Mykoliuko naktis kalnuose
Kai 1941 metų rugpjūtį Tengoje* mirė Petriukas, jo tėvelis darbavosi kalnuose, mūrydamas kašaros** krosnį. Kažkas turėjo nunešti tėveliui žinią. Kas kitas, jei ne Mykoliukas – šešių vaikų vyriausias? Jam ėjo dešimti.
Tik va, Mykoliukas nebeturėjo kelnių. Jo senosios, dar iš mamos audinio pasiūtos, jau buvo iškeistos į valgį. Tąkart radosi nutrinta iki skylių gūnia iš pintų šiaudelių. Ją tėvelis buvo sukarpęs ir dalis susiuvęs į kelnikių pavidalo dangalą. Juo Mykoliukas ir mūvėjo.
Mama kaime prašė paskolinti arklį. Balno niekas neskolino – dar prapuls kartu su vaiku. Kumelę gavo. Seną, ramią, kad Mykoliuko nenumestų. Užsodino jį ant kumelės, įdavė rykštelę, parodė, kuria kryptimi joti.
Buvo jau pavakarys, reikėjo skubėti. Bet kumelė žengė labai pamažu, vis stabčiodama žolės parupšnoti. Mykoliukas bandė ją raginti rykštele – kumelė stojosi piestu ir piktai žvengė, vaikas vos spėjo į karčius įsitverti. Teko judėti taip, kaip kumelė norėjo.
Takas kilo aukštyn, link perėjos. Netruko sutemti. Čia iš tamsos kažkas storu balsu ėmė būbauti. Gal kalnų vilkas? O jei pultų? Kas beliktų – šerti vilkui rykštele per akis…
Prisibaiminęs už perėjos pagaliau prijojo kašarą. Išgirdęs arklį, iš jos išlindo tėvelis. Pranešė Mykoliukas nelaimę, bet žiūri – nuo kumelės nulipti nebegali. Nukėlė jį tėvelis, apžiūrėjo šviesoje. Taigi, šiaudinės Mykoliuko kelnikės nutrynusios visą jo šakumą! Odos nelikę, vien atvira plati žaizda šlapiavo.
Sėdo tėvelis ant kumelės, užkėlė Mykoliuką, paguldė jį skersai ant kelių ir išjojo Petriuko laidoti. Namus pasiekė rytui auštant.
Epilogas
Po metų Mykoliukas su visa šeima antrąkart buvo ištremtas prie Laptevų jūros žūti nuo šalčio, bado ir skorbuto, bet liko gyvas. Tik jo sesutė Elenutė mirė pakeliui. Jos kapelis dabar Angaros užtvankos dugne. O Mykolas*** gyvena ant Baltijos jūros kranto, Melnragėje.
– –
* Tenga – kaimas Altajaus kalnuose, Ongudajaus rajone.
** Kašara – ilgas, žemas statinys avims.
** Mykolas Proškinas, Petro sūnus, gimęs 1931 metais, gyvenęs Skuodo rajono Padegimės kaime, ištremtas 1941 metais į Altajaus kraštą, 1942 metais – į Jakutijos Ust Janos Kuogastacho vietovę (Lietuvos gyventojų genocidas, I tomas, antrasis leidimas, Vilnius: LGGRTC,1999, p. 667).
