Šou politikos triumfas: G20 viražai Vokietijoje
Dvyliktasis dvidešimties galingiausių pasaulio ekonomikų susitikimas Hamburge paliko mažų mažiausiai keistą, o daugiausia – nenuoseklų ir prieštaringą įspūdį. Rodos, labiausiai pasauliui įsiminę dalykai iš šio milžiniško renginio buvo pernelyg intensyvūs rankų paspaudimai tarp Donaldo Trumpo ir kitų valstybių lyderių, tuomet tie patys lyderiai, linksmai besistumdantys grupinėje nuotraukoje (čiur kas pirmas atsistos prie to pono oranžine oda), ir „iPhone“ mobiliaisiais telefonais apsiginklavę kairieji protestuotojai.
Forumai ir susitikimai politiniam procesui yra būtini, be jokios abejonės, nors štai šiuolaikinėje vadyboje jau kuris laikas kalbama apie darbinių susitikimų neefektyvumą, ypač kai tai vyksta privačiame sektoriuje. Plėtodami demokratines tradicijas, senovės graikai visuomet akcentavo kalbėjimą kaip esminį politiškumo elementą. Todėl jie be perstojo pliurpdavo ir diskutuodavo agorose, o Sokratas taip nieko sava ranka ir neužrašė. Komunikacija ir žodis buvo visa ko esmė. O štai šiuolaikinės politikos esme, rodos, labai sparčiai tampa komunikacija ir vaizdas.
Bandant aprėpti visas naujienas ir informaciją, ryškiausi liepos 7–8 dienomis vykusio G20 susitikimo momentai lieka pirmųjų ponių aprangos deriniai, great people arba a great guy leitmotyvai ir niekur nevedantys lyderių ginčai ar šiaip malonūs pasikalbėjimai. Nors aptariamos temos buvo aktualios ir madingos – klimato kaita, moterų įgalinimas besivystančiame pasaulyje, to paties besivystančio pasaulio ekonominės nepriklausomybės didinimas, migracijos krizė ir pan., – susidaro įspūdis, kad konkretesnis sprendimas buvo pasiektas nebent tarp Putino ir Trumpo, sutariant dėl dalinio paliaubų sudarymo pietvakarinėje Sirijos dalyje.
O rezultatai? Trisdešimties puslapių G20 susitikimo išvados itin miglotos (bent jau taip teigiama „Spiegel Online“ pasirodžiusiame straipsnyje „Merkel billigt US-Sonderweg zum Klima“), o visos rezoliucijos tikrai nėra įpareigojančios teisiškai (paprasčiau kalbant, tai yra tas pats kaip ir visokie su Lietuvos verslininkais sudaryti draugiški susitarimėliai dėl teisingų ir dirbtinai nepučiamų kainų po euro įvedimo). Tad išties nenuostabu, kad į susitikimą buvo žvelgiama kaip į linksmą šou, kurio svarbiausi elementai buvo ilgai lauktieji rankų paspaudimai, – portalas „Mashable“ netgi nepatingėjo juos išreitinguoti (straipsnis „We rated every Donald Trump handshake so far at G20“, jeigu neturite ką geresnio veikti).
Stengiantis gilintis į patį susitikimo turinį, o ne į internautų pasigaunamus komiškus vėjus, stebina prieštaringumas: garsiausias pasaulio seksistas palaiko moterų įgalinimo besivystančiose valstybėse iniciatyvą ir jų verslumo skatinimo struktūras, tam tikslui į priekį išstatęs netgi savo ne ką mažiau žinomą dukrą Ivanką. Kitas dalykas – nors G20 prasidėjo kaip Vašingtono konsensusą pasaulyje siekęs įtvirtinti galingas darinys, šiandien JAV aktyviai proteguoja protekcionizmą, o štai Angela Merkel garsiai trimituoja, kad vienąsyk jau pasukus globalizacijos keliais kelio atgal tikrai nebėra.
Taigi, tikro turinio arba nėra, arba jis keistas, prieštaringas. O gal Vokietijos leftistai, aktyviai protestuojantys visame Hamburge, turi ką konstruktyvaus pasiūlyti? Na, ką nors tokio, ką būtų galima apmąstyti, paanalizuoti ir įvertinti, o ne vien skubiai pasidalinti „Twitter“ ar kitame populiariame socialiniame tinkle? Juk svaičioti apie antiglobalizmą nepateikiant konkrečių alternatyvų nėra nei efektyvu, nei skoninga, kita vertus, siaubiant parduotuves ir vagiant „iPhone“ mobiliuosius telefonus tam nelabai lieka laiko. O laiko aiškiai suvokti, dėl ko ir už ką protestuoji, reikia. „Norint būti progresyviems ir konstruktyviems, nepaklusnumą [status quo] privalo lydėti kontrapasiūlymai, išsamiai aprašantys viešosios politikos kryptis, alternatyvias toms, prieš kurias protestuojama“, –
sako kroatų filosofas Srećko Horvatas (portale „Al Jazeera“ publikuotas komentaras „Are protests enough to bring down the G20?“).
Taigi, yra tam tikra nuolatos protestuojančių žmonių klasė: manydami, kad yra pilietiški ir sąmoningi, jie dažniausiai tiesiog alpsta iš malonumo penėdami savo ego. Hamburge tokių – nors vežimu vežk. Buvo galima pagalvoti prieš rengiant dvyliktąjį susitikimą čia – būtų išvengta visų tų apsaugai išleistų lėšų, kita vertus, protestuotojai tapo labai gražia šios šou politikos dalimi, kuri ir vėl buvo įdomesnė negu turinys. Nes turinio nebuvo.
Grįžtant prie graikų ir prie jų politinio kalbėjimo – bala žino, kaip ten viskas veikė tais laikais, bet tada dauguma dalykų veikė paprasčiau. Atkreipkite dėmesį, kad Trumpo siekis įgyvendinti visas rinkimų pažadų klejones aprimo: jis, ko gero, apšalo užverstas kalnais popierių ir biurokratijos, be to, kovoja su teismais siekdamas įteisinti draudimą musulmonams įžengti į JAV. Taip, mūsų pasaulis ir politika daug sudėtingesni ir kadangi ne viskas vyksta taip sparčiai, kaip norėtųsi, būtina rodyti, kad kažką darai. Ko-mu-ni-ka-ci-ja. Būtina komunikuoti, viešai kalbėti, greitai parašyti, kad kas nors yra a great guy, į „Twitter“ ir būtina surengti štai tokį va G20 susitikimą Hamburge, kur lyderiai susitinka, paspaudžia vienas kitam rankas, pasifotografuoja, padaro neaiškias išvadas ir… išsiskirsto. Sutarę, kad gali nesutarti. Tai tartum aukščiausio lygio „Facebook“ aktyvizmas spaudžiant „Patinka“ ir pasikeičiant profilio ar viršelio nuotraukas į ką nors su kurios nors šalies vėliavėle.
Kitas klausimas, ar mes esame įgalūs daryti ką nors kito, gyvendami pasaulyje, kur įvaizdis, komunikacija, viešieji ryšiai tampa pačiu turiniu, o politikui (ir šiaip pilietiškam asmeniui) svarbiausia – charizma, perdėtas pasitikėjimas savimi, na, ir šioks toks fake it till you make it.
