Devyni grybšniai Lazdynų

Pirmąsyk Lazdynų baseine atsidūriau 2008-ųjų kovą. Užsimaukšlinau senus plaukimo akinius, tuoj pat imsiančius leisti vandenį pro šoną, apsimoviau pešančią lateksinę kepuraitę, kuri mane vizualiai priskirs besitreniruojančių sportininkų, o ne vienplaukių baseino vienišių kastai, susivyniojau rankšluostį, dar kiek dvelkiantį seno laužo dūmais – šiuos greit nustelbs parsineštas chloro kvapas, apsitempiau glaudes, kurios čia dėvėsis kur kas greičiau nei ežeruose, ir, palikęs murzinai gelsvą pasmerktą amžiams likti rūbinę (mat lankytojai, pažeisdami taisykles, iki pat spintelių žirgliojo purvinas ankstyvo pavasario šliūžes paliekančiais batais, tačiau valytojos barė tik jauniausius), perėjęs aprūdijusių dušų holą, įžengiau į didžiąją patalpą, kurioje už kelių metrų švelniai plakėsi melsvos vilnelės. Jei nebūčiau buvęs pagiriotas, būčiau nusistebėjęs tenykščiu margumu – tokio pat nešvaraus gelsvumo palubė, bene nemandagios musės po ją irgi maknoja su batais, o valytoja nepasiekia, tamsraudonės šoninės sienos ir baltos plytelės ties patalpomis, žydras baseino dugnas su juodom takelių linijom, mėlynos ir oranžinės tribūnų kėdės, pilką šaligatvį menantys baseino kraštai, trūko tik žalios. Tačiau, suprantama, man labiau rūpėjo fiziškai atitokti, kaip mano psichikai būdavo būdinga, išpirkti kažkokią egzistencinę svaigalų perviršio įšvirkštą kaltę. Kapstydamasis daugiausia krauliu – galva virš vandens, kaip įprasta tarp mėgėjų, bet vengiama profų, – nupūškavau pirmąjį kilometrą, ir kitą dieną, be abejo, labiau nei visą kūną skaudėjo kaklą. Kirbėjo abejonė, ar lankytis nuolat, bet metas buvo palankus: baigėsi studijos, teliko ruoštis baigiamiesiems egzaminams, atstojantiems bakalauro darbą, kurso draugai išsisklaidė po gimtąsias vietas užbaigti praktikos (pats ją buvau atlikęs jau anksčiau). Įsitaisęs karštojoje dešiniojoje pirtyje pasiklausiau dviejų vyriškių pokalbio apie Antrąjį pasaulinį karą, jau tada mano mylimą arkliuką, ir supratau, kad geresnio ženklo, ar ateiti dar, nebus. „Reikės kada užsukti“, – pasakys mano įspūdžius išklausę draugai, gal labiau draugės, kai su jais kažkurį vakarą Mokytojų namuose klausysimės bene „Liūdnų slibinų“, bet per 9 metus ir 3 mėnesius, paskutinį jo gyvavimo ketvirtį, niekas iš sakiusiųjų taip ir neužsuks, o aš nė sykio nebeišgirsiu pirty šnekant apie Antrąjį.

Pirmaisiais metais į baseiną keliaudavau troleibusu, šiokiadienių rytais ar apiepiet maloniai apytuščiu, tad pusvalandis centru, Savanorių prospektu, požemine perėja su kioskais, kur pardavinėjo sausainius, vaisius ir žaislus, po truputį pavasarėjančia Erfurto gatve pro Šv. Jono Bosko bažnyčią neprailgdavo, ypač su ausinėmis. Raumenis skaudėti liovėsi, jausdavos tik maloni šiluma, sruvenanti kūnu, ir, kaip būdinga po plaukiojimo, alkis, kurį malšindavau kavinėse baseino pastate, bet neilgai trukus – biudžetas vis dar buvo studentiškas – susiruoštu maistu, kurį sužiaumodavau prie baseino pašonėj besimėčiusio betoninio bloko, pirma sėdėdamas, o po pažinties su vietinėm skruzdėm – stačiomis. Nors antsvorio tebeturėjau, ėmiau įsivaizduoti esąs baisus atletas, ir kai kartą „Suokalby“ prie poetės Aušros Kaziliūnaitės ėmusį agresyviai kabinėtis kažkokį tipą su Andriumi Jakučiūnu, o gal kuo kitu išvedėm paėmę už pažastų, paikai fantazavau, kad tie keli grybšniai irgi pravertę mūsų persvarai.

Rudenį už pažastų buvo pagriebta ir papurtyta mano paties rutina – namai, prasidėjus remontui, galima sakyti, pavirto nakvynės namais, ir jau 8 ryto tekdavo dingti, jei norėdavau bent kiek pasiruošti magistrantūros paskaitoms (formaliai dieninėms, bet patyliukais pritaikytoms dirbantiems ir išdėstytoms vakarais) be kalimo ir gręžimo garsų, lakų aromatų bei dulkių tumulų. Rekonstruoti uždarė ir Mažvydo biblioteką, iki tol mano mėgstamiausią tylos priebėgą, iš jos aštuoneriems metams, beveik visam likusiam baseino gyvenimui, teliko kukli patalpėlė šeštame aukšte. Tvirtą voratinklį jau sumezgusias mintis, kad metas pradėti dirbti, sutraukė prasidėjusi ekonominė krizė, į miestą, šalį bei žemyną atnešusi madą netekti darbo, o ne jį rasti. Taigi 2008 ir 2009-ųjų sandūros rytus telikdavo pradėti maudynėm, ir tai buvo komfortiškiausi, dar ir pigiausi lankymosi mėnesiai su tuščiausiais takeliais, kur palengva tikslinau plaukimo techniką ir didinau atstumus (o iš gyvenimo ėmė nykti alkoholis). Kuo mažiau akių stebėdavo, tuo drąsiau šokinėdavau į vandenį nuo starto bokštelių, ir kuo ilgiau pirty būdavau vienas, tuo ilgiau sustingęs užsimintydavau, spoksodamas į karštyje pulsuoti, tartum širdis, tik ne taip ritmingai, imančius kojų raumenis. Po kelerių metų prasidėjo draugų vestuvių domino griūtis, atskleidusi, kad pirtelėse išbūnu ilgiau už visus, išskyrus kitą Lazdynų baseino veteraną, sykį stojiškai išsilaikiusį karštajam taške iki nuoalpio ir budinimo amoniaku. Konkuruoti buvo beviltiška: užtat sujungėm jėgas ir kol kaisdavo pirtys, dingdavom į mišką pagal jo metodus ruošt vantų.

Ėmus dirbti kelias iki baseino sutrumpėjo. 2010-ųjų vakarais Eigulių stotelėj melsdavau, kad atvažiuotų transportas nuo Panerių, jis būdavo tuštėlesnis; deja, daugiausia sulaukdavau 16-ojo troleibuso. Lipti į tą supresuotą masę tais laikais reikėdavo pro priekines duris, išlipti pro jas kai kurie vairuotojai neleisdavo, užtrenkdami prieš nosį, ir kartais, užuot atsidūrus kur reikia, tekdavo pariedėti tolėliau – kol nesėdau mašinon. Vakarais žmonių būdavo ne šiaip daugiau – užimtos visos plastikinės kėdės, nuo kurių spoksota į besimaudančius, takeliai priminė lovius sriubos su frikadelėmis, starto bokštelius teko pamiršti, o plaukiodamas nugara įsigudrinau matyt, kas prieky (peteliškės stilius paliko nebeįmanomas). Dušuose stodavo eilės, mat atėjusieji ne vieni, masažuojami šiltų srovių, mėgdavo užtrukti kuo ilgiau, ypač moksleivių delegacijos. Vakare pirtyse įsiviešpataudavo laistančiųjų akmenis, rankšluosčių mosuotojų ir durų laikytojų triumviratai, paimdavę kitus įkaitais, ir po kelių oro įkaitinimo ir bloškimo į juos ciklų šie, it apimti Stokholmo sindromo, plodavo; vyrai, regis, tą darydavo nuoširdžiau už moteris, vyresni – už jaunesnius. Saulę už baseino sienų pakeitė tamsa, ir šildomas pobaseininės gaivos tyčia Lazdynų sniegu gurgždėdavau lėtai, grožėdavausi juo, blizgančiu žibintų šviesoj. Neišėjo labai pykti nė kai prapuolė žieminė kepurė, parvežta iš Strasbūro kalėdinės mugės („Ar niekas nerado?“ – paklausiau baseino darbuotojo. „Jei ir rado, tai labai apsidžiaugė“, – vėliau formuluotę pašiepė mama). Tais metais su galvos apdangalais nesisekė, net ir baseinui – jis buvo staigiai uždarytas tvarkyti po VGTU mokslininkų išvadų apie avarinę stogo būklę, atvertas po pusmečio ir būtent tada ėmė pardavinėti savo žymiuosius nevardinius sezono abonementus.

Ernst Haas. Trafalgaro aikštės balandžiai. 1949

Visgi didžiausia grūstis kildavo pačioje galvoje. Atitrūkus nuo dirgiklių, telefoną palikus spintelėje, idėja vydavo idėją, dėliodavosi beprotiški planai, gudragalviškos frazės, perigėjuje šmėkščiodavo senos knygų, žinučių ar interneto forumų citatos – dvi valandos siausmo, per kurį kone pamiršdavau skaičiuoti atstumą ir visos tos produkcijos neturėdavau kur išsaugoti, dauguma jos tyliai nuskęsdavo baseino gausme. Tąmet asmeniniam gyvenime grumėjo audros, ir sykį, nukamuotas virtualios skausmingų minčių draugijos, takelio vidury nusiplėšiau kepurę nuo galvos, nusismaukiau akinius, išsikrapščiau ausų kamštukus ir atsidūriau džiaugsmingo triukšmo sūkury: ryškioj šviesoj krykštavo vaikai, skardėjo švilpukai, plyšojo radijas, aplink niurnėjo ir dūsavo plaukikai, kuteno juodais kostiumais apsitaisiusių narų – milžiniškų dugno tarakonų – iš dugno pučiami burbulai, ir tame knibždėlyne pasijutau saugus – naktis spoksojo pro langus, bet į vidų veržtis nesiryžo.

Visgi fiziškai itin saugu nebuvo. 2011-ųjų pabaigoje į baseiną pliumptelėjo 18 kg šviestuvas, laimei, nekliudė lankytojų. 2012-ųjų Užgavėnių vakarą praleidau Lazdynų ligoninėj, pataikęs atsispirti nuo įskilusios plytelės po vandeniu („Per daug išplėšė, teks tik apsiūt, o ne užsiūt“, – apibūdino mano kojos nykščio pagalvėlę). Vėliau, jau prieš griovimą, pasidomėsiu, kodėl pastatui, statytam 1980-aisiais, apskritai leista pasiekti tokią būklę, tačiau savivaldybė, atsakiusi į kitus klausimus, šitą kažkaip apeis. Išties vasarą jį uždarius mėnesiui dviem užvirdavo mįslingi remontai, o po jų laukdavo vis kitokia sąmojinga naujovė – pertvaros, niekaip nesprendžiančios nenuspėjamos dušų temperatūros bėdos, bet padedančios prisidengti nuo moterų valytojų, dažnai trumpindavusių kelią per vyrų dušus; lentos, turinčios saugot pirčių pečiukus nuo vandens pilstytojų, – anie tiesiog ėmė čiurkšti iš butelių pro tarpus; rūbinių prižiūrėtojų iškėlimas į pirmą aukštą ir jų autoriteto sustiprinimas aukštais grotuotais turniketais, kurie nepadarytų gėdos kalėjimams. Karikatūriškumo neišvengė ir rimtesnės investicijos, pvz., naujoji ventiliacijos sistema, įrengta likus metams iki griovimo (visgi su ja pasielgta apdairiai, nuspręsta perkelti į vaikų baseiną Žirmūnuose). Už sienų tuotarp atsidarė „Aguonėlė“, virš jos – senų knygų vietelė, o šalia atsirado netgi keptų viščiukų, kažkodėl pamėgusių 50 metrų baseinų pašones, taip pagalvosiu sykį apsilankęs Kauno „Girstuty“.

Nežinia, kiek metų būtų vyravusi anoji kosmetinių pokyčių paradigma, tačiau 2012-ųjų vasara tapo Rūtos Meilutytės vasara. Viešėdama čempionė užsukdavo čia (o sykį net atšaukė treniruotę, pataikiusi, nenustebsime, į didįjį vakaro spiečių), tad, kaip ir kita aukso laimėtoja, Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė, pasisakydavo apie jo infrastruktūrą. Žiniasklaidoj kasmet ėmė girdėtis pranešimų apie artimiausią rudenį jau tikrai prasidėsiantį griovimą ir naujojo statymą jo vietoj. Klausiami darbuotojai gegužę paprastai dar nežinodavo, o birželį su šypsenom lūpų kampučiuose patvirtindavo, kad sezoną dar tikrai dirbs, ir Lazdynų baseinas ėmė atrodyti kaip liūdnas slibinas sizifiškai ataugančia galva.

2013-aisiais prisijungiau prie feisbuko, ir takelių blokuotojų demografija, dėl kurios labiausiai grieždavau dantim, vaikai ir senyvi lankytojai, staiga tapo šauniausiais mano pasakojimų veikėjais. Ir toliau siūdavau pirmyn atgal su savo mintim, aprimusiom, sulyriškėjusiom. Įsivaizdavau čia vykstančius skaitymus, gal toj tribūnoj ar nuo bokštelių, kažin, o jei pirty (ypač gyvai – per knygų mugės savaitgalius, kai lankytojų apmažėdavo, tačiau paliktų automobilių eilės prasitęsdavo kone iki baseino kelkraščių eilių). Bent viena autorių karta, tikiu, būtų atsiliepusi: Ieva Toleikytė baseinus minėjo pirmojoj knygoj, Ievos Gudmonaitės ir Dovilės Kuzminskaitės entuziazmą maudynėms liudiju pats, o lazdyniškio griovimui vėliau pasirodys neabejingi Birutė Grašytė ir Saulius Vasiliauskas, pernai palaikęs mano idėją nueit į vandens parką net sunkųjį sekmadienio rytą „Poetiniam Druskininkų rudeny“.

2014-aisiais nudrožiau į baseino gairių pristatymą savivaldybėj ir išgirdau apie jo pertvarkos laikotarpiu statysimą mažą baseiną kitur. Kitąmet pasikeitusi valdžia perėmė poziciją pirma tokį ir atidaryti, tačiau, fone pragriaudėjus korupcijos problemoms, viešieji pirkimai susikomplikavo, 2016-ųjų antroj pusėj žodinės garantijos atsisakyta ir mažąjį pakaitinį nuspręsta atverti kitąmet vasario 16-ąją arba kovo 11-ąją, šimtmečio arba paprastesne proga.

O su didžiuoju atsisveikinau šio birželio pabaigoj. Pirtys kaito, tarsi būtų reikėję išdeginti visą prikauptą šilumą, per kelias minutes raktelis ant rankos nudegino pūslę. Grįžus liepos pabaigoje čia dūlės nuolaužų krūva, aplink apsauginę tvorą vedžios šunis, o keletas prasibrovėlių prie krūvos darysis asmenukes (anoks pasiekimas; nugirdau, kad kažkas buvo įsigavę pasimaudyt naktį, jau po uždarymo). Aplink kabės viltingi plakatai su 2019-ųjų sausį čia iškilsiančio centro vizijomis, įtikinėsiantys, kad Lazdynų branduolys miesto molekulėj palengvės tik neilgam. Traukos jėgą rajonui ir toliau teiks Parodų rūmai, it elektronas artimoj orbitoj lydės Televizijos bokšto žvilgsnis, tačiau vilnietiška nuojauta šnabžda, kad ir su nauju kompleksu jie, Lazdynai, nebebus ta pati miesto dalelė. Greičiau – naujas izotopas.