Eilės

 

Žalioj gatvelėj

 

Žalioj gatvelėj gyvenu iš naujo,

dabar stebiuos, kad čia tokia tyla,

vaikystėj net neįtariau, kad tai palaima,

nevertinau ulduko pušyje.

 

Anapus gatvės vieniša storulė

vaikelį pasigavo, kaip kadais.

Daržais garselis tykiai nušlamėjo,

susiplakė su vasaros gandais.

 

Viena nelaimė – šunys nepažįsta,

kas kartą pasitinka lojimu.

Lyg pateriojęs savo seną kvapą

vis artinčiaus ne prie gimtų namų.

 

Šunėkai gudrūs, cypauja pamatę

pareinant savą, dūksta su vaikais,

bet neužuodžia, kas yra tas senis,

pavasarį parskridęs su špokais.

 

 

●

 

Pakimbame visi ant vieno valo:

aplink suktybės, melas, apžavai.

Nors nereikėtų lyginti kanalo

su upeliu, srovenančiu laisvai.

 

Ne visos pasakaitės šneka vėjus,

ne visos tiesios linijos – tiesa.

Nuo mažumės vaiduokliais įtikėjus,

vėliau ne gėda klaidžiot dausose.

 

Kregždutės nardo, rezgami romanai,

jausmų zigzagai, menama tvarka.

Kam aitvarai, o kam raketoplanai,

kurie į tikslą lekia kaip kulka.

 

 

 

Burmistro prizas

 

Galop, kai viskas būna puikiai sustyguota,

ateina jaunas kritikas ir sako: nuobodu.

Galėjot numatyt bent pabaigtuvių puotą

ir kokį prizą burmistro vardu.

 

Suprantama, tada visi smagiai suplūstų

ne darbo dirbti, ne ravėt daržų,

o gert alaus ir šlamšt riebių kopūstų

tarsi kokioj Bavarijoj, – gražu!

 

Kokie dabar čia šokiai? Būsim nusikalę.

Iš kur dabar tas prizas? Labdara.

Tačiau jauniems, matyt, svarbiausia balius,

kurį praradus tikslo nebėra.

 

Jie kelmus raus, įstengs susigalvoti,

kaip atsiplėšt prieš galą nuo visų,

kad būtų pabaigoj viešai apdovanoti

tuo nelaimingu burmistro prizu.

 

 

 

Rudi kaulai

 

Ieškojo privilegijų, kilnių vardų,

o rado tik skrabutę kaulų,

nuo laiko apsinešusių, rudų.

Jokios žinios apie didikų kraują.

 

Kvaila istorija, nuplaukusi miškais,

regalijom dalintis nepanoro,

kas žemėn susigėrė it sakai,

ką išnešė it gintarą į jūrą.

 

Kaip ir viskuo, kas gera ir gražu,

kilminga praeitim tikėti tenka,

nusipaišyti herbą spindinčiu dažu –

auksinę saulę, mėlyną lydeką.

 

Girdi, mes nemojavome kardais,

žvejojom žuvį, garbinome saulę,

todėl išlikom žemėje rudais

ne kokliais ir ne taleriais, o kaulais.

 

 

●

 

Neverta sielvartauti dėl randų.

Jais pažymėtos visos mūsų klaidos,

kurias kartoti kvaila ir graudu.

Blogiau yra, kai nebegyja žaizdos.

 

Atrodo, kad užsiveria, bet ne –

lyg smegduobės įgriūna, atsikloja,

pašnekesy, darbe ir net sapne

užgautos ir sujudintos kraujuoja.

 

Nesmerkim aimanų ir nevertais

žaizdotų nelaikykime, – jiems skauda.

Neva kiti didžiuojasi randais,

bet nuo žaizdų kraujuojančių tik rauda.

 

 

 

Emigrantai

 

Senius ir vaikus palieka namuos,

o patys išklysta gyventi ir siausti,

nes čia jiems trošku nuo ledinės žiemos,

čia skurdas, baisu įsijausti

į šokį amebų, į katilą karštą,

kurį pamaldieji prilygina rojui.

O ten jiems verdenė, ten išjuda kūnai,

ten sielos apsąla it krentant lėktuvui

į oro tarpeklį tarp negrų ir turkų,

linksmų meksikiečių, beveidžių japonų.

Tarp svetimo aukso, viliojančio turto

jie nardo it žuvys, laimingai kvėpuoja,

ilgainiui pamiršta senius ir peizažą

su karvėm ir lieptu, vaikais šiaudaplaukiais.

Šviesa hipnotizuoja, policija kaukia,

klampina baltuosius į margą miražą,

šokdina ir gundo per svetimą šventę.

Baisu išsiblaivius atgal atsisukti

į paliktą šąlančią savąją gentį.

 

 

 

Šliužas

 

Turėtų baigtis, bet gyvena sau, gyvatė,

vingiuoja, šliaužia, mirštančių nemato,

turbūt didžiuojasi, kad vėl apstatė

visus, kas manėsi jam dirigavęs.

 

Nekišk nagų, – gyvenimas nežino,

kad tu bandei jo valiai įsiteikti,

į jo sveikatą gėrei vyšnių vyną,

o skausmo kaustomas bandei prakeikti.

 

Nesitikėk, kad garsiai ką ištartų

ar šliužo kūnu palinguotų gailiai.

Gali sau mirti kad ir antrą kartą,

nenusibaigs ir neatguls po kairei.

 

 

 

●

 

Tie žydai,

skrendantys virš Vitebsko,

yra tuščiaviduriais kaulais,

o tos pelėdos

virš Žaliakalnio tvoros

nepaskrenda,

nes jų ir kaulai,

ir netgi plunksnos akmeninės.

Anie iš Vitebsko

išskrenda į tropikus,

į Palestiną,

o štai pelėdos

saugo kvailą meną,

jos sutupdytos ant tvoros

kaip cerberiai.

Linksmi skrajotojai

bei niūriosios pelėdos

tėra tikriausiai

sąmonės vaiduokliai.

Jos užsimerkusios,

bet galvos pasuktos

taip pat į Palestiną.

 

 

 

 

Miestelis prie gelžkelio

 

Atklydėliams čia miegas neramus.

Tik tų nebudina naktiniai traukiniai,

kurie čia gimė, augo ir mylėjo,

kurie pro stotį bėgiais į namus

ne kartą savo mergikes lydėjo.

 

Atklydėliams čia trenkia anglimi

netgi nuo gatvių, sodo obelų,

nuo čiulbančių gyvatvorių ir krūmų,

ir lieka čia keistokai svetimi

balti veidai, išnyrantys iš dūmų.

 

O traukiniai nudunda kaip griūtis,

supurto viešbutį, sužvangina stiklus,

taip naktimis tiktai griaustinis bilda,

išgąsdina sapnus, supainioja mintis,

sudursto širdį ir ilgai ją gildo.

 

 

 

Kalėdinis saldainis

 

Išvydau jį pakartą ant eglutės.

Gražus spalvotas nepažįstamas žaisliukas.

Jis niekaip nesisiejo su cukierkom,

kurias Magdutė šiupeliu kabino iš dėžės

ir kraudavo į pilką popierinę tūtą.

Jos buvo neaiškios spalvos, ištižusios ir lipnios.

 

Pakartas tarp kitų žaislų, tarp angeliukų

ir raudonųjų obuoliukų, išsaugotų Kalėdoms,

jis buvo ne iš sodo, ne iš krautuvėlės.

Nukritęs iš dangaus pakibo ant eglutės.

 

Man net nekilo noras žaislą išlaupyti,

matyt, jis būtų iškabojęs iki vasaros.

Aš niekada nebūčiau drįsęs jo suvalgyt,

jei apie tai nebūtų niekas užsiminęs.

 

Vėliau, kuomet ėmiau lankyt mokyklą,

išvydau – esama dar ne tokių –

su gėlėmis, su paukščiais ir meškiukais.

Saldainių popierėliai buvo tais laikais

tvirčiausia pirmokėlių valiuta.

Sakykime, už nematytą paveikslėlį

galėjai gauti saują riešutų.

 

Tiesa, dar buvo dailūs atlaidų saldainiai,

apipinti spalvotomis juostelėmis,

bet juos man pirkdavo tiktai kaimiečiai,

atvykę į Parcinkulį, namiškiai šaipėsi iš jomarkinių,

jie neturėjo vardo, buvo savadarbiai,

mokykloje jie neatstojo pinigų.

 

 

 

Bronza

 

Nešiojo kažką sunkų ir blizgantį,

susuktą į murziną skudurą,

praskleisdavo, siūlydavo: pirk.

Viešpatie brangus, Steponai, pavogei iš bažnyčios?

Nepavogiau, dedu kryžių,

žegnojosi ir vyniojo blizgalą į maršką.

Tai gal iš kapinių koplyčios?

Jis nerdavo laukan niurnėdamas:

nepliurpk, jei nežinai. Gavau už darbą.

Kaimynės priremtas galiausiai pasisakė,

kad bronzinį prašmatnų kandeliabrą

jam pernai rudenį atidavė Magdelė

už daržo sukasimą, – nebepaklausi, ar tikrai –

prieš pat Velykas vargšė mirė.

Žinia, jaunystėje jinai tarnavo dvaruose,

galėjo būt, kad ir nepavogė,

tačiau žvakidės, susuktos į maršką,

nepirko niekas, senis brangiai prašė,

kiti bijojo, kad žvakidė gali būti žydų,

nors ne tokia, ne septynšakė,

žinok dabar, iš kur tokia atklydo.

Pritilo Steponas, per vasarą bažnytkaimy

našlelėms skaldė malkas,

sulaukęs rudenio, grybavo, kasė bulves,

nesiūlė niekam pirkti kandeliabro.

Kažkas kuždėjo, kad atėmė NKVD.