Okupacijos klausimu

VYTAUTAS KINČINAITIS

Anatole France, „Silvestro Bonaro nusikaltimas“

Nekalbėsiu apie sovietinę Lietuvos okupaciją gerai, o tiktai klausiu, kas ji yra. Pagal bendrą apibrėžimą okupacija reiškia „laikiną kitos valstybės teritorijos užėmimą karine jėga ir faktišką jos valdymą“. Lietuvos Seimo tinklalapyje rašoma, kad į Lietuvą įvedus Raudonąją armiją buvo sudaryta marionetinė Liaudies vyriausybė ir paskelbti rinkimai į marionetinį Liaudies seimą. Kitaip tariant, nuo 1940 m. birželio 15 d. mūsų gyvenimas virto vaidyba, tapo netikras ir neaiškus kaip košmaras. Okupacija reiškė, kad esi nusavintas ir įmestas į „drumsto vandens“ zoną: tavimi manipuliuoja, bet nežinai kas. Ir negali šito klausti, nes tau apskritai uždrausta klausinėti, o „leista“ tiktai vykdyti įsakymus. Dabar, jei nori, ant tų 50 okupacijos metų ir „ką jie su mumis padarė“ gali ir šunis karti rusiškai keikdamasis.

Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų prie Rusijos prijungtose LDK žemėse prievartinis lietuvių ėmimas į okupacinę kariuomenę vadinosi rekrūtų prievolė, o kurį vyrą atiduoti į rekrūtus, galutinai nuspręsdavo dvarininkas. Tarybų Sąjungoje tokia lietuvių prievolė buvo laikoma duokle armijai išvaduotojai praeityje ir gynėjai ateityje. Dvarininkus pakeitė Lietuvos komunistų partijos sekretoriai ir karinių komisariatų viršininkai. Iki pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo LKP CK pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas tikino jaunimą, kad tarnyba tarybinėje kariuomenėje yra šventa pareiga apginti savo moteris ir vaikus: „Mes viską vertiname tik vienu požiūriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir – lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą: o kas gi gins Lietuvą?“ Lietuvą ar tuos, kam Lietuvoje gyventi buvo gera („krasivaja naša Palanga!“)? Neturėjau ir negalėjau turėti atsakymo į šiuos klausimus ir aš, kai 1985-ųjų pavasarį po nakties ant medinio gulto Vilniuje su keliasdešimt tokių pat skustagalvių buvau nuskraidintas į karinį dalinį prie Kinijos sienos ir daviau šveikišką priesaiką karštai Kazachstano saulei.

Tiesa, nuo šios „prievolės Tėvynei“ būdavo galima ir išsipirkti, išsisukti ar bent jau palengvinti savo dalią: jei ne per „blatą“ kur LKP viršūnėse, tai lietuviškomis gėrybėmis patepant rusakalbius Lietuvos jaunimo reikalų tvarkytojus (o jie su mūsiškiais jau baigdavo tartis pirtelėse). Manęs vienas kolonistų majoras paprašė „suveikti“ tinklą žuvims gaudyti. Ką daryti? Kvaila, atrodo, būtų nesutikti, nes visur gi aplink kyšiai ir „blatas“, visi įstatymai apeinami. Komunistinė moralė buvo labai tolerantiška saviškių silpnybėms ir atlaidi jų nuodėmėms, kol TSRS galiausiai ir žlugo, nes buvo supuvusi iš vidaus, pastatyta ant melo pamatų. Bet tai ir šlykščiausia, kad morališkai degradavusioje visuomenėje jaunam žmogui tekdavo rinktis: įsitraukti į ją ir „žaisti pagal taisykles“ arba 2–3 metus praleisti kur nors Kazachstano stepėse ar kur Šiaurės jūroje po vandeniu su branduolinėm galvutėm šalia kajutės. Ir šioji „tarnyba“ buvo kur kas blogesnis dalykas už kalėjimą, nes joje nuolat turėjai rodyti valią ir ryžtą, būti aktyvus, kitaip galėjai sulaukti kaltinimų ir bausmių už armijos išvaduotojos sabotavimą, būti viešai išvadintas „niemcu“, tėvai galėjo būti gėdijami siunčiamais raštais apie niekam tikusį sūnų, taikomas kitoks psichofiziologinis teroras. Ir ne visiems mums kaip Josifui Brodskiui tuomet buvo lemta kareivines iškeisti į kalėjimą „už veltėdžiavimą“ ir vėliau dalytis savo patirtimi jau su anglakalbiais skaitytojais: „Manau, kalėjimas daug geriau už tarnybą kariuomenėje. Visų pirma kalėjime niekas nemoko neapkęsti tolimo „potencialaus“ priešo. [...] Jei galiu kuo nors didžiuotis iš savo praeities, tai tuo, kad tapau kaliniu, o ne kareiviu.“

TSRS kariuomenėn buvome imami savo tėvų (plačiąja prasme tėvų – visų vyresniųjų „brolių lietuvių“) pritarimu. O juk nieko nėra apmaudžiau, kaip būti atiduotam į priešo nagus saviškių, kuriais tikėjai kaip savo didele šeima (vėliau, jau grįžęs, sužinojai, kad jiems trispalvė tebuvo „skuduras“). Ir svarbiausia, kad šis nešvarus sandėris vadinosi „vyriškumo mokykla“. Ant kortos buvo statomas tavo kaip vyro tapatumas – arba tu eini ir gerai tarnauji, o į tavo gimtinę plaukia garbės raštai ir esi „vyras“, arba neini ar blogai tarnauji ir esi „boba“, o savo tėvams užtrauki gėdą. Taip būdavo laužoma, paralyžiuojama tavo valia ir iškreipiamos vertybės. Buvai dvigubas išdavikas: savosios tėvynės Lietuvos ir TSRS. Ir dvigubas nusikaltėlis: „Tai ir yra galutinis sistemos triumfas: ar apšauni ją, ar įsilieji į ją – vis tiek jautiesi kaltas“ (Josifas Brodskis).

Taip tave apsėsdavo pragariška laukimo, neaiškumo ir netikrumo būsena. Tavo „politinis sąmoningumas“ reiškė visišką smegenų išplovimą, gimtinės sentimentų ir tavo asmeninio tapatumo nusavinimą. Bet kaip tik toks prievarta mobilizuojamas karys ir negali būti geras karys – geras karys yra tas, kuris eina į kovą vedamas tikėjimo, o ne stumiamas melo. O tu atsiduri ne tik svetimoje kariuomenėje, bet ir jau seniai degradavusioje pobrežnevinėje kariuomenėje, kuri pati nežino, kodėl egzistuoja, kurioje karininkai vaikšto girti, pavaldinius „nuomoja“ vietiniams gyventojams ar gamykloms ir kitaip rūpinasi savo gerove. „Šventos pareigos Tėvynei“ nė kvapo, tiktai praktiška „gyvenimo išmintis“. Ar anksčiau toje armijoje būta kitaip? Nežinau. Žinau tik kad mano senelis, grįžęs iš Amerikos į gimtinę ūkininkauti, 1944 m. vasarą TSRS Vadui įsakius paliko nešienautas pievas ir virto patrankų mėsa Kuršo katile, o Vadas po karo iš vienos su penkiais vaikais likusios motinos atėmė ir kolonistų vadovaujamam kolchozui atidavė arklį su padargais.

Tačiau, kad ir koks buvai nusavintas, kad ir kaip tai būtų buvę šlykštu ir skaudu, dabar turi pripažinti – taip, aš tarnavau nusikalstamam kariniam režimui ir esu atsakingas už savo poelgius, o „tiedvi ideologijos (smetoninė Tatos konservų ir komunistinė perkrikštų) nepaliovė veikusios nė minutės“ (Sigitas Geda). Taip, okupacinė Lietuvos valdžia nebūtų išsilaikiusi be geranoriško vietinių kolaborantų komunistų palaikymo, bet kolaboravai ir tu, kas, kad „nežinojai, ką darai“. Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, kai rimtai vertini savo gyvenimą. Negali paneigti tos praeities, kaip ir to fakto, kad buvęs LKP CK sekretorius tapo pirmuoju nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentu, o tu jos piliečiu.

Sekant giliamintišku Vytauto V. Landsbergio pastebėjimu, kad Algirdas Brazauskas ir Vytautas Landsbergis buvo būtini vienas kitam kaip in ir jang ir Lietuvos nepriklausomybei – kaip jos motina ir tėvas, galima konstatuoti, kad, būdami jų pagimdyti, tapę nepriklausomos Lietuvos piliečiais, esame paveldėję ir visus savo tėvų genetinius ir astrologinius duomenis. Kita vertus, mūsų integralumo siekianti psichika ne ką težino apie LLL, LKP ar „istorinės sąmonės“ politiką: žalia ir raudona jai tėra dvi būtinos Gyvenimo Mandalos spalvos, o sveikai psichikai reikalingas visas jų spektras.

Neigdamas praeitį su nešvariu sovietinės praeities vandeniu išsipiltum pats – juk esi gimęs LTSR. Dalį savo gyvenimo buvai anos, nelegalios, neteisingos valstybės pilietis, tačiau neigiant šią praeitį negatyvus tampa ir tavo santykis su pačiu savimi. Jei gimiau okupuotoje Lietuvoje, o mirsiu laisvoje, tai išeitų, kad esu tarsi tarp dviejų realybių, o mano gyvenimas pasidalijęs tarp netikro ir tikro ir kad tik nepriklausomoje Lietuvoje gimę mano vaikai bus visaverčiai žmonės. Bet juk iš tiesų aš esu vienas ir mano gyvenimas vienas. Nemirsi gi laisvas, jei gimęs esi nelaisvas. Ir kaip vientisumo siekianti būtybė negali savo gyvenimo padalyti į dvi nesusiejamas dalis. Gimimas ir mirtis lygiaverčiai. Iš tikrųjų nieko nėra blogiau kaip pyktis su savimi, kovoti ir nieko nėra maloniau kaip susitaikyti su savimi, nurimti. Kad ir kokios būtų gilios nežmoniško sovietinio palikimo stigmos, privalai jas vertinti kaip kainą už savo gimimą ir kaip skiepus nuo „šviesesnio rytojaus“.