Politinė greitakalbė ir Korėjos karo vaiduokliai
Vieno galingiausių pasaulio žmonių retorika, kurios apraiškos dažniausiai sutelpa į 140 spaudos ženklų ilgio „Twitter“ pranešimą, tikrai nėra sudėtinga. Ši primityvi ir nuoširdžiai stačiokiška politinė kalba lėmė Donaldo Trumpo pergalę 58-uosiuose JAV prezidento rinkimuose, bet ar ji gali įžiebti tikrą konfliktą Korėjos pusiasalyje? Vargu.
Praeitą savaitę valstybinė Šiaurės Korėjos žiniasklaida atskleidė kariuomenės planus paleisti keturias raketas Guamo link. Ši Ramiojo vandenyno vakaruose esanti neinkorporuota JAV teritorija, turinti mažiau nei 200 tūkst. gyventojų, verčiasi turizmu ir amerikiečių karinių bazių aprūpinimu, o pastarosios užima apie trečdalį salos teritorijos. Tad nenuostabu, kad sulaukus tokių grasinimų D. Trumpas griežtai priminė, kad jeigu jau Pchenjanas elgiasi „neišmintingai“, tai JAV karinis arsenalas yra visiškai paruoštas (kaip praeitą penktadienį buvo paskelbta jo „Twitter“ paskyroje, locked and loaded).
Kim Jong-unas pagaliau sulaukė savęs verto choleriko kitoje Ramiojo vandenyno pusėje. Šis „pasaulis dar niekuomet nematė tokių neatsakingų žmonių, žaidžiančių atominiais ginklais“, straipsnyje „It takes just one madman to press the button. We have two“ rašo britų leidinio „The Guardian“ žurnalistas Nickas Cohenas. Štai kaip klasikiniai Holivudo filmai apie Šaltąjį karą tampa realybe.
Taigi, Guamo krikščionių bendruomenė pradeda aktyviai melstis, o salos gyventojams pradedami dalinti vadovai, patariantys, kaip elgtis branduolinės atakos atveju. Kinija įveda ekonomines sankcijas, net Japonijos pradinėse mokyklose prasideda aktyvesni mokymai, kaip elgtis evakuacijos nuo balistinių raketų atveju.
D. Trumpas tuo metu kovoja dviejuose frontuose: įsižiebus žodžių (kol kas) karui su Šiaurės Korėja, jis šiaip ne taip bando malšinti vietinę Šarlotsvilio (Virdžinijos valstija) krizę, sukeltą baltųjų ultranacionalistų (ironiška, savo paties elektorato). Kaip teigia BBC žurnalistas Anthony Zurcheris, būtent Šiaurės Korėja ir Šarlotsvilis yra pirmieji ašiniai jo prezidentavimo egzaminai (straipsnis „Why Trump’s reactions to N Korea and Charlottesville are no surprise“).
Priežasčių ruoštis karui yra
Yra ne vienas požymis, rodantis, kad šiomis dienomis konflikto tikimybė yra gerokai didesnė negu bet kada anksčiau. Kim Jong-unas tikrai nėra labai suinteresuotas tokiais dalykais kaip tragiškos savo šalies piliečių gyvenimo kokybės gerinimas, nes žaisti su ginklais gerokai įdomiau. Šių žaidimų mastais jaunasis lyderis pranoksta savo pirmtakus kelis kartus.
Deja, ši Azijos komunistinė distopija yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, pasiruošusių ir galinčių beatodairiškai pradėti konvencinį karą. Pagal dydį Šiaurės Korėjos kariuomenė yra ketvirta pasaulyje: joje tarnauja daugiau kaip milijonas žmonių, tai sudaro apie 5 proc. visos šalies populiacijos (Council on Foreign Relations duomenys, skelbti tekste „North Korea’s Military Capabilities“). Aktyvaus ginklavimosi nestabdo jokios sankcijos, nes kas jau kas, bet lyderis tikrai nebus empatiškas dėl jo mirti pasiruošusių tautiečių gurgiantiems pilvams – pernai Šiaurės Korėja įvykdė du branduolinio ginklo bandymus ir 24 balistinių raketų testus. Anot ekspertų, per kelerius metus šalis gali sukurti atominį ginklą, kuris pasiektų ir pagrindinę JAV teritoriją (rašoma portalo „Al Jazeera“ straipsnyje „North Korea says it’s not afraid of US military strike“).
JAV prezidento komentaras – Šiaurės Korėja elgiasi „labai labai blogai“. Eilinis Šarlotsvilyje protestuojantis baltasis vyras ploja katučių, nes prezidentas į jį kreipiasi paprastai ir aiškiai: baltame ir juodame pasaulyje yra Amerika su draugais ir Amerikos priešai. Prisiminkime, kad kalbama apie šalį, kurioje dvipartinė sistema prisidėjo prie ganėtinai primityvaus politinių pažiūrų suvokimo ir kurioje vyrauja supaprastintas įspūdis, kad štai Europą valdo komunistai (pernelyg nesigilinant į platų spektrą čia vyraujančių politinių -izmų). Kai pagalvoji, D. Trumpas čia gal net „labai į temą“.
Fašistinio kalbėjimo primityvumas ir Umberto Eco
Kad žodžiai yra tik vėjas, pakartoja ne vienas George’o R. R. Martino epo „Sostų karai“ personažas (angl. words are wind). George’as Orwellas rašė apie lakų, eufemizmų kupiną politinį kalbėjimą, atitolinantį klausytoją / skaitytoją nuo tikrovės, o Umberto Eco tvirtino, kad lygiai taip pat nuo realybės atitolina ir mąstymą užgniaužia primityvi retorika. 1995 m. „New York Review of Books“ pasirodė „Ur-Fascism“, U. Eco esė, kurioje pateikti 14 punktų turėtų padėti atpažinti fašistą, o 2016 m. žurnalistė Lorraine Berry šiuos punktus grakščiai ir išsamiai pritaikė D. Trumpo politiniam stiliui (jos tekstą „Umberto Eco on Donald Trump: 14 Ways of Looking at a Fascist“ publikavo portalas „Literary Hub“).
Labiausiai dėmesio čia yra vertas keturioliktas punktas: jame nurodoma, kad fašistinę retoriką galima atpažinti iš „skurdaus žodyno ir primityvios sintaksės, kurie riboja kompleksinio bei kritinio mąstymo instrumentus“. Visos locked and loaded ir fire and fury remarkos dėl to ir yra grėsmingos, nes sudaro įspūdį, kad pasirinkimo nėra.
Kita vertus, analitikai pažymi, kad šiaip jau JAV karinis arsenalas locked and loaded yra visuomet ir kad į šiuos žodžius verčiau žiūrėti ne kaip į grasinimą realiu konfliktu, bet kaip į paprasčiausią perspėjimą apie pakitusį JAV užsienio politikos toną. Šalies tarptautiniai santykiai D. Trumpo eroje tikrai nebus nuoseklūs, tačiau viena aišku: vadinamosios strateginės kantrybės laikai baigėsi.
Pradėdama konvencinį karą, Šiaurės Korėja save aiškiai pasmerktų savižudybei. Bet ar tai būtų priežastis karo nepradėti, pasakyti sunku, nes kalbama apie beprotišką režimą, kurio logiką perprasti gali ne kiekvienas. Šiaip ar taip, politinius poslinkius lemia gilesni, istoriniuose ir diplomatiniuose kloduose nusėdę motyvai, o ne skambios beatodairiškos frazės.
