Eilės
●
Pabaiga įvyksta ir tęsiasi.
Po fejerverkų žmonės baigs boscą, išves
į kiemą šunis, pirštus
šildysis dermatino pirštinėse,
grįžę pasimylės. Senelių namuose
visi lauks rytinės arbatos ir torto. Cockerio
kriokimo prisipildys vienišių butai.
Šiąnakt neparsiduos moteris, teroristas
apkabins motiną ir pirmąkart iš tikrųjų melsis.
Galima sakyti, mes kalbame
apie Naujųjų išvakares.
Galima tarti, pasikeičia metų laikai, mylimieji,
padugnės ir bendradarbiai, dantų šepetėliai.
Pabaiga įvyksta ir tęsiasi.
Nubundame, atsigręžiame į kažką arba nieką
ir daug, kraupiai šypsomės.
Einame virti kavos.
Transporto priemonė
Aivarui Veikniui
Vienodai bijoti lėktuvų ir kalbos.
Nesvarumo ir to, kas kantriai slepiasi
tamsoj, už iliuminatoriaus.
Taip ir nesuprasti: didėjantis pagreitis
ar nevykęs nusileidimas,
eilinė katastrofa smegenų užkampyje.
Sakykim, skrydis daugmaž panašus.
Degalai, oro uostai. Nedrąsūs
plojimai, jei pavyksta.
Nors – kad ir kaip ten bebūtų –
lėktuvai vis vien saugesnė
transporto priemonė.
Pliažas
Susapnuoju Martę Eberson, nubudęs verkiu.
Tartum būčiau užsikirtusiu sintezatoriaus klavišu po jos pirštais.
Iki, norvegiškos vasaros, debesų dirižabliai, iki,
aitvare, kuris netrukus pasikars ant įsiaistrinusių elektros laidų.
Kartais mums visiems praverčia mažos turbulencijos,
nepastebimos aviakatastrofos.
Išgirsti savo autopiloto nurodymus, nebūti
plastiko gabalu su BMW ženklu ant smilkinio.
Įveikiu nerimą vienu Caracter buteliu ir anksti einu gulti.
Daužosi audra. Tik tiek telpa šitame proto ąsotėly.
Šaltos kopos, pliažo liežuvis, ragaujantis išmestus kūnus.
Iki, šaligatviai. Iki, balandžių akys, kurios jais ridinėjasi.
Metu tau eilėraščio plūdurą, kokie mes maži,
kai skęstame.
Cor
aplipinta veidrodiniais stikleliais,
klijais pertepta lyg riebaus pyrago biskvitas
tilptų tavo priešpiečių dėžutėje, kurią pamiršti,
retsykiais virtuvės dydžio, išvargusi
nuo dūmų ir pokalbių tylos
miniatiūrinis sarkofagas vapsvai, po muštynių
ištuštėjęs baras, įkyrus, ligotas
dunksėjimas, patogus lizdas nežiniai
mergaitėms panaši į beformę pelkių pabaisą,
berniukai sudaužo iki trisdešimties,
mama, visada noriu paklausti, ar tai širdis
ne, tai kažkas lotyniškai, apie kraują,
validolį ir magnį
Kardadantis
Atitirpau.
Žinojau, kur mes
išeiname.
Ledinė atogrąžų giria,
laikas – nuo anglies
iki deimanto.
Didieji irgi išėjo.
Jokio asteroido.
Istorijon įsispraudė rojus.
Virtau prabangiu
kilimu, gulėjau tavo moteriai
po kojomis.
Židinys geso,
ilgėjausi, nors dar buvau
čia.
Ilgėjausi anglies,
ledo, iš kurio
išeinama.
Įsipjauk į mano kailį,
prašydavau jos.
Ji verkė.
Aš ir dabar
nepatikėsiu,
kad ji verkė.
Tu nupirkai
deimantų vėrinį
ir jūs išėjot
į miegamąjį.
Liūto herbas
Močiutei
Šitiek vamzdelių. Pavargusio kūno
dūdmaišis tuoj užgros,
pradangins liūdną palatą.
Kalniečiai taip šaukia į audrą –
eižėja, trupa baltas metalas,
žvėrys nuo uolų pasileidžia
į šokantį vandenį.
Atminties liejinys tvirtesnis,
jis virš mūsų – senas, gobiantis kiparisas.
Žilas liūtas nepaprasto amžiaus herbe.
Tavo karai, tavo miestai, Elena,
telpa delnuose, kuriuos dabar laikom –
jie sausi ir išdžiovinti birželio.
Spalvoto smėlio piešiniai,
kurių vėjas nepakelia.