Turininga Tomo Rosenthalio rutina
Kaip ir kiekvieną kartą pirštams tipenant nuo vienos feisbuko paskyros prie kitos, dvyliktoje klasėje įsižiūrėtu paaugliu pradėta paieška nutraukiama susidūrus su Izraelio rašytoju Etgaru Keretu. Kadangi jo oficiali paskyra kiek skiriasi nuo kitų visuomenės veikėjų (pvz., politines pažiūras garsiai skelbiančių įrašų trūkumu), joje vidutinė lankymosi trukmė paprastai visgi viršija tą, kuri skiriama gimnazijos olimpo apžvalgai.
Skaitant interviu su E. Keretu, kažkurią bežingsniuojančių paskui tekstą minčių sustabdė šio trumpų istorijų autoriaus pasakymas, kad jam „humoras yra automobilyje esanti oro pagalvė, pasirodanti tik avarijos metu“. Stabtelėjusi mintis sulaikė virtinę esančių už jos, taigi, pakėlusi nuo teksto akis, pradėjau skaičiuoti (mintinai), kokiu skaičiumi oro pagalvių teko apsirūpinti „Dievų miško“ pasakotojui. Taip ir stebiu jį slapta, naktį, susilenkusį kiūtinantį link didžiuliu sietynu viduje apšviesto vokiečių štabo, kurio vidinio kiemo kamputyje guli šimtai naujutėlaičių minėtųjų automobilio saugiklių.
Tą kartą apstulbusioji mintis palengva atsipeikėjo ir svajingai nužingsniavo link ten, kur buvo ėjusi; taip pat ir už jos buvusios. Tačiau nuostabą ar naują supratimą pradėjusios idėjos toliau nekeliauja, lyg nieko nebūtų įvykę, – jos linkusios ieškoti sąjungininkių (sąsajų), kurios patvirtintų naujai suvoktą tapatybę. Tuo įsitikinau, kai birželio pradžioje „Youtube“ prenumeruojamų kanalų tankmėje išvydau naujutėlaitį brito Tomo Rosenthalio muzikos albumą. Jo pavadinimas „Fenn“ buvo iškalbingesnis nei paskiros keturios raidės – visgi sudarė žodį. Kaip vėliau sužinojau, Fenn yra Tomo septynmetės dukters vardas.
Dviejų mergaičių tėvas, menininkės vyras ir buvęs antropologijos studentas (Karlsonas dar pridurtų – „vyras pačiame jėgų žydėjime!“) Tomas „Instagram“ paskyroje reprezentuoja save lakoniškai: „Rašau dainas.“ Po aprašu puikuojasi kasdieniškos tingių pasivaikščiojimų ar vaikiškų knygelių skaitymo su šeima scenos. Šiems vaizdams derančiu epitetu turbūt būtų galima apibūdinti ir patį albumą, jis kasdienybiškas.
Taigi pirma jo daina atkartoja paties albumo pavadinimo sumanymą – „Fenn“. Disponuodamas keturiais pianino akordais, Tomas bando įtikinti mažąją Fenn, kad jai „pasakysiąs, kada yra dabar“. Iš dainos teksto galima numanyti, kad toji Fenn nekantri, nors besišypsanti ir „užmarši kiekvienai nedidelei tragedijai“. Tad įdomu, kuris iš jųdviejų, tėvas ar dukra, yra tikrasis šių eilučių autorius: „Kai sugedo telefonas, nuėjau į zoologijos sodą, / Ar žinojai, jog gali kalbėtis ir su gyvūnais?“
Nuotaikingas pirmos dainos tonas neišblėsta ir priartėjus prie antros. Kūrinyje „Throw The Fear“ drąsus ir kiek šiurkštus brązginimas gitara tarsi tyčia stumteli klausytoją peržengti viduramžiško atviruko kraštą: viename stačiakampės miesto aikštės kampe, praeinančių valstiečių minioje, girdimas vienišas paraudusių skruostų ir plačios šypsenos klajoklis muzikantas, skambinantis arfa, paskui mušantis būgną. Palaipsniui šis iš vienuolyno pabėgęs jaunuolis ar esamas studentas nustoja grojęs ir, pasikišęs instrumentus į užantį, išdidžiai nužingsniuoja, garsiai tardamas: „Jei kur nors eini, pasiimk su savimi visą širdį, istorija yra praėjusi, taigi sukurk naują.“ Šį kiek idilišką, betgi dar vieną tėvišką patarimą dainos paskutiniame posmelyje sujaukia švelnus draudimas „nemirti prieš mirštant“.
Trečiame albumo kūrinyje „P. A. S. T. A.“ pasigirsta melancholija, kuri, kaip ir daugeliu atvejų, apipavidalinama juodais ir baltais klavišais. Dainos teksto iškalba kiek išganingo turinio – „pasta išgelbėjo mano dieną, / buvau toks nusiminęs“. Anot autoriaus, al dente makaronai, pesto padažas ar sūris yra tinkami ingredientai nuoboduliui ar liūdesiui pagardinti beigi suteikti vidinei tuštumai skonį. Toks žemiškas dainas rašančiojo požiūris į egzistencines kančias pasirodo truputį šventvagiškas ir visai ne rimtas, taigi kelia juoką (įdomu tik, ar ir Škėma juoktųsi).
Dar vienas ironija dekoruotas kūrinys albume pateikiamas kaip klausimas: „What’s getting you down, James?“ Kažkuriuo iš daugelio pajuokos objektų dainoje tampa, mano manymu, jau ir lietuvių kultūroje šaknis (ar bent panašias struktūras) auginantis kreipimasis „kaip sekasi?“, kaip žinoma, devyniasdešimčia laipsnių nukrypęs nuo atsakymo. Esant šitokiam abejingumo pertekliui, talpinamam į anuos du žodžius, žmonės išsitenka apie vienas kitą žinodami atsakymą tik į klausimą „koks tavo vardas?“, kuris ir gvildenamas dainos tekste. Šiame besislepiantis Tomas Rosenthalis guodžiasi, kad „pagaliau pasiekęs tuos perlais nusagstytus vartus / Pasisveikinu su Dievu… ir jis paklausia mano vardo“. Spėju, kad būtent dėl „išaugusio“ aplinkinių rūpinimosi vienų kitais atlikėjas stengėsi muziką komponuoti sintezatoriumi, o ne kruopščiai dėlioti ją orkestrui. Juk net slaugės Abbi rūpesčiai nepastebimi, jie „suskystinti kavoje“.
Dar pirmame romantiškosios „Take Over“ posme kuriama svaja apie palinkusį prie Džuljetos Romeo, atkakliai prašantį jos parodyti šviesą, nuostabą ir visa, ką mato jos akys. „Tai nuostabus pasaulis ir tu turi fotoaparatą, / O meile.“ Šios dvi serenados eilutės tarsi įklimpsta Džuljetos kaktoje – tolesni mylimojo žodžiai jai tampa nebeaiškūs. Ar jie skirti mylimajai, ar tam, ką žmonės šiandien supranta kaip akimirkos (t. y. kiekvienos akimirkos) įamžinimą? Sutrikusiai merginai telieka toliau klausytis: „O meile, parodyk man stebuklus, / Esu aklas be tavęs, / Nėra reikalo kalbėtis, / Nėra reikalo burnai prabilti, / Tik parodyk.“
Vienuoliktoje albumo vietoje įtvirtinta daina „The Only Good Thing About Bad Bob“ dar kartą atveria vaizdus nuo regėtų prieš tai virpančių aukštikalnių, į kurias Tomas įkelia savo balsą. Panašiai skamba ir jaudinantis trenksmas į sielos grindis, kai atlikėjo balsas nuo pasiektų viršūnių nustumiamas. Taigi, kaip ir anksčiau skambėjusiuose kūriniuose, šiame dalyvauja padvigubėjęs unisonas, pianinas ir kartą kitą styginis instrumentas, tačiau veliamasi į kitonišką istoriją. Šįkart Tomas savo mergaitei pasakoja apie blogąjį Bobą, kurio atitikmuo mano mažojo brolio siaubo pasakaitėse būtų velniūkštis. „Jo šypsenos niekas nėra matęs, / Jis – blogio definicija žodyne.“ Ir nors blogajam Bobui visiškai nerūpi, ar žmogus rauda, ar kūkčioja, – „tai yra vienintelis geras dalykas apie jį“. Štai čia plačiai skleidžiasi dar vienas Tomo dainų tekstų žanras – detektyvas. Ar Bobas, toks bejausmis ir blogas, iš tikrųjų gali būti tas, su kuriuo lengva kalbėtis apie nesmagius (net nešvarius) dalykus? Ar visi kiti jausmingi ir geri svečiuose laukia tik esant palankiai nuotaikai klausytis? Šiaip ar taip, kad ir koks blogasis Bobas būtų blogas, jis turi nors vieną gerą savybę.
Tomas Rosenthalis „kiek per protingas, kad būtų kvailys, / pernelyg laisvas taisyklei, / per vėlyvas, kad būtų paukštis, / kiek pasiklydęs, kad būtų kartografas“. Poetiškais dainų tekstais jis truputį primena Bobą Dylaną, tačiau maniera, kuria jis juos pateikia klausytojui, kol kas neturi simetrijos kurio nors kito muzikanto atlikimui. Išleisdamas dar vieną albumą, Tomas virtualiu skambesiu aranžuoja gana rimtas (ar bent jau tokiomis laikomas) problemas ir situacijas, bet nesiima jų spręsti. Atrodo, kad užtikęs idėją jis iš visų pusių apžiūri, tuomet įsibėgėja ir, besiskleidžiant oro pagalvei, trenkiasi.
