Politinės rusofobijos erškėčiai

Europos Sąjungos statistikos agentūra „Eurostat“ neseniai paskelbė ES šalių gyventojų prognozes iki 2080 m. Visoms pokomunistinėms ES narėms, taip pat Graikijai, Portugalijai ir Italijai prognozuojamas gyventojų skaičiaus mažėjimas, tačiau ypač pesimistinė yra prognozė Lietuvai – tarp visų ES šalių Lietuva ateityje nyks sparčiausiai. (Po Lietuvos šiame demografinės degradacijos „prizininkų“ sąraše rikiuojasi Latvija ir Bulgarija.) Jau 2040 m. mūsų šalyje gyvens mažiau nei 2 milijonai, o 2080 m. – 1,65 milijono žmonių (https://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=proj_15npms&lang=en).

Aišku, kol kas tai dar tik prognozė, grindžiama dabartinėmis demografinėmis tendencijomis ir prielaida, kad egzistuos pati ES. Viena pagrindinių šių tendencijų yra emigracija iš buvusių pokomunistinių šalių ir imigracija į Vakarų Europos šalis – būtent dėl pastarosios daugumai Vakarų Europos šalių prognozuojamas didesnis arba mažesnis demografinis augimas. Prognozuojama, kad 25 kartus už Lietuvą mažesniame Liuksemburge 2040 m. gyvens 860 tūkstančių, o 2080 m. – apie 1 milijoną žmonių. Kitas klausimas – kokios odos spalvos bus tie žmonės ir kokią religiją išpažins. Rasistas galėtų guosti save tuo, kad, mirdami savo kalbai, kultūrai ir protėvių žemei, lietuviai prisideda (nors ir nesąmoningai) prie kovos už baltosios rasės išlikimą Vakarų Europoje. Bet Lietuvoje, ačiū Dievui, nedaug tikrų rasistų. Todėl ir guostis nėra kuo. Kartu su latviais esame bene sparčiausiai nykstanti tauta pasaulyje iš tų tautų, kurių vardu pavadintos valstybės. Lietuvos Sovietų Socialistinė Respublika savo egzistavimą baigė turėdama 3,7 milijono žmonių. Visos Lietuvos Respublikos problemos yra niekinės, palyginti su lietuvių tautos nykimo Lietuvos Respublikoje problema. Ir tai – ne Rusijos propaganda. Tai – šiurpus gyvenimo, judančio lietuvių tautos mirties link, faktas. „Yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema – savižudybė“, – teigė Albert’as Camus. Yra tik viena tikrai rimta Lietuvos Respublikos problema – tai, kad lietuvių tauta nenori joje gyventi.

Kadangi neoliberalios Lietuvos Respublikos politinis „elitas“ pasiryžęs spręsti aibę įvairiausių problemų (pvz., vienas buvusių ministrų pirmininkų Andrius Kubilius pasigyrė, kad Lietuva tarptautinėje politikoje sėkmingai „boksuojasi žymiai sunkesnėje svorio kategorijoje, nei jai priklausytų“ (www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=119&p_k=18p_t=175376), tik ne šią, gali kilti pagunda pritarti liūdnai vieno žymiausių Baltarusijos politologų Jurijaus Ševcovo įžvalgai dėl baltų tautų istorinio likimo. Dabartinis Minsko integracijos į Europą problemų centro direktorius, beje, 1991–1998 m. gyveno Vilniuje, buvo Lietuvos mokslų akademijos Meno ir kultūros instituto mokslinis bendradarbis, Vilniaus universitete ir Pedagoginiame universitete dėstė Baltarusijos istorijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros istorijos kursus. Svarstydamas klausimą, ar reikėtų kaip nors reaguoti į baltų tautų nykimą, kokiu nors būdu joms padėti išlikti, jis atsako neigiamai: „Tai grynai rusiškas, netgi krikščioniškas požiūris. Matai, jog kažkas šalia miršta – reikia išgelbėti. Be šito tu virsti gyvuliu. Tuo grindžiama rusų ir plačiau – krikščioniška – kultūra. Iš dalies taip pat ir pokrikščioniška europinė. Tačiau lietuvių ir latvių atžvilgiu aš neskubėčiau taikyti tokį požiūrį. Nereikia siekti gelbėti šių tautų. Jos įsižeis ir priims tai kaip nedraugišką iššūkį. Ir priešinsis. Gausite priešą tuščioje vietoje. Jų vidinis laisvas pasirinkimas – užgesimas ir mirtis. Jos taip nusprendė. Šį sprendimą reikia suprasti ir netgi gerbti. Jos nenori gyventi. Nenori kurti. Nenori kažko daugiau, nenori galvoti apie ateitį.

Ruth Gruber. Išgyvenusieji holokaustą Runnymede parko laive. 1947

Turiu įtarimą, jog tai – pats baltų gyvenimo kodas. Jie nuo pat savo registravimo rašytinėje istorijoje gęsta. Aš skaičiuočiau nuo Gotų imperijos sukūrimo. Arba, tiksliau, nuo gotų persikraustymo į pietus. Nuo to laiko, kas tik istorijoje benutiktų, baltų kultūros arealas mažėjo. Ar jie būtų viršuje, kaip Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje, ar apačioje, kaip paskutiniais Žečpospolitos amžiais. Ar jie turi savo valstybę, ar neturi. Jie geso kiekvienu jų egzistavimo laikotarpiu. Baltų kultūra – tai mirties kultūra. Užgesimo kultūra. Šią kultūrą reikia gerbti. Tai jų teisė. Ir kryžiaus žygiai, ir vėlyvas paviršutiniškas krikščionybės priėmimas – tai ne tuščioje vietoje. Šių kultūrų vystymosi logika kita. Jos pamatai padėti kažkur gotų epochoje. O gal ir prieš ją. Nereikia piršti jiems gyvenimo. Tegul gyvena ir miršta ramiai“ (www.baltnews.lt/vilnius_news/20170712/1017351651.html).

Dėkojame baltarusių politologui už pagarbą senai baltų kultūrai, tačiau jokiu būdu negalime sutikti su tuo, kad „baltų kultūra – tai mirties kultūra“, o užgesimas ir mirtis – „pats baltų gyvenimo kodas“. Kita vertus, sutinkame su mintimi, kad užgesimas ir mirtis yra mūsų „vidinis laisvas pasirinkimas“. Tik padarytas jis yra ne gotų epochoje. Žymus lietuvių geografas Kazys Pakštas knygoje „Baltijos respublikų politinė geografija“ (1929) prognozavo, kad 2010 m. Lietuvoje gyvens nuo 5 (teritorijoje be anuomet Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto) iki 8 milijonų (teritorijoje pagal 1920 m. liepos 12 d. sutartį su Sovietų Rusija) žmonių. Lietuvos politinis „elitas“ mirties kultūrą pasirinko 1991–1992 m. Šis sprendimas iki šiol yra ne tik neatšauktas, bet nuolat atnaujinamas su kiekvienais naujais Seimo ir prezidento rinkimais.

Pirmasis atkurtos Latvijos valstybės užsienio reikalų ministras Jānis Jurkānas, kalbėdamas apie dabartinę savo šalies būklę ir apie kelią, nueitą per 27 metus, pasakė, kad, jo nuomone, „Dievas išėjo iš Latvijos“, todėl būtų prasminga iš nacionalinio šalies himno išbraukti žodžius „Dieve, laimink Latviją“. „Abejoju, ar Dievo plane yra tokios Latvijos laiminimas. Už ką? Argi mes laikomės pagrindinio įsakymo: nedaryk kitam to, ko nenori, kad kitas darytų tau? Argi mes mylime artimą, kaip save patį? O kaip dėl atleidimo? Nė vieno iš šių pagrindinių įsakymų mūsų visuomenėje nėra. Bet mes prašome Dievo palaimos. Tai veidmainystė…“ (www.nra.lv/politika/209738-janis-jurkans-mes-27-gadu-laika-esam-izniekojusi-so-valsti.htm) Ko gero, teologiškai teisingiau būtų kalbėti ne apie tai, kad visur esantis ir veikiantis Dievas „išėjo“ iš Baltijos šalių, o apie tai, kad šios šalys Jo akyse pasirodė nevertos Jo dovanotos pergalės prieš komunizmą. Nevertos, nes iš karto po komunizmo žlugimo pasidavė netikros neoliberalizmo laisvės pagundai. O neoliberalizmas yra mirties kultūra. Apsisprendimas už ją įvyko ne gotų epochoje, o praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje.

Būtina pagaliau suvokti, kad mūsų demografinė tragedija yra ne „pereinamojo laikotarpio“ iš komunizmo „nelaisvės“ į kapitalizmo „laisvę“ padarinys, o klaidingo pasirinkimo, liudijančio, kad mes pasirodėme neverti Dievo mums dovanotos pergalės prieš komunizmą, pasekmė. Jeigu to nesuvoksime, „pereinamasis laikotarpis“ pasibaigs tautos mirtimi. Dėl to, kad nykstame, kaltas ne sovietmetis, o tai, kad po jo pabaigos gyvename nepatinkantį Dievui gyvenimą. O gyvename mes jį ne todėl, kad sovietmetis atpratino mus gyventi laisvėje, bet todėl, kad naują vergavimo blogiui formą palaikėme tikra laisve. Tai, su kokiu fanatišku atkaklumu Baltijos šalių politinis „elitas“ laikosi įsikibęs eižėjančios globalios neoliberalios pasaulio tvarkos, liudija jo nuolat – su kiekvienais parlamento ir prezidento rinkimais – atnaujinamą ištikimybės priesaiką mirties kultūrai. Šios mirties kultūros grimasas matome Irako, Libijos, Sirijos valstybių sugriovime ir kituose tarptautiniuose nusikaltimuose, kuriems entuziastingai pritarė mūsų politinis „elitas“. Kokiam reikia būti dvasiškai aklam, kad manytum, jog už tokį elgesį galima sulaukti Dievo palaimos! Kokiam reikia būti aklam, kad nematytum tiesioginės koreliacijos tarp plūstančių iš sugriautų Libijos ir Sirijos žmonių srautų ir sparčiai tuštėjančios Lietuvos! Lietuva yra sunkus dvasinis ligonis. „Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Šitos tautos širdis aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų ir aš jų nepagydyčiau“ (Mt 13, 14–15). Šie žodžiai gerai tinka ir neoliberalios propagandos injekcijomis nuolat „maitinamai“ Lietuvai.

Lietuvos politinio „elito“ nuolat atnaujinamos priesaikos globaliai neoliberaliai pasaulio tvarkai neatsiejama dalis yra politinė rusofobija. Kelia Rusija realią grėsmę ar ne – politinės rusofobijos žalojamai sąmonei yra antraeilis klausimas. Politinė rusofobija Lietuvoje atsirado ne Ukrainos krizės metu, ne Rusijos ir Gruzijos karo metu ir ne tada, kai į valdžią Rusijoje atėjo dabartinis jos vadovas. Ji klestėjo jau tada, kai Rusija jokios objektyvios grėsmės Lietuvai tikrai nekėlė. Entuziastingas Jungtinių Tautų nesankcionuotos NATO agresijos prieš Jugoslaviją 1999 m. palaikymas Lietuvoje (šio straipsnio autorius turi prisipažinti, kad anuomet, būdamas jaunas ir neoliberalios propagandos suklaidintas, pats pritarė šiai neteisėtai karinei operacijai), be viso kito, buvo sąlygotas dar ir to, kad demonstratyviai buvo nepaisoma Rusijos nuomonės, kitais žodžiais tariant, Rusija buvo žeminama. Čečėnų tautos kančios tiek Antrojo (1999–2000), tiek Pirmojo (1994–1996) Čečėnijos karo metu neoliberaliam Lietuvos politiniam „elitui“ (galbūt su kai kuriomis personalinėmis išimtimis) ir jį aptarnaujančiai žiniasklaidai rūpėjo ne daugiau kaip Irako, Libijos ar Sirijos gyventojų kančios. Tačiau Čečėnijos karai buvo patogi dingstis kurstyti rusofobijai, kurią neoliberalios Lietuvos politinis „elitas“ iš karto po komunizmo žlugimo ėmė laikyti veiksmingu įrankiu, kurį pasitelkus galima nukreipti negailestingai išnaudojamos lietuvių tautos dėmesį nuo to, kas yra tikrasis jos priešas, – nuo globalios neoliberalios pasaulio tvarkos ir jos produkuojamos mirties kultūros.

Politinė rusofobija yra neoliberalios Lietuvos valstybės pilietinė dorybė. Jos turėjimas yra dalyvavimo Lietuvos didžiojoje viešojoje erdvėje būtina (nors ne visada pakankama) sąlyga. Bet kokia rimta neoliberalios Lietuvos valstybės arba Europos Sąjungos trūkumų kritika yra toleruojama tik tol, kol kritikas viešai išpažįsta ištikimybę šiai dorybei. Priešingu atveju jis priskiriamas „penktajai kolonai“ arba vadinamas „naudingu idiotu“. Tačiau būtent todėl, kad politinė rusofobija yra tokia svarbi neoliberaliai Lietuvos oligarchijai, galima daryti prielaidą, kad tarp jos ir Lietuvos nykimo egzistuoja koreliacija, atitinkanti koreliaciją tarp žmonių srautų, plūstančių iš šalių, kurių bombardavimą entuziastingai palaikė Lietuvos valdžia, ir žmonių srauto, plūstančio iš Lietuvos.

Kad ir kaip skaudu tai padaryti, tenka pripažinti, kad Lietuvoje pergalę prieš komunizmą dovanojusio Dievo žodis nukrito į blogą dirvą. Aiškindamas palyginimą apie sėjėją, Jėzus sako: „Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas“ (Mt 13, 22). Politinės rusofobijos erškėčiai Dievo dovanotą pergalę prieš komunizmą Lietuvoje padarė nevaisingą, nebent vaisiais laikytume gausų piktžolių – savižudybių, alkoholizmo, milžiniškos socialinės atskirties ir kitokio neteisingumo, protu sunkiai suvokiamos emigracijos – derlių. Šio pasaulio kunigaikštis, kuris yra „melagis ir melo tėvas“ ir kuris „nuo pat pradžios buvo galvažudys“ (Jn 8, 44), be abejo, džiaugiasi, stebėdamas Lietuvoje demonstruojamus savižudybių, emigracijos ir mirčių nuo alkoholizmo pasaulinius rekordus. Tačiau prieš šį jo tamsų džiaugsmą buvo šviesus nuoširdžiai laisvės troškusių daugiatūkstantinių minių 1989–1991 m. džiaugsmas. Melo tėvui pavyko pasiekti, kad pergalės prieš komunizmą džiaugsmas netapo pagrindu pozityviems iš komunizmo išsivadavusios Lietuvos ir iš komunizmo išsivadavusios Rusijos santykiams kurti. Lietuvos politiniam „elitui“ pritrūko didžiadvasiškumo, kad Dievo dovanotą pergalę prieš komunizmą išgyventų kaip bendrą lietuvių ir rusų tautų pergalę. Jis lengvai pasidavė melo tėvo pagundai Lietuvą laikyti komunizmo nugalėtoja, o iš komunizmo išsivadavusią Rusiją – Šaltąjį karą pralaimėjusia šalimi. Dar ir šiandien iš Seimo tribūnos skamba beribės puikybės ir silpnaprotystės derinio įkvėpti pareiškimai, kad „mes sugriovėme Sovietų Sąjungą“. Užuot dėkojęs Dievui už dovanotą nuostabią pergalę prieš komunizmą ir pasirinkęs artimo meilės (t. y. socialinio teisingumo) bei pozityvių santykių su išsivadavusia iš komunizmo Rusija kūrybos kelią, neoliberalus politinis Lietuvos „elitas“ (kurio didelę dalį sudarė ir tebesudaro buvę komunistai) godžiai puolė „prichvatizuoti“ (t. y. vogti pagal jo paties sukurtus šį vogimą įteisinančius įstatymus) sovietų okupacijos metais sukurtą visuomeninį turtą ir reikalauti, kad iš komunizmo išsivadavusi Rusija atlygintų okupacijos metu komunistų valdžios padarytą žalą. Ar galėjo toks elgesys patikti pergalę prieš komunizmą dovanojusiam Dievui? „Eurostat“ prognozė sufleruoja atsakymą.