Paukštė, kuriai toli iki dangaus
Jaroslavas Melnikas gerai žinomas ne tik Lietuvos, bet ir platesniuose kultūros pasaulio vandenyse – autorius yra ir mūsų valstybės, ir Ukrainos rašytojų sąjungos narys. Melniko kūryba versta į anglų, prancūzų, vokiečių, italų, rusų, ukrainiečių, azerų, kroatų, esperanto ir kitas kalbas. Produktyvus rašytojas – rašė ir vis dar rašo daug. Recenzijoje aptariama naujausia autoriaus knyga – šešioliktoji.
Nors prozininkas savo knygose geba būti visoks – intriguojantis, intelektualus, fantazuojantis, filosofuojantis, žaidžiantis, linksminantis ir rimtas, – dažnai yra bendravardiklinamas kaip egzistencinės prozos kūrėjas. Kritikai įvardija Melniko kūrybinius autoritetus – Fiodorą Dostojevskį, Jorgę Luisą Borgesą, Julio Cortázarą. Patiko vertingi, originalūs distopiniai filosofiniai autoriaus romanai „Tolima erdvė“ ir „Maša, arba Postfašizmas“. Sužavėta mėgstamiausio distopijos žanro, daug tikėjausi ir iš naujausio autoriaus romano, nes, mano galva, Melnikas – bene įdomiausias ir ryškiausias iš negausaus šio žanro lietuvių literatūros atstovų.
Su tokiomis mintimis ir lūkesčiais atsiverčiau naująjį Melniko romaną „Dangaus valdovai“. Šis gerokai kitoks. Nors neišvengiama fantastinio elemento (seksualiniai ryšiai su paukšte), kūrinys labiau alegorizuotas, žymintis subjekto santykį su transcendencija, Dievu, siela, – tai liudija ir paties autoriaus įvade pateikiamos mintys. Kalbėdamas apie „Dangaus valdovų“ kvintesenciją Melnikas teigia: „Kaip ir ankstesnėse mano knygose, mane jaudina žmogaus paslaptis. Kūno ir sielos santykis. Kas mes tokie? Iš ko susidedame? Kaip mums gyventi šiame pasaulyje, „apačioje“, kur kunkuliuoja aistros? Šis romanas apie žmogaus meilę paukštei. Bet gal paukštė gyvena kiekviename iš mūsų?“ (p. 11)
Pagrindinis romano herojus – su žmona ir dviem vaikais į kalnus pasitraukęs gyventi filosofas – įdomi asmenybė, tačiau tokių literatūriniame pasaulyje jau nemažai sukurta. Aplinkinių laikomas keistuoliu, mizantropu ir atsiskyrėliu, jis pats tvirtina, kad nemėgsta ne žmonių, o to, kas juose žema. Taip pat fiksuotinas protagonisto jaučiamas pranašumas – jis teigia galįs suprasti kitus, tačiau pastarieji jo – ne. Tai vieno žmogaus gyvenimo liudijimas, siekis iškilti „aukščiau“, tapti „žmogumi-paukščiu“, tarpti virš žmogiškųjų galimybių ribos. Šiame romane Melnikas ir vėl atnašauja egzistencinės prozos kūrėjo vardui, tik priemonės pasirinktos kitos. Galvoju, kad gal ir be reikalo, – sumanymas gražus, bet jo įgyvendinimas atmieštas kažkokia literatūrine pilkuma, atšipusiu ontologiniu peiliu, skaitymo nuobodžiu, intrigos stygiumi.
Romano ašimi tampa santykio paradigma. Santykių čia daug ir įvairių – tai ir subjekto santykis su savimi, ir santykis su žmona, kitomis moterimis, vaikais, motina, broliu, ir galiausiai su paukšte – kaip jau minėta, Dievo, sielos, transcendencijos simboliu. Melnikas vis dar taikliai ir be užuolankų įvardija pamatines ryšio su kitu sklaidos problemas, fiksuoja egzistencinį svetimumą, visišką kito pažinumo negalimumą, taip pat įvardijama panieka nepažįstamo Kito – net teoriškai labai artimo – pasauliui: „[...] sūnus ir dukra, kuriuos ir mylėjau, ir kartu nesąmoningai niekinau, nesuprasdamas jų gyvenimo prasmės“ (p. 23). Diskutuoti man norisi ne dėl to, kas pasakyta, o dėl pasirinkto naratyvo ir literatūrinių priemonių.
Romano protagonistas pasižymi skvarbiu ir kiek nihilistiniu žvilgsniu į pasaulį, sakosi tam tikra prasme esąs baisus – „negalintis nematyti viso žmogaus, tokio, koks jis iš tikrųjų yra“ ir „turintis natūralią panieką viskam, kas grubu, primityvu, merkantiliška“, – šis jo žvilgsnis, paliečiantis net pačius artimiausius asmenis, persmelkia visą kūrinio karkasą. Subjekto santykis su savimi taip pat nevienareikšmiškas – fiksuojamas jo noras „iškilti virš šio pasaulio“, pokalbio su Kitu, artimos sielos, transcendencijos siekis. Kita vertus, analizuodamas romane reikšmingą sapną ir susitapatindamas su Prometėju, jis konstatuoja vieną svarbiausių kūrinyje egzistencinių tiesų: „Laisvė – tai siaubas.“ Romano protagonistas, lyginant su kitais subjektais, regisi esąs gana laisvas (tą žymi ir santykiai su mistiškąja paukšte), tačiau nesugebėjimas išsipančioti iš žemiškųjų rūpesčių ir jam neišvengiamai paliko žymių, išauginęs tam tikrus vidinius konfliktus. Nesugebėjimas būti laisvam nuo šio pasaulio ir jo „televizinės“ būties (didžiąja akimi stebinčio „brolio“) reiškiasi kaip visuomenės kritika. Kritiškas žvilgsnis netikėtai atranda tokias egzistencialistines aksiomas: „Jau anksčiau esu supratęs, bet tik dabar pajutau, kaip sąlygiškai mūsų kūnai mums priklauso. Esame kūnai, kuriuos ne patys sukūrėme ir kurie gyvena savo pačių gyvenimą. Vos gimę jau nepriklausome sau“ (p. 62). Taip pat Melniko kuriamam subjektui būdingos prieštaros – viename epizode žmonos jis ir geidžia, ir drauge bjaurisi jos kūniškumu. Apskritai savojo kūniškumo suvokimas, moters kūno interpretacija – svarbus romano aspektas. Stebėdamas, analizuodamas prėską gyvenimą ir atšalusius santykius su žmona ir vaikais, subjektas geidžia patirti šildančią santykio steigtį: „Pokalbis su ta moterimi, ko gero, buvo vienintelis dalykas, dėl kurio vertėjo čia eiti. Nes nuo jo padvelkė kažkas tikra. Na, tai buvo sąlytis su kita siela. Sielų sąlytis, tai ir yra tikra. Nes visi kiti pokalbiai buvo blogai suvaidinti vaidmenys apgailėtiname spektaklyje“ (p. 78). Autentiškiausios akimirkos romane patiriamos būtent tokių „sielos pokalbių“ metu. Išsiskiriantis knygos epizodas – po lytinių santykių su paukšte protagonistui atnešamas kiaušinis ir šį jis suvalgo. Taip konotuojami keleriopi klodai – ir susijungimo, susiliejimo su šventybe (kaip valgomas Dievo avinėlis), ir mitinio Krono, ryjančio savo vaikus.
Paradoksalu, kad artimieji atrodo esą svetimiausi – tai išryškėja protagonisto santykiuose su žmona, vaikais, broliu. Jis skausmingai išgyvena šią egzistencinę tuštumą: „Kodėl turiu sutikti su tuo, kad mano duktė, sūnus, žmona – mes visi, kaip besisklaidanti į šalis visata, negrįžtamai tolstame vienas nuo kito?“ (p. 93) Kalbėdamas su sūnumi, fiksuoja nemalonią tiesą – jie tiesiog svetimi, nebesugebantys užmegzti autentiško santykio. Tokio santykio prieigomis tampa susipažinimas su keliomis moterimis – kūrybos gerbėja ir jį įsimylėjusia studente bei paslaptinga paplūdimyje sutikta moterimi. Čia vėl išryškėja šiokia tokia prieštara – nors iš pradžių protagonistas teigia: „Turbūt mano jausmai iškreipti, bet matyti šeimyniškas, savimi ir savo gyvenimu patenkintas moteris man buvo nemalonu“ (p. 26), antrąja sielos puse vėliau vadina paplūdimyje sutiktą ištekėjusią moterį. Moteris „Dangaus valdovuose“ vaidina labai svarbų vaidmenį – tai ir sielos sesuo, ir žmona, kurios vaidmuo kūrinio finale dar kitaip pakreipiamas, ir gydytoja, ir, žinoma, dieviškoji paukštė. Apmąstomos įvairios moteriškumo formos. Romano pabaiga verčia abejoti autentiško santykio išsipildymu – protagonistas nebesusikalba su kerštaujančia paukšte ir galiausiai ją nušauna, o nesulaukusi vyro dėmesio žmona mėgina nusižudyti.
Ilgai galvojau, kaip vertinti šį romaną. Nemanau, kad tai pats geriausias Melniko kūrinys. Pavyzdžiui, ankstesnėse distopijose egzistencines tiesas vykusiai įrėmindavo fantastinis chronotopas. Jis suteikdavo papildomą, kad ir išorinį, sluoksnį, dėl kurio siužete atsirasdavo intriga, paakindavo skaityti. „Dangaus valdovuose“, išskyrus fantastinį paukštės motyvą, nėra nieko naujo – tos ne kartą iš Melniko lūpų girdėtos egzistencinės tiesos pateikiamos labai tiesmukai ir tai, mano manymu, skurdina ir šiaip neintriguojantį siužetą. Jau minėtas paukštės motyvas monotonijos man neatsvėrė. Jei kas klaustų manęs patarimo – siūlyčiau grįžti prie distopijos arba paieškoti kitų temų ir išraiškos būdų. Po stiprių Melniko kūrinių – gerokai vidutinis romanas.