Kaip randasi ir dingsta linksmumas?

Jei ir turiu ką paliudyti, tai tik monotoniją ir nuolatinį dalykų kartojimąsi. Kiekvieną rytą tas pats kelias ir to paties maršruto autobusas, vežantis mane (ar tikrai mane?) į darbą miesto, kuriame jau praleidau trečdalį savo gyvenimo, pakraštyje. Miesto ir priemiesčio pavadinimai nėra tokie svarbūs – tai galėtų vykti ir bet kuriame kitame vidutinio dydžio Rytų Europos (gal net nebūtinai Rytų ir Europos) mieste.

Tiesą sakant, savaip žaviuosi tais besikartojančiais rytais – jų konsteliacija, gimstančia iš autobuso kelyje besirandančių kalvų, apaugusių medžių eilėmis, ir jau gerokai pavytusių, tačiau dar gebančių seksualiai sudirginti kepėjų, sėdinčių ant viešų viešojo transporto sėdynių. Jos dirba ceche netoli mano darbo vietos.

Tų pavytusių kepėjų pavytę ir vis tie patys pašnekesiai apie kažkokius jų įpročius ir papročius, kurie, tiesą sakant, irgi nėra labai svarbūs, kaip ir miesto, kuriame tie įpročiai ir papročiai reiškiasi, pavadinimas, mane po truputį ir vis labiau išvaduoja iš buvimo savimi naštos. Šiuo atveju man svarbus ne tų kepėjų individualumas (todėl nesirengiu atpasakoti jų pokalbių), bet tai, kad jos kaip tik jo stokoja. Man jos svarbios tik tiek, kiek yra gryna forma be turinio, ir tik tiek, kiek savo beprasmiškais judesiais bei gestais emanuoja tuštumą, apvalytą nuo nereikalingų prasmių ir visokio pobūdžio egzistencializmo apraiškų, kurios neva turėtų būti kažkam svarbios.

Man patinka, kad tai vyksta beveik kiekvieną mano rytą nuo pirmadienio iki penktadienio, nes tai, kas vyksta, veikia mane kaip mano trintukas. Kepėjos ir visokie statybininkai bei geležinkelio darbuotojai leidžia man nebūti savimi, nes būti savimi yra kančia, nes manasis „aš“ yra nepakenčiamas tipas. Geriausia būti šiaip, be jokių „aš“ priemaišų (nors tai iki galo ir nepasiekiama), nes kur atsiranda „aš“, ten dingsta bet koks linksmumas – lygiai tą pačią akimirką, kai tik tas „aš“ ima ieškoti bent vienos to linksmumo priežasties ir, žinoma, nė vienos nesuranda.

 

Iš judėjimo užrašų apie judėjimą

 

Įsitikinimai, pasaulėžiūros, planai ir svajonės, ir kiti, be abejo, atsitiktiniai, realybės suvokimo būdai, kuriuos įgyja bei palaiko, prie kurių prisiriša žmonės, paslepia nuo jų bet kokio judėjimo veidą, kuris visada pasirodo pačiu ne-tinkamiausiu metu, kad bent sekundės daliai iš jų atimtų tai, kas taip ilgai ir su pasitikėjimu buvo puoselėta ir branginta. Veidą judėjimo, kurio prasmė ir pagrindas yra pats judėjimas, kuris tam tikromis akimirkomis ima ir šypteli arba kyšteli nosį iš už paties netikėčiausio gatvės kampo, – ir tada pasimato, kad medžiai ir žolės, debesys ir vėjai, skirtingai nei teigia gamtininkai ir meteorologai, neturi judėjimo krypties ir tikslo, taip pat ir gyvūnai juda, nes nejudėti negali. Žmonės irgi, kai eina ar važiuoja, tai eina ar važiuoja, tarkim, visai ne į darbus ir ne atostogauti. Jie tik norėtų, kad taip būtų, jie tik tuo labai tiki. Tiki, kad jų judėjimas turi kryptį, kad jie juda ne inertiškai ir ne chaotiškai, kad jų judėjimą lemia dėsniai ir taisyklės, priežastys ir pasekmės, ir nelinkę pastebėti, jog juda tik todėl, kad juda. Juda, nes judėjimas yra vienintelė jų ir visko, kas vienaip ar kitaip esti, buvimo forma, kuri kartais gali pasirodyti ir kaip nejudėjimas, pavyzdžiui, kaip kad pasirodo statiškos akmenų eilės kapinėse. Tačiau juda ir akmenys, nes juda judančiojo sąmonė, kuri judėdama patiria visas jai įmanomas judėjimo ir nejudėjimo formas, taip pat ir pačios savo, ir kūno, kuriam save priskiria, su kuriuo jaučiasi nedalomai sujungta, judėjimus. Tuomet kartu su judančiojo sąmone juda ir namai, ir stulpai, ir šaligatvis po einančiojo kojomis, ir visi kiti dalykai, kurie nejudėti negali.

 

Apie gyvenimą praktinį (iš kažkieno laiško nematomam adresatui)

 

Kad ir ką darytum, visada svarbiausia taikyti teisingą veiksmų seką, teisingai – adekvačiai – reaguoti į visokius dirginimus ir situacijas, nes niekam išties neįdomu, ką galvoji ar kaip egzistuoji. Gali būti, kad esi visiškas idiotas, žmogus be minčių, be jokių „vidinių monologų“, netgi be sąmonės, gali net neturėti jokių organų, nieko tokio – didelė tikimybė, kad niekas to nepastebės, jei teisingai atliksi veiksmus, pagal jų eiliškumą, kad ir kas esi – stalius ar poetas. O jeigu dar, net nevaidindamas, tiesiog automatiškai, sugebėsi suvaidinti, kad egzistuoji, kad priklausai subjektų kategorijai, – tai tu tada esi dievas (gal net iš didžiosios raidės).

 

 

Raštelis iš miego sutrikimų centro

 

Dažnai yra kalbama, kad reikia pasipriešinti, kad būtina revoliucija, kad negalima susitaikyti, kad negalima likti ramiems ir abejingiems, kai tiek daug neteisybės, kad konformizmas yra ydingas. Iš tokių kalbų sužinau, kad negalima valgyti gyvūnų, būti naciu ar komunistu. Tokios kalbos, nesvarbu – klausomos ar skaitomos, ramina kaip ir paukščių giesmės, šaltinio čiurlenimas arba lopšinė. Todėl, kai negaliu užmigti, ilgai klausausi tų kalbų arba skaitau jas atsigulęs lovoje. Kol pati kalba ima rodytis kaip ištisas konformizmas, ir tada ateina miegas.

 

Iš kalbančio stulpo monologų

 

Visi balandžiai pamišo ir pradėjo poruotis su žemės ir dangaus sritimis. Mačiau kiekvieną jų judesį, girdėjau kiek-vieną atodūsį, žinojau jų planą viską apšikti, nes stovėjau Pylimo gatvės centre, tarsi pakibęs balandis stovėjau, apdujęs stovėjau. Buvau savo laiko stūmoklis, tiksliai nežinantis, kur su laiku save stumti. Gatvės pilvo gurgimo klausiausi, pilvą raižė pikti troleibusai. Gatvės pilvo labai man pagailo. Tad suradęs jos bambos skylutę šnabždėjau nuožmiems troleibusams, kad liautųsi. Bet jie nenustojo judėję ir mane nugalėjo.

 

Rankos

 

Po to, kai akis pažiūrėjo į saulę, jos žmonos rankos pasidarė daug gyvesnės ir raudonesnės, negu šiaip sau būna jos rankos. Ir visų žmonių rankos jau buvo daug gyvesnės ir raudonesnės, netgi ryškiai raudonos buvo jų rankos. Tokios gyvos, kad net žnaibyti ėmė akies žmonai mėsas jos nuosavos rankos ir net liepė vadinti jas žnyplėmis, nes draugaus jos su žmona nuo šiol ir gyvens, ir kartu išdykaus, ir viską darys kartu, ir judės atbulai saulės puodo dugne, o su jom ir pasruvus akis. Mat šovė visoms joms mintis, kad reikia judėti atgal, drauge su visa žmonija, ir net laikas prie jų prisijungs.

 

Galas

 

Ji juokėsi garsiai ir gašliai – stora, ryškiai pasidažiusi merga. Jos didelis kūnas, įspraustas į aptemptą, juodais ir baltais dryžiais dryžuotą suknelę, virpėjo nuo pasitenkinimo. Ji buvo pati gražiausia mano kada nors sutikta baisybė, pati įdomiausia tą vakarą Žemės planetoje pamatyta zebrė arba, veikiau, gal grybas, savo nuodinga grybiena užpildęs visą baro patalpą. Todėl negalėjau ja nesižavėti, žavėtis ja privalėjau. Ji buvo lyg išvirkščias moralinis imperatyvas.

Mes abu buvome ne vieni. Koks iš tiesų skirtumas, su kuo mes tada buvome. Jų nesirengiu aprašinėti, nes nuo tos akimirkos, kai ją pamačiau, man ėmė egzistuoti tik ji, prakaituota ir įžūli.

Kaipmat patekau į jos įtakos sferą, į jos gravitacijos lauką, užmezgiau su ja dvasinį pokalbį. Tapau jos mažuoju palydovu su vienu, tačiau vis labiau aktyvėjančiu ugnikalniu, kuris darydamasis vis gyvesnis grasino savo lava užlieti visas įmanomas mano ertmes, ir jeigu tą akimirką būčiau buvęs žmogumi, o ne dangaus kūnu, man būtų grėsęs pirmojo laipsnio nudegimas ir odos persodinimas – sakyčiau, puikus kokteilis pavasario pradžiai.

Jutau, kaip ji prie manęs palaipsniui artėja, kaip jos atmosfera vis labiau mane uždega, kaip vis labiau išsimušu iš savo orbitos, kad nebepadeda atsigauti net alaus kriokliai ir shotų kirčiai, kuriuos jos karštis vis labiau garino.

Ji siuntė man mano ir, atrodo, savo mirties ženklus. Savimi spinduliavo man žinią, kad po susidūrimo su ja nei aš, nei ji daugiau nebebūsime tokie patys, kad mus ištiks svilinanti lemtis, kuri galbūt primins degančio tvarto liepsnose besiblaškančius gyvulius arba Holivude surežisuotą avariją, kai liepsnos apima sudaužyto automobilio salone įstrigusius žmones.

 

Apie nuotykį Tapataus Sau Subjekto

 

Tapatus Sau Subjektas pakirdo ir kėlėsi anksti. Greitai susitvarkė ir maždaug po pusvalandžio, stumdydamasis su kitais keleiviais, jau lipo į x maršruto troleibusą, kuris jį turėjo nugabenti į centrą. Taip ir nutiko, nepaisant tylaus protesto mažosios moters, kurios veidą prie viešojo transporto priemonės lango stiklo kuprine prispaudęs laikė gerai įmitęs ir pernelyg nerūpestingas moksleivis. Atsidūręs centre, dar gerokai prieš savo susiliejimo su slidžiu ofiso planktonu laiką, Tapatus Sau Subjektas nutarė šiek tiek pasivaikščioti ir pasidaryti nedidelę rytinę ekskursiją. Reikėtų paminėti, kad jam patiko atlikinėti panašaus pobūdžio apeigas – jis gana dažnai, ko gero, dėl savo kiek lengvabūdiško charakterio, atrasdavo laiko tokio tipo dykinėjimui.

Mūsų kukliojo herojaus to ryto maršrutas driekėsi tiltu, kybančiu virš vietinių miesto gyventojų deminutyviškai vadinamos upės ir kitos, kiek didesnės upės, į kurią ankstyvą pavasarį netyčia paniręs koks nors skenduolis nebūtinai jau išnirtų gyvas, santakos. Tada jis pasuko į kairę ir ėjo gatve, pavadinta vardu gerai žinomo didvyrio – antisemito, išilgai įrėminta medžių bei upės šlaito iš vienos pusės ir pilies kalno tvoros iš kitos, ir palikęs šone rotondos tipo pastatą suko Katedros aikštės link. Ją priėjęs, aplenkė kunigaikščio paminklą, kuris visiems geros valios žmonėms kilniai tiesia savo kalaviją, trūksta tiktai drąsuolio (jo arba jos), kuris pajėgtų užkopti postamentu ir jį pasiimti. Už nugaros palikęs kilnųjį, tačiau gal kiek pavargusį valdyti kunigaikštį, Tapatus Sau Subjektas nutarė užsukti į Katedrą ir kiek pasimelsti Šventojo Karalaičio koplyčioje. Nežinia kodėl, galbūt turėdamas aiškiai sau pačiam nemedijuotą maldos intenciją, kad artėjanti diena ofise būtų jam maloninga. Tačiau ten jau meldėsi kiti į jį panašūs žmonės ir kalbėjo kunigas, iš kurio lūpų visi sužinojo, kad Jėzus Kristus „tiesiog reformavo Senąjį Įstatymą“ (na ir ačiū Dievui, kad nebuvo jokios revoliucijos, – kiek nusivylęs pagalvojo Tapatus Sau Subjektas). Supratęs, kad negalės pasimelsti be gausokos draugijos dalyvavimo, o ir kunigo skelbiama žinia skambėjo gana nuobodžiai, nuliūdęs mūsų kuklusis herojus nutarė eiti lauk iš Šventojo Karalaičio koplyčios bei pačios Katedros ir patraukti į šalimais esančią bandelinę, manydamas, kad gal bent taip pavyks prastumti šiek tiek laiko iki ofiso atidarymo.

Neilgai trukus Tapatus Sau Subjektas iš naujo atrado save – šįkart sėdintį prie staliuko ir visą dėmesį sutelkusį į klubus dailiai judinančią Bandelių Valdovę, nešančią jo link karamelinę bandelę ir „vieną pienišką kavą“. Po akimirkos jos putliai rankai jau dedant ant stalo šiuos netikėtus (dar prieš akimirką labiau tikėta buvo malda) skanėstus, mūsų kuklusis herojus nelauktai jam pačiam pastebėjo, kad tampa vis nekuklesnis, kad plečiasi jo subjektiškumas, kad jis užima vis daugiau vietos, kad staliukas jam tampa tarsi per mažas, kad vos patalpoj išsitenka begalinis jo ego, susitelkęs į benueinančios Bandelių Valdovės užpakalį.

Ūmai, matyt, nė pats to nesitikėdamas, jis ėmė ir atrado atsakymą į sėkmingos dienos pradžios klausimą, kurio, tiesą sakant, net nebuvo sau aiškiai iškėlęs. Pasirodo, tai visai ne malda ir ne nuobodūs kunigo žodžiai, ne Katedra ir ne Šventojo Karalaičio koplyčia, o didelis, žydra medžiaga aptemtas, lyg koks gaublys, Bandelių Valdovės užpakalis, kurį, kad diena ofise būtų jam maloninga, nedelsiant reikėtų paliesti. Taip jam tada rodėsi, ir jau kilo Tapataus Sau Subjekto ranka, ir jo tikslas jau buvo čia pat… Tik staiga šaižiai sudžeržgė žadintuvas, nunešdamas toli už baltos besiveriančių jo akių uždangos žydrą Bandelių Valdovės užpakalį. Mūsų ir vėl kuklus Tapatus Sau Subjektas vėlavo į darbą.