmečiau šešis kartus kiniškas monetas ir „Permainų knygoje“ perskaičiau heksagramą:

– Kalbėk savo miesto vardu…

Komentaras antrino:

– Neslėpk savo tikrojo veido, būk savimi…

Mačiau režisierius ir teatro bei kino aktorius, kurie išeidavo po pokalbio visiškai „be veido“. Vienas prisipažino:

– Jaučiau, kad esu niekas ir nieko nesugebu, kabinuosi į orą, o po kojomis praraja – dar sekundė ir aš krentu…

Žmonės išgyveno tokį didelį stresą, kad išėję iš auditorijos, kurioje vyko egzaminas-pokalbis, neįstengė nuslėpti savo būsenos, nors tai buvo teatralai profesionalai. Tik vienas aktorius, už „Skrydį per Atlantą“ pelnęs visuotinę meilę ir LTSR nusipelniusio artisto vardą, nesutriko, žaismingai nusišiepė, matydamas apstulbusius ir klausiančius mūsų žvilgsnius – visa komisija išėjo iš auditorijos paskui jį, – ir atsisukęs per petį atsainiai pusbalsiu mestelėjo:

– Aš juos paleidau.

Štai – artistas! Per pertrauką prie manęs priėjo aktorė, dalyvavusi konkurse ir taip pat perėjusi atranką:

– Jie turi sąrašus, su kuo kuris iš dviejų meistrų nori dirbti, viename iš sąrašų – jūsų pavardė. Išsilaikykite per pokalbį, nesileiskite sutrikdoma.

Paaiškino, iš kur ši informacija, palinkėjo sėkmės. Aš patikėjau, nors žinia, išgirsta prieš pat egzaminą, vertė dar labiau jaudintis. Vienas iš dviejų grupę rinkusių meistrų, tik įėjus į auditoriją, atsistojo ir paliko patalpą, mačiau, kad elgiasi demonstratyviai – štai kodėl buvau perspėta!.. Bendravau su likusiais komisijos nariais, atsakinėjau į klausimus. Tvyrojo ilgos pauzės, įtampa tapo tokia nepakeliama, kad panorau išeiti. Nespėjau atsistoti, tik nežymiai pasvirau į priekį:

– Sėdėk, Rūta, – išgirdau negarsiai, bet įsakmiai ištartus žodžius.

Dirstelėjau į katedros vedėją, kreipinys vardu sumažino įtampą, padėjo atgauti pusiausvyrą. Grįžo kino režisierius, nepanoręs dalyvauti pokalbyje su manimi, ir net neprisėdęs uždavė klausimą:

– Kaip vertinate „Veidrodį“? Ar matėte šį kino filmą?

Andrejaus Tarkovskio kūryba buvo laikoma sovietinio kino avangardu, 1984 metais jis emigravo iš Sovietų Sąjungos. Filmai laimėdavo pripažinimą tarptautiniuose kino festivaliuose, žinomiausi sovietiniai kino kritikai rašė labai palankius įvertinimus, skaičiau ne vieną ir ne dvi recenzijas sąjunginiame žurnale „Iskusstvo kino“. Žmogus, egzamino-pokalbio metu uždavęs man klausimą, neabejojo, kad girsiu „Veidrodį“ – kaip kitaip galėjau vertinti garsiausią tų laikų kino režisierių?!. Teigiamai pasisakyti apie „Veidrodį“ buvo tolygu paliudyti ne tik kad domiuosi kino menu ar bent kažką apie jį nusimanau, bet kad sykiu esu giliai jaučiantis žmogus pačia geriausia šio žodžio prasme. Suprantama, norėjau kaip galima gražiau, mamos žodžiais tariant, pasirodyti gerbiamos komisijos ir žinomiausių Lietuvos kino režisierių akivaizdoje, iš tiesų ketinau girti, bet prieš akis lyg švieslentėje prabėgo eilutė:

– Kalbėk savo miesto vardu… – kaip galėjau pasikliauti visiškai nepažįstamais kinų vienuoliais, gyvenusiais prieš dešimtis tūkstančių metų?!.

Iškvėpiau ir nuoširdžiai prisipažinau:

– Kai pirmą kartą žiūrėjau šį filmą, nieko nesupratau, o kai jį Lietuvoje demonstravo pakartotinai, neturėjau galimybės pamatyti…

Stojo tyla. Meistras, uždavęs klausimą, ilgai žiūrėjo į mane prasižiojęs, negalėdamas patikėti tuo, ką išgirdo, po to tvirtai sučiaupė lūpas, lyg mazgu užrišo ir nunarino galvą: prisipažinimas lėmė egzamino baigtį – mane priėmė.

Garsaus kino režisieriaus nemalonę užsitraukiau rašiniu, kurį nusiunčiau paštu, sužinojusi apie atranką į kursus. Buvau pasiruošusi egzaminams Maskvoje, todėl išverčiau kai kuriuos tekstus į lietuvių kalbą. Nežinojau, kas skaitys mano darbus, nesidomėjau grupę renkančių žmonių biografijomis, amžiumi ar šeimos dramomis. Rašinyje pasakojau apie menininkus, išgyvenančius kūrybos krizę ir bandančius dangstytis kitados pelnyta šlove, visiškai atsitiktinai kai kurios pasakojimo detalės sutapo. Du garsūs kino meistrai skirtingai perskaitė mano atsiųstą tekstą: vienam rašinys patiko, o kitas priėmė labai asmeniškai. Režisierius, kurio sąraše buvo įrašyta mano pavardė, ilgą laiką gyveno ir dirbo Maskvoje, pažinojo „Veidrodžio“ autorių, kritikavo kai kuriuos šio menininko kūrybos aspektus. Kitas, kurį užgavo mano papasakota istorija, žinojo apie kolegos antipatiją (apie ją žinojo ir vilnietis mano kurso draugas), klausimas egzamino metu buvo užduotas tyčia… Simboliškas filmo pavadinimas: žvelgdama į veidrodį, regiu tai, ką trokštu matyti, o kalbėti „savo miesto vardu“ galiu tik išdrįsusi priimti save be pagražinimų…