Vergų pirklio kraujas

Bertrand’ui Py,

Žinau, kiek tau skolingos mano knygos,

Ačiū.

 

Įdėmiai žvelgiate į mane. Bijote. Karštligiška mano veido spalva jums kelia nerimą. Šypsausi. Drebu. Žlugęs žmogus, galvojate. Nepakeliu akių. Dažnai, išgirdęs silpniausią garsą, išvydęs menkiausią gestą, krūpteliu. Gyvenu kovodamas su kažkuo, ko jūs nematote, ko net nepajėgiate įsivaizduoti. Gailitės manęs, ir turite tam pagrindo. Bet taip buvo ne visada. Kadaise buvau žmogus.

Kai šiandien apie tai galvoju, – nepaisant prabėgusių metų, nepaisant košmarų ir nuodijančios baimės iškankintos sielos, nepaisant iš vidaus graužiančio nepatiklumo, verčiančio vengti žmonių draugijos, – šiandien žinau, kad būtent tą dieną, patys to nesuprasdami, pradėjome kraustytis iš proto. Panirome į tamsą, nusinešusią mus vieną po kito. Ir nuo tos dienos, – dabar tai suvokiu, nors ir sudrumstu protu, – taip sako visi, kuriuos sutinku gatvėje ir kurie šnibždasi man praeinant, – nuo tos dienos gyvenimas šaiposi man už nugaros. Jis mane slegia, gąsdina ir neleidžia užmigti. Nebesu toks, koks buvau anksčiau. Mano katiniškos akys ir džiovininko liesumas kelia baimę. Ir visgi šiandien, net, kaip žmonės sako, būdamas išprotėjęs, – ir negaliu sakyti, kad jie klysta, – tiek savyje jaučiu baimės ir nerimo, – šiandien tas akimirkas regiu labai aiškiai.

„Vade, trūksta penkių…“

Būtent tą akimirką, išgirdus šiuos žodžius, viskas ir prasidėjo. Priešais mane stovėjo Krombekas. Senas jūrininkas, kuriam vienos audros metu burės virvė nuplėšė ausį. Žvelgė į mane prasikaltusio vaiko žvilgsniu, patempęs lūpą. Nevadino manęs kapitonu, norėdamas parodyti, kad, jo manymu, tebuvau laikinas Bresako pavaduotojas, atsitiktinumui nulėmus ėmęs vadovauti laivui, ir niekas daugiau – bent jau kol kas.

– Kaip – penkių? – tariau apstulbęs.

– Perskaičiavome tris kartus, – atsakė ramiai. – Neabejotinai trūksta penkių.

Prikandau lūpą. Iš laivo pabėgo penki negrai. Penki negrai, išsiveržę iš uosto, dabar, be abejonės, lekia miesto gatvėmis. Naktį jie pradės plėšti, prievartauti ar dar dievažin ką daryti. Tą akimirką pajutau, kad vyksta tai, ko nesuvaldysime. Kažkoks kankinantis dalykas, kurio nebenusikratysime. Likimas nusprendė truputį pažaisti, ir mums bus sunku to išvengti. „Po velnių!“ – sušukau ir nulėkiau link laivo kelti jūreivių ant kojų.

Viskas prasidėjo Senegalo vandenyse, Gorė saloje, kai kapitonui Bresakui kilo nevykusi mintis numirti. Dvylika dienų stovėjome nuleidę inkarą – tiek laiko truko, kol nupirkome ir pasikrovėme juodmedžio. Rengėmės plaukti į Ameriką, kaip ir daugkart iki tol, tačiau Bresakas susirgo. Laikinai perėmiau laivo valdymą. Viskas ėjosi lengvai. Tereikėjo prižiūrėti paskutinius krovos darbus. Kapitonas tris dienas neišėjo iš kajutės. Iš pradžių kalbėjome apie lengvą negalavimą, paskui apie drugį, galiausiai niekas nieko nebekalbėjo. Iškviestas gydytojas pavargusia mina įžengė į kapitono kajutę ir iš ten nebeišėjo. Po trijų dienų vėl pasirodė ant denio ir pranešė apie Bresako mirtį – karštinė suėdė jį nuo galvos iki kojų. Iš kapitono teliko liesas kūnas prakaitu permirkusioje lovoje.

Bresakui mirus, man teko perimti vadovavimą laivui. Reikėjo skubėti – kuo skubiau baigti krauti prekes ir išplaukti iš Afrikos, už nugaros paliekant karštinę, tvyrančią pakrantėje tarsi rūkas virš uolų tvankią dieną.

Šiandien stebiuosi, kad nejutau aplink slankiojusios nelaimės, sukėlusios netikėtus įvykius ir pašnibždėjusios sprendimus. Turėjome saugotis patys savęs, tačiau nieko nedarėme. Anuomet dar buvome atšiaurūs, vėjo nebijantis vyrai. Perėmiau vadovavimą. Niekas neprieštaravo. Viskas ėjosi sklandžiai. Beje, kapitono mirtis vyrų nepaveikė. Jie buvo pratę. Skorbutas lydėjo laivus, kaip kormoranai lydi žvejus Kankalio įlankoje, ir žudė jūreivius be atvangos.

Deja, padariau lemtingą klaidą. Neįsivaizduoju, kaip mano galvoje galėjo atsirasti tokia mintis. Man tai neduoda ramybės iki šiol. Senąjį Bresaką turėjome atiduoti lemčiai, laukusiai kiekvieno iš mūsų, jei mirtume laive, – jūrai. Nieko daugiau. Bangų ošimas vietoj mišių. Bet pasielgiau kitaip. Galbūt todėl, kad kapitoną pažinojau jau labai seniai. O gal todėl, kad pažinojau našlę ir man atrodė normalu pargabenti jos seno vyro kūną. Įsakiau keisti kursą – plaukti į Sen Malo, ten palikti Bresako palaikus ir tada pasukti link Amerikos. Tai buvo visiška beprotybė. Tačiau niekas neprieštaravo. Galbūt lemtis, sutrikdžiusi mano nuovoką, sudrumstė ir įgulos sveiką protą, ir todėl suklydome, nė kiek nesuabejoję savo sprendimu. O gal jūreiviai slapta troško aplankyti šeimas anksčiau, nei buvo numatyta.

Šiandien esu tikras, kad senas kapitono kūnas mane prakeikė už tokį sprendimą. Jūra. Štai kas jam būtų patikę. Grįžti į Sen Malo ir atiduoti jį šeimai buvo kvailystė. Kas, beje, galėjo pageidauti kelias savaites triume puvusio kūno?

Pakėlėme inkarą. Gorė sala lėtai nyko iš akiračio. Iš triumo sklido negrų aimanos. Jie taip elgdavosi visada – vaitodavo paskutiniams Afrikos krantams tirpstant ties horizontu. Buvome pripratę. Net nebegirdėjome.

Išplaukėme link Prancūzijos lyg šunys po šeimininko mirties. Dėl nieko nesibaiminome. Dainavome denyje negirdėdami, kaip po mūsų kojomis negrai griežia dantimis ir kaktomis tranko laivo bortus.

 

●

 

Vieną vakarą, po savaites trukusios kelionės, atplaukėme į Sen Malo. Dangus kybojo žemai. Į mus išdidžiai, su panieka žvelgė tvirtovės sienos. Švartuojantis nuo krantinių bukomis akimis spoksojo vaikai.

Norėjau, kad pirmiausia iškeltume kapitono karstą. Bresako žmona buvo čia. Našlei buvo pranešta, ir ji, apsupta savo vaikų, laukė krantinėje. Stengėmės viską atlikti oriai. Jai niekas nesakė, kad kapitonas triume dvokė savaičių savaites, kad negrai, priversti dalintis savo nelaisve su lavonu, vėmė dieną naktį. Jai niekas nesakė, jog senasis Bresakas greičiausiai net miręs meldėsi, kad būtų išmestas per bortą, o ne diena iš dienos plukdomas pasaulio jūromis.

Lėtai ir iškilmingai nuleidome karstą. Atlikome tai, kaip pridera. Brika jau laukė. Išsirikiavome už jos ir, lydėdami našlę su vaikais, gatvelėmis nusekėme paskui. Dalyvavo ne tik laivo įgula, bet ir miesto aukštuomenė: armatorius, kai kurie kapitonų klubo nariai, didikai, keli dvasininkai.

Bresaką palaidojome be skausmo, tik liūdėdami kaip žmonės, susidūrę su savo laikinumu. Nenujautėme, kad leidžiame paskutines ramias akimirkas savo gyvenime.

Minia iš kapinių grįžo mažomis, išsibarsčiusiomis grupelėmis. Vėl užsivožėm skrybėles ir prisidegėme pypkes. Lėtai pėdinome, spėliodami apie prakeiktą karštinę, prarijusią žmogų greičiau nei jūra. Tada ir išgirdome šūksnius. Būrys vaikų lėkė link mūsų rėkdami: „Jie bando pabėgti! Jie bando pabėgti!“ Iškart supratau, kad tai skirta man. Visas miestas buvo čia. Iš gėdos man paraudo skruostai. Kaip tai galėjo įvykti? Negrai paspruko? Kaip jie galėjo ištrūkti iš triumo? Grindiniu tebeaidėjo vaikų šūksniai. Minia subruzdo. Jutau, kad mane laiko už viską atsakingu. Reikėjo juos nuraminti ir parodyti, kad nesu išsiblaškęs lengvabūdis. „Aš pasirūpinsiu“, – garsiai tariau žiūrėdamas į veidus minioje. Linktelėjau savo vyrams, duodamas ženklą sekti paskui, ir mums jau bėgant link uosto įniršęs sušukau: „Surasime tuos negrus ir parodysime jiems laisvės skonį!“

 

●

 

Atbėgę į prieplauką išvydome siaubingą sumaištį: žiopliai maišėsi tarp jūrininkų, išsigandę ir susidomėję vaikai lakstė į visas puses. Negrai kažkaip sugebėjo atidaryti triumo liuką ir išbėgti ant denio. Keletas jūreivių iš šalia stovinčių laivų bėgliams užkirto kelią. Kilo sąmyšis. Žmonės šaukė. Prasidėjo muštynės. Iš visų pusių apsupti, denio gale užspeisti negrai visai pamišo ir stengėsi peršokti į prieplauką, lyg šoktų į bedugnę. Pasirodėme būtent tada – paskutinę akimirką, kai juos dar buvo galima sulaikyti, kad nepasklistų po uostą kaip skėriai.

Kai šiandien apie tai galvoju, jų troškimas ištrūkti iš laivo man atrodo absurdiškas. Kone kelia šypseną. Kur jie galvojo sprukti? Negi tikrai manė, kad galės pradingti nepažįstamame mieste? O gal apie tai net nesusimąstė. Gal veikė išlikimo instinkto vedami. Pabėgti iš laivo. Tik tiek. Pabėgti iš laivo, gabenančio į pragarą. Pabėgti iš triumo, kur savaičių savaites vėmė vienas ant kito. Išlipti. Bėgti, kur akys mato. Būtent tai juos ir vedė. Troškimas atsidurti kuo toliau nuo laivo. Nieko daugiau.

Atbėgę apsiginklavome muškietomis. Nušoviau pirmą pasirodžiusį negrą. Peršauta krūtine jis nusirito tarp kitų. Negrai apsiramino. Keletą sekundžių niekas nejudėjo. Pasinaudoję šia sutrikimo akimirka, garsiai šaukdami ir daužydami visus, pasitaikiusius kelyje, užlipome į denį. Viskas buvo sutvarkyta gana greitai.

Nusiraminau. Negrus numalšinome. Blogiausio buvo išvengta. Garbės miesto valdžios akyse nepraradau. O nusišypsojus sėkmei mano spartumas ir energija tvarkant šį reikalą būtų sulaukę šlovės.

 

●

 

Ilgai šypsotis neteko. Įvedęs tvarką triume, Krombekas pakilo į denį. Stovėjo priešais mane – nebylus, patempęs lūpą. Pranešė, kad trūksta penkių negrų, ir laukė mano sprendimo. Neįsivaizduoju, kaip tai galėjo įvykti. Niekas nematė jų sprunkančių, tačiau tai buvo faktas, nepaneigiamas kaip aritmetinė tiesa, – trūko penkių.

Ko gero, jie jau bėgo Sen Malo gatvėmis, ir dėl to kaltas buvau aš. Negrus reikėjo pasivyti ir surasti jų slėptuvę. Keikdamasis lipau iš laivo ir prisiekiu, kad tą akimirką, kai paliečiau žemę, per nugarą perbėgo šaltas šiurpulys. Pajutau, kaip mane prislėgė kažkas, kas persekios visą gyvenimą.

Veikti reikėjo greitai. Mano reputacija buvo pastatyta ant kortos. Negrus turėjau sučiupti gyvus, antraip būčiau praradęs pinigus ir išjuoktas. Žvelgiau į savo vyrus. Nekenčiau jų už tai, ką galvojo. Žinojau, kad, jų manymu, taip nebūtų nutikę, jei kapitonas būtų gyvas. Jūreivių akyse įžvelgiau įsitikinimą, kad nešu nelaimę. Sugniaužiau kumščius ir padrąsinau leistis į medžioklę. Netrukus bėgome iš uosto lyg įsiutusi gauja.

Išgirdau minios šūksmus tolumoje. „Ten“, – tariau vyrams, ir jie greitai lyg medžiokliniai šunys pasuko galvas nurodyta kryptimi. Balsai aidėjo nuo gynybinės sienos pusės. Atbėgome prie Didžiųjų vartų. Jau buvo tamsu, tačiau minia spietėsi prie tvirtovės sienų. Mums bėgant pro šalį, kelios įniršusios moterys rodydamos apžvalgos taką šūktelėjo: „Jis ten!“ Peršokdami po keturias pakopas užbėgome laiptais. Negras buvo užsiglaudęs už tvirtovės bokštelio sutvirtinimo. Ko gero, bandė pasislėpti ir tikėjosi, kad jei nejudės, pamiršime jį. Bet minia apačioje nesiliovė pirštais rodžiusi į bėglį. Išsigandęs gausybės baltų veidų, negras tupėjo sustingęs. Lėtai artinomės. „Ramiai, vaikinai. Per daug jo nemuškit“, – tariau. Atrodė, kad negras suprato mano žodžius. Staiga pakilo ir atidžiai pažvelgė didelėmis akimis. Ūgiu gerokai mus pranoko. Paskui, netaręs nė žodžio, pasileido bėgti ir peršokęs sieną nėrė į bedugnę. Nieko nespėjome padaryti. Tik nulydėti akimis ir išgirsti siaubingą anapus sienos išsitėškiančio kūno garsą. Galvojau apie šį beprasmį nuostolį, apie tai, kad ką tik praradau gražų kapšą auksinių, ir spyriau į akmenį.

Norėjome pasiimti negro kūną, tačiau nulipus žemyn teko brautis per minią. Būtent tada mane sulaikė hercogas. Jam iš šono stovėjo karališkosios gvardijos vadas. „Ką jūs darote?“ – suriko. Jau buvau bepradedąs sakyti, kad tuoj viską sutvarkysiu, bet jis mane pertraukė: „Jau matėme, kaip jūs tvarkotės.“ Buvo paraudęs iš pykčio. „Jums atrodo, kad nuo gynybinių sienų šokinėjantys negrai daro gerą įspūdį?“ Norėjau atsakyti, tačiau hercogas mostelėjo ranka, kad užtilčiau. „Dabar problemos sprendimą perimu aš. Įsakiau įvesti komendanto valandą. Mes juos sučiupsime. Šiąnakt. Reikia veikti metodiškai.“ Kai pabandžiau jį perkalbėti, vėl mane nutraukė ir sausai tarė: „Žinau, ką galvojate. Ir neklystate: taip, mes juos užmušime, tuos jūsų negrus. Reikėjo juos gabenti stipriau surištus. Ir jūs netgi padėsite mums tai padaryti. Jūsų labui, tikiuosi, kad negrus nugalabysime, kol nepridarė daug žalos. Įspėju jus, kad jūs laikomas atsakingu, visas miestas jus laiko atsakingu už šitą siaubingą sumaištį.“

Tai taręs apsisuko ir įsakė savo vyrams išsklaidyti minią. Netrukus gatvėse patruliuojantys sargybiniai ėmė skelbti komendanto valandos pradžią. Miestas sparčiai ištuštėjo. Naktis nusileido ant stogų. Kiekvieną sankryžą saugojo sargybiniai, veikiai prie jų prisidėjo ir savanoriai.

Tąnakt regėjau džiaugsmą. Puikiai prisimenu. Veiduose ir žvilgsniuose mačiau džiaugsmą, kurį teikė ši žmonių medžioklė. Tąnakt slaptas pasitenkinimas kaip supuvusios žuvies dvokas sklido miesto gatvėmis.

Niekas neišdrįs prisipažinti apie tą akimirką mūsų gyslose pulsavusį jaudulį. Miestas priklausė mums. Buvome ginkluoti kastuvais, kirtikliais, peiliais ir pistoletais. Patruliavome mažomis grupėmis, ieškodami mažiausios neįprastos smulkmenos, mažiausio krustelėjimo. Niekas neišdrįs prisipažinti, kaip mums tai patiko. Savanorių vis daugėjo. Visi norėjo prisidėti. Medžioti. Dalyvauti šioje naktyje turint teisę, kokią ten teisę – pareigą žudyti dėl mūsų vaikų saugumo. Visas miestas tuo mėgavosi. Mes net meldėmės, kad viskas nesibaigtų pernelyg greitai.

 

●

 

Šiandien, kai tenka eiti į uostą ar turgų (tai pasitaiko retai – tokia nemaloni man yra žmonių draugija, ką ten draugija – vien tik jų vaizdas man bjaurus), matau vien tik niekšybę. Jie tai slepia ir elgiasi, lyg nieko niekad nebūtų nutikę, bet jų mėsinguose ir geranoriškuose prekeivių veiduose įžvelgiu anos nakties šypsenas. Žinau, kuo nusikaltome. Žinau, kas mumyse slepiasi. Tąnakt leidomės užvaldomi džiugesio, tikėdamiesi vėliau jo atsikratyti, tačiau jis čia, slepiasi mūsų sielose. Jis mus supūdė. Niekas apie tai nekalba – stengiasi apsimesti, kad gyvena. Manęs nekenčia. Primenu aną naktį. Tačiau man praeinant gali drąsiai spjaudytis, tai nieko nekeičia – tąnakt buvau ne vienas ir puikiai žinau, kad žiaurumo malonumu dalinomės visi kartu.

Sparčiai žygiavome gatvėmis pasišviesdami deglais. Mūsų batai kaukšėjo griežtai ir valdingai. Po miestą sklido gandai. Vieną matė prie Sen Lui vartų. Kitą ant halės stogo. Tai būta milžinų naktį blizgančiais dantimis. Net mes, per tris kelionės savaites puikiai įsidėmėję po kojomis tūnojusius negrus ir žinodami, kad jie labiau panėšėja į sugautus žvėris nei į milžinus, patikėjome paskalomis. Vyrams to reikėjo. Beprotybė atskleidė tikruosius mūsų veidus.

Pirmąjį negrą nušovė nė valandai nepraėjus po komendanto valandos įvedimo. Driokstelėjus muškietai, šoktelėjo net gatvelių žiurkės. Bėglį pastebėjo beplaukiantį į Didžiąją Bė salą. Būtų ir pats nuskendęs, bet šovė į nugarą, o tada nutempė iki katedros, kad kiekvienas galėtų pažiūrėti, kaip atrodo negrai.

Kiek vėliau kitą, susigūžusį Geriančios Šarkos gatvėje, kaimiečiai užmušė lazdomis. Jis nejudėjo, ko gero, iš aukštai krito ir prisitrenkė. Galbūt susižeidė kulkšnį. Savanoriai su džiaugsmu puolė prie jo ir taip greitai sutrupino kaulus, kad anas nespėjo net sudejuoti.

Trečiąjį, gyvą, atitempiau aš pats. Radau jį kubiliaus rūsyje, persigandusį, drebantį iš bado, ir, sugriebęs už plaukų, nuvilkau iki Katedros aikštės, kad galėčiau parodyti miniai. Priverčiau atsiklaupti ant kelių ir perpjoviau gerklę. Mėgavomės šiuo spektakliu. Tąnakt gilumoje visi aiškiai jutome, kad šiuos žvėris būtina pažaboti ir paaukoti. Kai šiandien apie tai pagalvoju, suvokiu, kokie svetimi buvome patys sau. Turėjau palikti jį gyvą. Sunkiausia jau buvau atlikęs. Tereikėjo nuvesti iki laivo ir įmesti į triumą kartu su jo veisle. Man būtų gerai sumokėję. Bet ne. Tąnakt reikėjo kraujo. O gal buvo priešingai? Gal mūsų prigimtis niekada neatsiskleidė taip kaip tąnakt, kai leidome savo urzgiantiems vidiniams žvėrims užvaldyti mūsų protus.

Nukirsdinus negrą, žmonės visai pamišo. Visi žinojo, kad liko tik vienas bėglys, todėl kiekvienas norėjo jį sugauti. Kai tik pasmerktojo kūnas suglebo lyg tuščias maišas ir susmuko man po kojomis, miesto stogais ataidėjo tolimas šauksmas. Tai buvo jis – paskutinis pabėgęs negras. Turbūt ruošėsi kovai, kvietė protėvių dvasias, o gal keikė mus. Tai buvo jis – paskutinis negras, metęs mums iššūkį.

 

●

 

Ieškojome visur, tikrinome kiekvieną tamsių gatvelių užkampį, krūpčiojome, išgąsdinti sprunkančių kačių. Iššniukštinėjome visus rūsius. Vyrai leidosi į požemius, vedančius iki uosto. Deglų liepsna atsispindėjo dvokiančiose balose. Kiti lipo ant stogų. Persekiojimas virto lėta ir gerai apgalvota medžiokle. Veikėme negailėdami jėgų. Tačiau bergždžiai – nebuvo jokio garso, tik mūsų alsavimas, jokio silueto, tik mūsų šešėliai, išvarginti rausimosi po miesto gelmes.

Anksti ryte dauguma vyrų grįžo namo. Mes – ne. Negalėjome leisti bėgliui atsikvėpti. Man šovė nauja mintis. Krombekas, man įsakius, iš laivo išlaipino dešimt negrų. Jiems ant kaklų užmovė po storą grandinę. Kiekvienas pasiėmėme po negrą ir lyg šunimis vedini išsiskirstėme po miesto gatves. Velkamų grindiniu grandinių garsas skelbė mūsų artėjimą. Ėjome, o vergai turėjo šaukti bėglį, kartoti, kad pasiduotų, kad jam nieko neatsitiks, kad viskas baigta, kad nėra kur trauktis…

Atėjus vakarui vis dar buvome tuščiomis rankomis. Mane iškvietė miesto valdžia. Stengiausi įrodyti, kad negras miręs, kad, ko gero, buvo kur nors užsibarikadavęs, tad kai pradės dvokti, jį atrasią šunys. Tačiau jie nepatikėjo ir nusprendė naktį įvesti sargybą, kad bėgliui sutrukdytų pridaryti žalos.

Dešimtąją gaudynių naktį budėjome paeiliui kaip laive, apatiškai patruliavome Katedros aikštėje ir palei gynybinę sieną. Buvome įsitikinę, kad reikalas baigtas. Naktį praleidau prisimindamas vakarykštės medžioklės vaizdinius – vyrus susijaudinimo iškreiptais veidais.

Viskas prasidėjo, kai antrą budėjimo naktį išgirdau rėkiant Kermareką. Prie Šv. Petro vartų. Šaukė garsiai. Leidausi bėgti link Kermareko galvodamas, kad teks kautis, bet kai tik jį išvydau, kai tik pamačiau Kermareką, baltą kaip paklodė, pražiota burna, pirštu rodantį į duris, supratau, kad negras gyvas ir kad dabar atėjo jo eilė žaisti su mumis.

 

●

 

Lyg koks prakeiksmas ant durų buvo prikaltas pirštas, juodas pirštas, vis dar kraujuojantis. Kaip tai galėjo būti įmanoma? Stovėjome apstulbę. Nors vienas kitam netarėme nė žodžio, uždavinėjome sau tuos pačius klausimus. Kodėl jis nusipjovė pirštą? Ar buvo ginkluotas? Kur rado vinį? Ko siekia? Ilgokai stengėmės įminti šią mįslę, galiausiai atsitokėjome ir įspėjome kitus. Vyrai vėl susibūrė, vėl įžiebė deglus. Dar kartą iššniukštinėjome miestą, tada dar vieną kartą, tačiau be jokio rezultato. Daktaras apžiūrėjo pirštą ir neabejodamas pareiškė, kad tai būta mažojo kairės rankos piršto. Galbūt bėglys stengėsi įvaryti baimės. Negalėjome leistis įbauginami. Tačiau nors ir stengėmės nusiraminti, nupjautas pirštas visiems kėlė šiurpą.

Medžioklė tęsėsi. Sargybiniai patruliavo nuolat, tačiau niekas, išskyrus vėją, netrikdė mūsų gatvelių ramybės.

Miesto valdžia nusprendė nuodugniai apieškoti požemius. Juos naršydami sugaišome valandų valandas, užklysdavome į tokias vietas, kur dar nė vienam neteko lankytis. Žygiuodavome kankinami įsitikinimo, kad visa tai veltui, kad negras slepiasi ne čia. Vieną vakarą išlindę iš požemių pamatėme, kad miestas ir vėl neįprastai sujudęs. Žmonės buvo ką tik atradę dar vieną pirštą, kaip ir pirmasis prikaltą prie durų. Pasak daktaro, tai būta smiliaus.

Keisčiausias faktas, verčiantis drebėti žioplius, buvo tai, kad pirštas buvo prikaltas prie armatoriaus namų durų. To paties, kuris frachtavo mūsų laivą. Kaip negras galėjo apie tai žinoti? Gandai sklido į visas puses. Kai vakarop aštuonmetę armatoriaus dukrą suvažinėjo brika, miestą visiškai apėmė panika. Niekas neatsispyrė pagundai susieti šiuos įvykius. Nelaimę prikvietė pirštas. Dangus į mus žvelgė grėsmingai ir pasibjaurėjęs.

 

●

 

Tolesnės savaitės prabėgo patruliuojant naktimis ir nerandant nė gyvos dvasios, išskyrus girtus jūreivius ir nuo lietaus besislepiančias kates. Aptikome ir daugiau pirštų. Durys būdavo suteptos krauju. Negras kažkur pjovė sau pirštus ir prikaldavo juos tai šen, tai ten, lyg mesdamas kanibališką iššūkį. Namus pasirinkdavo vadovaudamasis ta pačia logika. Kapitono našlės. Kapitonų klubo vado. Hercogo. Lyg būtų žinojęs, kas buvo kas ir kur gyveno. Tarsi norėdamas nurodyti dangui kaltuosius. Jis mus baudė, ir Dievo pirštas rodė į mus. Kiekvienąsyk prikaltasis pirštas prišaukdavo nelaimę – hercogo žmona persileido, kapitonų klubo vadą kamavo neaiškios kilmės karštinė. Šie sutapimai šiurpino žmones, o virš turgaus prekystalių tesisuko vienintelis klausimas: kieno eilė dabar?

Man atrodė, kad miestas mus palaidojo ir tęsė įprastinį gyvenimą. Susivienijo su bėgliu, teikė šešėlį, kuriame negras galėjo slėptis. Ši nuojauta laikui bėgant tik stiprėjo. Žinau, kad šiandien, po daugelio metų, miestas manęs tyko. Sienos žvelgia į mane. Einant grindinio akmenys šaiposi iš manęs. Namai slepia mane įžeidinėjančius pirštus, akis, burnas. Miestas supa iš visų pusių, ir žinau, kad neduos man ramybės. Visa kas mane stebi ir rezga sąmokslą.

Šeštąjį pirštą radome prikaltą prie arkivyskupo namų durų. Tą dieną išplaukėme. Sustojimas Sen Malo užsitęsė per ilgai. Gyvenimą reikėjo tęsti: plaukti į Ameriką parduoti juodmedžio, parplaukti pilnu triumu egzotiškų maisto produktų – vėl kalti pinigus.

Dabar galiu sau pripažinti, kad iš tiesų tą dieną nekantravau išvykti – buvau mirtinai išsigandęs. Buvau tikras, kad atėjo mano eilė. Norėjau viską palikęs kuo greičiau išplaukti, kad negras pasirinktų kitas aukas. Norėjau su savo vyrais prabūti jūroje, toli nuo visko, kol jis išsirinks paskutinius keturis kaltuosius. Kaip bailys bėgau nuo savo paties atneštos nelaimės.

Manau, kad pakėlus inkarą visi lengviau atsiduso. Šis apsilankymas Sen Malo mus visiškai išsekino. Buvome laimingi, kad galime išplaukti, užmiršti persekiojimo naktis ir palikti toli už savęs bepirštį negrą.

Apie tai, kas įvyko mums išplaukus, sužinojau gerokai vėliau. Praėjus dviem savaitėms, dešimtąjį pirštą rado prikaltą prie pagrindinių miesto vartų. Miestelėnai nusiramino. Negandos turėjo liautis. Ir išties diena po dienos, savaitė po savaitės įtampa slūgo. Daugiau neįvyko nieko keista. Miestas atgavo įprastą ritmą, atgijo prekyba. Bėglys gal vis dar kur nors slapstėsi, tačiau niekas dėl to nesijaudino. Beje, kaip jis galėjo vis dar būti gyvas? Nevalgydamas. Negerdamas. Kraujuojančiom bigėm. Ne. Labiausiai tikėtina buvo, kad negras arba mirė, arba išnyko kaip šešėlis.

Plaukiojom mėnesių mėnesius. Laive niekas niekada nešnekėjo apie anuos įvykius, bet nors slėpėme vieni nuo kitų, melavome patys sau, vis dėlto virtome sukriošusiais seniais, krūpčiojančiais nuo menkiausio medžio trekštelėjimo.

 

●

 

Prisiekiu, kad sakau tik tiesą. Neišsigąskite ligotos mano būklės, neramių akių, virpančio ir lūžinėjančio balso. Šiandien esu beprotis, bet toks buvau ne visada. Vis dar prisimenu laikus, kai kambarinės gėrėdamosi vadindavo mane šaunuoliu. Turėjau gerą galvą, stiprias rankas, buvau tvirto sudėjimo apsukruolis, nekreipdavęs dėmesio į bobučių pasakaites. Gyvenimas tyčiojasi iš manęs. Iš lėto graužia galutinai neprarydamas. Nori, kad gyvenčiau. Tai virto ilga kankyne, galinčia palaužti net pačius stipriausius. Esu visai pamišęs, tačiau prisimenu, dėl ko išprotėjau, ir todėl pasakoju taip, kaip buvo. Jei tvirtinčiau matęs katę su dviem galvom arba kalę, atsivedusią žiurkę, tektų manimi patikėti, nes taip išties nutinka. Tokie reginiai tiek keisti, kad juos matę žmonės išprotėja, bet apie tai pasakoja ne todėl, kad yra išsikraustę iš proto, – jie išsikraustė iš proto, nes tai regėjo savo akimis.

Naktį, kai po kelių mėnesių sugrįžome į Sen Malo uostą, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Vos išlipę iš laivo, besidžiaugdami, kad vėl žingsniuojame savo miesto gatvėmis, nedvejodami patraukėme į smuklę numalšinti troškulio. Gėrėme siaubingai daug. Iš pradžių dainuodami kaip jaunuoliai, paskui tylėdami lyg numirėliai, kiekvienas priešais savo pintą tol, kol visiškai apkvaitome.

Namo grįžau vos pavilkdamas krepšį, ramstydamas sienas ir stengdamasis nepargriūti. Priėjęs namus, ilgai ieškojau rakto ir tik rakindamas duris pamačiau jį – pirštą – dar vieną. Vienuoliktą pirštą.

Tą akimirką pajutau, kaip sugniužo kūnas ir apleido sveikas protas. Tai buvo neįtikėtina. Vienuolika pirštų. Joks negras negalėjo turėti vienuolikos pirštų. Išsikrausčiau iš proto. Vienuolika pirštų. Nešaukiau. Ilgai sėdėjau ant grindinio ir spoksojau į duris. Nedrįsau nei prisiartinti, nei bėgti. Prireikė daug laiko įsidrąsinti atsistoti, nukabinti pirštą, įvynioti jį į nosinę ir įžengti pro duris į namus. Niekada niekam apie tai neprasitariau. Nežinau kodėl. Jei būčiau apie tai pranešęs, jei būčiau pakvietęs kaimynus, jei būčiau prikėlęs visą kvartalą, galbūt šiandien manęs nelaikytų bepročiu. Tačiau negalėjau. Buvo gėda. Šitas pirštas, ant mano durų. Man buvo gėda.

Nuo tada galvoje sukasi begalė klausimų. Kiek pirštų bus dar? Ar dar ilgai jis pjaustys sau pirštus? Išgyveno visą šį laiką. Rankiojo maisto likučius. Slėpėsi nuo dienos šviesos. Kantriai pjaustė sau galūnes ir mėgavosi mūsų baime. Laukė, kol grįšime. Tylėjo mėnesių mėnesius, tol, kol vėl pasirodėme čia. Šis vienuoliktas pirštas buvo skirtas man. Kaip tai galėjo būti įmanoma? Nebent jo pirštai turėjo savybę ataugti. Greičiausiai taip ir buvo. Negras pavirto pabaisa. Tai niekada nesiliaus. Pjaustys pirštus, kad mums primintų apie save, o vėliau ir mūsų vaikams bei anūkams. Bėglys sens kartu su miestu. Po dešimties, po šimto metų jis vis dar bus čia, kvatos žvelgdamas į mūsų kapus ir kankins tolimus mūsų palikuonis.

Atsimenu, kad tąnakt, prieš pakildamas, suklupau nutekamajame griovyje ir verkiau kaip pasmerktasis. Siaubingai bijojau. Nebesivaldžiau. Mintis, kad jis buvo kažkur čia, kad galbūt stebėjo mane, tapo nepakeliama.

Tąnakt nustojau būti žmogumi. Tapau iškankintu šešėliu. Sulysau. Nebekeliu kojos į laivą. Gyvenu skurdžiai. Šypsausi. Drebu. Eidamas gatve dažnai atsigręžiu. Man rodosi, kad jis be perstojo lipa ant kulnų. Laukiu piršto siųstos nelaimės. Bet iš tikrųjų ji jau manyje, pasigardžiuodama sugraužė iš vidaus. Nebesu toks žmogus, koks buvau anksčiau. Nebeplaukioju, nebeuždirbu pinigų. Laukiu. Nesijuokite iš manęs. Žinoma, galėčiau iškeliauti. Viską palikti ir išvykti kuo toliau nuo šito miesto. Galėčiau bandyti išvengti jo žvilgsnio, jo juoko. Šis miestas man varo siaubą. Žinau, kad dabar jis priklauso bėgliui, kad jis čia valdovas. Žinau, kad pro langines švilpiantis vėjas įžeidinėja mane negro valia. Žinau, kad suklumpu ant grindinio akmenų, nes jis juos išklibino. Negaliu. Reikia kentėti iki galo, ir tai, kad negras jau laimėjo išvarydamas mane iš proto, kad iš manęs teliko sausa oda ir įdubęs veidas, laukiantis mirties, nieko nekeičia. Reikia, kad viskas baigtųsi ir kad baigtųsi čia. Tad tebegyvenu. Einu susikūprinęs. Žinau, kad mane seka. Manęs ieško lietus. Paukščiai tyčiojasi. Nesijuokite. Negalvokite, kad atgailauju. Niekas nenuplaus mano nuodėmių. Atpirkimo nelaukiu. Esu niekšas, žinau. Prisimenu negrų aimanas Gorė salai nykstant už horizonto. Man baisu. Drebu. Klausiu savęs, kiek tai dar truks. Gyvenu bijodamas rasti dar vieną pirštą. Žinau, kad jų bus dar. Iki pat pabaigos. Žinau. Laukiu, tačiau mirtis neateina. Paliko mane vieną kentėti. Kasdien klausiu savęs, kiek dar tai tęsis. Senstu. Diena po dienos, mėnuo po mėnesio, metai po metų. Nepakeliamai.

 

2006 m. birželis–spalis

Peskičis–Paryžius

 

Iš: Laurent Gaudé. Dans la nuit Mozambique.

Paris: Actes Sud, 2007

Vertė Mantas Jonaitis