Literatūra / Skaitykla Nr. 5

2017 08 18

Mahadevi Varma: hindi poezijos atstovė

Mahadevi Varma (1907–1987) – žymi XX a. hindi literatūros atstovė ir visuomenės veikėja. Jos kūryba priskiriama chāyavād srovei – vadinamajam hindi literatūros misticizmui arba simbolizmui. Šios srovės autorių, tarp kurių dar žinomi tokie vardai kaip Džaišankaras Prasadas, Sumitranandas Pantas, Nirala, kūrybai būdingas metaforinis, simbolistinis pasaulėvaizdis, subjektyvus santykis su tikrove, filosofiniai, ontologiniai pasvarstymai, gamtos vaizdinių išryškinimas.

Mahadevi Varma gimė 1907 m. Utar Pradeše, Alachabado apylinkėse, kajasthų (valdininkų, sekretorių) kastoje. Ji buvo labai paveikta tėvo, kuris puoselėjo reformatoriškas idėjas, buvo „Arja samadž“ bendrijos, siekusios kultūrinio ir religinio Indijos atsinaujinimo, narys. Mahadevi dar paauglystėje išvyko mokytis į Alachabadą, kur pramoko anglų kalbos ir sanskrito. Kaip tik tuo metu Indijos visuomeninėje, literatūrinėje erdvėje prasidėjo ryškūs pokyčiai – su dvivedi literatūrinės srovės atsiradimu vis daugiau ne tik prozos, bet ir poezijos imta rašyti hindi khariboli tarme, o nuo viduramžių vartota bradžo tarmė palaipsniui išėjo iš mados. Kartu keitėsi ir pati hindi poezija – valdovus šlovinančias liaupses ar pasigėrėjimą Ramos ir Sytos arba Krišnos ir Radhos meile keitė asmeniškesni būties išgyvenimai, visuomeninių permainų sukelti pamąstymai, patriotinės eilės. Tuo metu Indijoje steigėsi ir plėtojosi įvairūs visuomeniniai, religiniai, politiniai judėjimai – jie ieškojo naujosios indiškos tapatybės, kelio į nepriklausomybę, gaivino vedantos filosofiją. Alachabadas kaip tik ir buvo viena iš pagrindinių šių visuomeninių ir literatūrinių pokyčių vietų.

Mahadevi Varma įsitraukė į tuo metu virusį visuomeninį gyvenimą, ėmėsi moterų žurnalo redaktorės darbo, rašė straipsnius, esė, kuriuose siekė atkreipti dėmesį į moterų, vaikų, skurdžiai gyvenančių, žemųjų kastų žmonių padėtį, skatino imtis visuomeninių permainų, palaikė Mahatmos Gandžio ideologiją. Didelė dalis to laiko poetų savo išgyvenimus dėl visuomeninės nelygybės, neteisybės ir apgavysčių atvirai liejo savo eilėse, o Mahadevi išliko subjektyvi ir susitelkė į asmeninių išgyvenimų, savivokos klausimus. Proza ji reiškė savo visuomenines nuostatas, o poezija liko asmeninių pajautimų, išreiškiamų tik įvaizdžiais, erdvė.

Poetė iš viso išleido 5 poezijos rinkinius: Nihar („Migla“, 1930), Raśmi („Spindulys“, 1932), Niraja („Vandens lelija“, 1935), Sandhya-gīt („Rytmečio giesmė“, 1936), Dīp-śikhā („Žibintas-liepsna“, 1942). Ankstyvojoje kūryboje daugiau asmeninių išgyvenimų, subjektyvių patirčių, vėliau atsiranda „paslaptingojo mylimojo“ motyvas, gerai žinomas iš viduramžių bhakti poezijos: dėl to Mahadevi Varma dažnai gretinama su bhakti poete Mira Bai. Vėlyvesnėje kūryboje išryškėja vedantos filosofijos bruožai. Mahadevi kalbai būdingas gausus sanskrito žodynas, nors kalba nėra tokia rafinuota kaip jos kolegų Prasado ar Panto.

MAHADEVI VARMA

Kasdienybės verpetas

Kai miegamasis virsta

Nakties atodūsių gūžta,

Kai pagrobta iširsta

Vainiko perlų girlianda –

Tai blėstančios žvaigždės ašaromis rašo šitokius verksmus,

Bežadės akys tarsi verkia: „Koks pasaulis šis nepastovus!“

Štai juokias rytmetys auksinis,

Jo klostyme raudonis žyra,

Kai ant vilnijančio paviršiaus

Atkaklūs skaistūs spinduliai byra –

Tai gėlės patylomis pakėlę it šydą savo švelnius lapus

Pliūpstančiais mirksniais sako: „Koks pasaulis šis svaigus!“

Kai vėjui dovanojo savo kvapą,

Žiedai nuvytę šitaip sako:

„Į kurio mes atgulėme taką,

Kodėl jis smėliu į akis atsako?“

Kuomet saldžiai kamanės zvimbia: „Kurgi jų dabar medus?“,

Čežantys lapai graudžiai rauda: „Koks pasaulis šis žiaurus!“

Aukso potėpiais išrašoma diena,

Kai jos gyvybei ateina pabaiga,

Vakaro gaistra dangaus dvare

Sužimba nesuskaitomų liepsnų gausa,

Tada ji juokdamasi sako, kai arčiau vis ima glaust tamsos krantus:

„Prabėgo amžiai, bet jis toks pat palieka, pasaulis šis mąslus!“

Kai svajų pasaulio gėlėmis

Savo gyvenimo mūrus statys,

Kai „čia viešpatausim visados“,

Mano dvasia pakvaišus pagalvos,

Tada ataidėjęs iš nežinomos šalies, grodamas gailesčio garsus

Skambesys kažkoks švelnus lyg sako: „Koks pasaulis šis paikus!“

O žioruojanti naktie

O žioruojanti naktie!

Mėnesiena – tavo kūno papuošimas,

Žiedadulkėm dabintas plaukų skyrimas,

Švelniausias sruogas purias

Supynė žvaigždžių spinduliai, vai!

O žioruojanti naktie!

Bastės vėjas iš šalies į šalį,

Kol atsiuntė man mylimo laiškelį,

Žavingą tarsi perlai vėrinį,

Dovanok, man dovanoki, vai!

O žioruojanti naktie!

Paėmus vyną tarsi vilnys švelnią

Grok gaidą naują, graudžią, saldžią,

It mylimojo pėdsakus svaigius

Atliki liūčių ragą, vai!

O žioruojanti naktie!

Paleisk tekėti tumulus tamsos,

Žarijos te šviesos nustoja vakaruos,

Apsivilk skara gardžiausio kvapo

Žiedų baltų mėklainio medžio, vai!

O žioruojanti naktie!

Esu ir vyna, ir tavo raga aš esu

Esu ir vyna, ir tavo raga aš esu!

Nejudrus miegas – kiekviename sustingusiam krisle,

Pirmasis pabudimas – pasaulio pirmutiniame virpsme,

Pražūtyje mano kelias, gyvenimo pėdų take

Esu aš prakeikimas, kurs tapo doviu pynėje,

Esu ir krantas, ir tėkmė bekraštė aš esu!

Gegutė ta su debesies troškimu akyse esu,

Peteliškė ta su dvasios nuožmia liepsna esu,

Lakštingala, sumišus su jos krūtinėj paslėpta gėle, esu,

Blaškus šešėlis su kūnu vienas ir tuo pat atskiras esu,

Aš nuo tavęs atstu ir neišskiriama nuotaka tuo pat esu!

Esu ugnis, nuo kurios lašais varvena ledas,

Esu aš tuštuma, kuri akimoju nusidriekia drobe,

Esu aš šiurpulys, kurs tarpsta kietame akmenyje,

Esu gi šitas atspindys, kuris krūtinės pagrinde,

Esu perkūndebesių tirštima ir švytintis žaibas aš esu!

Esu ir prapultis, raidos begalis takas tuo pačiu,

Išsiskyrimo rytas, paskujės santuokos tamsybė tuo pačiu,

Esu styga ir strykas, skambesio virpulys esu aš tuo pačiu,

Taurė esu, medus esu ir bitė, ir užmarštis saldi esu,

Erdvė esu aš ir mėnesienos šypsnys aš taip pat esu!