Įvadas [į Sexton poeziją]

„Mirtis prasideda kaip sapnas, pilnas daiktų ir sesers juoko“, – rašo Anne Sexton kitoje knygoje. „Esame jauni, – tęsia ji, – vaikštinėjame ir renkame mėlynes visą kelią iki Damariskotos.“

Dievuliau, kaip man patinka.

 

●

 

Kartą paklausiau draugo poeto, kuo gi užsiima poetai, jis kurį laiką pagalvojo ir atsakė: „Jie praplečia kalbą.“ Šaunu, pamaniau aš, bet gilaus dėkingumo poetams dėl to tikrai nejaučiu. Praplečiantys kalbą man buvę nebuvę.

Anne Sexton daro man daug didesnę paslaugą: ji prijaukina mano siaubą, ištyrinėja jį ir aprašo, išmoko jį keleto triukų, kad mane palinksmintų, o tada vėl paleidžia laisvai liuoksėti mano girioje.

Manau, ji daro tą pačią paslaugą ir sau. Tai jai tik į naudą.

 

●

 

Aš jos gerai nepažįstu. Buvau sutikęs vakarėlyje pas Daną Wakefieldą, bendrą mūsų abiejų bičiulį. Danas buvo ką tik išleidęs romaną apie prastą ir nykų Indianapolyje po Korėjos karo gyvenančio jaunuolio meilės gyvenimą. O ji, kiek žinojau, buvo parašiusi daug eilėraščių apie meilę. Vienas iš jų prasidėjo taip:

 

Tai raktas nuo jos.

Tai raktas nuo visko.

Mieliausiai.

 

Mano padėtis blogesnė nei jėgerio vaikų,

rankiojančių dulkėms ir duonai.

Štai ieškau, kur gauti kvepalams.

 

Leisk man išsitiesti ant tavojo kilimo,

tavo šiaudų čiužinio – ant to, kas po ranka,

nes vaikas manyje merdėja, miršta.

 

Ir juk nesu galvijas, skirtas suvalgyti.

Ir juk nesu kažkokia gatvė.

Bet tavo rankos susirado mane kaip architektas.

 

Pilnas ąsotis pieno! Jis buvo tavas prieš daugelį metų,

kai gyvenau savo kaulų slėnyje,

bežadžių kaulų pelkėje. Mažų žaisliukų.

 

Ir taip toliau. Visoje Dano knygoje apie Indianapolį nebuvo tokios gyvos ir suprantančios moters. Beje, aš taip pat esu iš Indianapolio.

Tarp kitko, Indianapolis – didžiausias pasaulio miestas, neturintis laivybai tinkamo vandens kelio.

 

●

 

Todėl norėjau Anne Sexton pasirodyti esąs žavus ir mylintis gyvenimą (o taip nėra) ir nupiešiau jai pasakos apie Pelenę diagramą:

 

 

„S“ reiškia sėkmę, „N“ reiškia nesėkmę, „P“ – pradžia, „Pb“ – pabaiga. Iš pradžių Pelenės padėtis buvo prasta. Ir dar labiau suprastėjo, kai jos niekingos įseserės išvyko į balių, o ji liko namie.

Tuomet pasirodė jos krikštamotė fėja, davė jai suknelę, stiklo kurpaites, karietą ir visa kita. Laipteliai mano diagramoje vaizduoja tas vertingas dovanas. Pelenė nuvyko į balių, šoko su princu. Vidurnaktį viskas staiga baigėsi, bet taip prastai kaip anksčiau jau nebebuvo – nes ji prisiminė balių.

O vėliau jai tiko stiklo kurpaitė ir ji ištekėjo už princo. Ir tapo amžiams laiminga – o tas „amžiams“ apima ir dabartį.

 

●

 

Tik dabar perskaičiau enciklopedijoje, kurią mano žmona tomas po tomo perka prekybos centre, kad nubraižiau angliškos pasakos versijos grafiką. Pati pasaka buvo prancūziškai parašyta Charles’io Perrault ir vėliau išversta į anglų.

Iš enciklopedijos sužinojau ir dar kai ką, kuo vakarėlyje, jei tik būčiau tai žinojęs, būčiau sužavėjęs ne tik Anne Sexton, bet visus: verčiant pasaką, žodis „vair“ buvo klaidingai palaikytas žodžiu „verre“ ir Pelenės kailinės kurpaitės tapo stiklinės.

 

●

 

Anne Sexton pasirodė keista, kad pasakoju jai apie Pelenę, nes ji tuomet buvo įnikusi į tamsesnę, ekscentriškesnę šios pasakos versiją, parašytą brolių Grimmų.

Ji, tiesą sakant, perpasakojo daug brolių Grimmų pasakų poezija.

Jos visos čia.

Tai tiek apie telepatiją. Tai tiek apie naujus draugus.

 

●

 

Kaip paaiškinčiau šiuos eilėraščius? Ogi niekaip. Mečiau dėstęs universitetuose, nes man pasirodė nusikalstama aiškinti meno kūrinius. Dėstytojo krizė mane ištiko tada, kai atsidūriau prieš publiką, kuri tikėjosi, jog paaiškinsiu jai viską apie Joyce’o „Dubliniečius“.

Buvau pasiruošęs. Skaičiau tą knygą. Bet kai pravėriau savo plačią burną, iš jos neišsprūdo nė garselis.

 

Vertė Marius Burokas