Ar įmanoma partnerystė partnerystės labui?

Pasaulinėje naujienų padangėje nesiliaujant perkūnijai, o lietuviškoje – svaigiam lietui, nemažai kam pro akis prasprūdo skliauto kamputyje sužibėjusi vaivorykštė. Liberalų atstovams socialiniuose tinkluose pasigyrus tuoj tuoj nužengsiančiu įstatymo projektu, kuriuo bus siekiama palengvinti sąlygas partnerystei, seniai laukiamai LGBT gretose, kitą dieną panaši Civilinio kodekso pataisa išties buvo įregistruota. Tą padarė ne kas kitas, o principiniai jų oponentai iš valstiečių ir žaliųjų bei konservatorių apkasų. Iliuzijų, kad jiems šis klausimas prioritetinis, vargu ar yra – užtenka prisiminti teikėjų įvairiom progom išsakytą poziciją, o ir kai kurie kiti konservatyvesni komentatoriai džiugiai šį veiksmą prilygino geram patrolinimui (liberalų projekto šalininkai parodė, švelniai tariant, didelį nusivylimą), kartu sumaniai apsidrausdami nuo potencialaus kaltinimo patriarchalizmu (iš 10 jį pateikusių Seimo narių 7 buvo moterys). Tačiau galbūt šis projektas išties kompromisinis? Atrastas kilnus būdas padėti ne savo elektoratui išsaugant savo vertybes? Partnerystė su oponentais partnerystės labui?

Abejų pasiūlymų skirtumų esmę išgryninti, regis, nesunku. Liberalų projektas rašant šį tekstą (V.29) vis dar nepaskelbtas, tačiau, sprendžiant iš jo teikėjų pasisakymų, kertiniai akcentai būtų tokie: įtraukiamas notaro vaidmuo, pašalinama sugyventinių sąvoka, šiuo metu įleidusi šaknis Civilinio kodekso trečiojoje knygoje „Šeimos teisė“, o reguliavimas apimtų ir tos pačios lyties poras bei leistų lengviau tvarkyti teisinius-turtinius, paveldėjimo, sveikatos, skyrybų reikalus. Savo ruožtu įregistruotajame projekte griebiamasi netikėto manevro ir, užuot keitus „Šeimos teisę“, įbrėžiami keli įrantai šeštojoje knygoje „Prievolių teisė“ ir nedidelis štrichas Paveldimo turto mokesčio įstatyme. Asmeninio pobūdžio ryšys pagal šias nuostatas vadintųsi „susitarimu dėl bendro gyvenimo“ ir prisiglaustų, ko gero, ne pačioj jaukiausioj kreditoriaus ir skolininko priedermių kaimynystėj. Pats turinys gan lakoniškas: bendras gyvenimas laikomas jungtinės veiklos sutarties rūšimi, leidžiamas ir nerašytine forma, jei susitarimas nenaudojamas prieš trečiuosius asmenis, liestelimi bendro turto apskaitos, nekilnojamojo turto, paveldėjimo, nutraukimo (atrodo, susitarimas gali būti ir terminuotas) bei informavimo apie partnerio sveikatą klausimai.

Kritiškas žvilgsnis neturėtų aplenkti nė vieno iš šių projektų: štai viena liberalų projekto teikėjų pasidžiaugė, kad prisidėjo daug visuomenininkų ir nevyriausybininkų, ir išreiškė siekius surinkti kuo daugiau Seimo narių parašų, šitaip nebyliai kviesdama įtikėti projekto solidumu. Deja, man tai nepavyko: kukliai, bendra tvarka pasisakyme paminėti teisių į vaikus klausimai ir pagalbinio apvaisinimo paslauga išties yra politiškai gan nekuklūs (paslėptą įtampą puikiai iliustruoja vien tai, kad konkuruojantys teisės projektai pateikti politikų, o ne atėję iš ministerijų – šiuo atveju jie turėtų būti ilgai grūdinti teisinėj skaistykloj) – valdančiųjų programoje jie nefigūruoja, be to, faktiškai peržengia partnerystės instituto ribas, nes paliečiamos trečiojo asmens – vaiko – teisės. Minimalus reikalavimas šiam kontekstui tyrinėti turėtų būti gausios ir kuo atviresnės konsultacijos su mokslo bendruomene – psichikos sveikatos specialistais ir kitais medikais. Tiesa, tai tebūtų pradžia – galiausiai, kaip ir dėl visų jautrių klausimų, svarbiausią reikšmę turėtų rinkėjų simpatijos, o pastaruosiuose rinkimuose daugiau jų laimėjo partijos, kurių nariai parodė palaikantys kitokį požiūrį.

Įregistruotąjį projektą peržiūrėti ėmėsi Seimo Teisės departamentas: buvo (žinoma, subtiliai ir pateikiant konstruktyvius pasiūlymus, kur įmanoma) spragtelėta į tiek spragų, kad apie jas skaityti galima su spragėsiais rankose (teisinio darbo dirbti tekę ir man, tad suprantu – gerą projektą greitosiom parengti velniškai sunku, juk net „rimtojo“ liberalų projekto viešintojams teko jau nuo pirmų minučių dievagotis, kad metus kartu išgyvenę kambariokai visgi partneriais automatiškai netaps, kas gali žinoti – gal kaip tik dėl šiojo niuanso-neklaužados projektas dar nepasiekė viešų registrų). Išvada padeda nusipiešti įdomų paveikslą: partnerio nuomininko teisės liktų miglotos, kaip ir pats partnerio asmuo, abstraktus „bendro gyvenimo vedimas“ pjautųsi su kodekse jau minimu bendru gyvenimu – toje pačioje trečiojoje knygoje, kurios mėginta išvengti. Notarinės formos neužtenka, nerašytinė forma kelia dar daugiau klausimų; aiškinamajame rašte įtvirtintas tikslas šiuo implantu apeiti šeimos teisinius santykius projekte neprigyja nuostatos kontekste ir neatsispindi tikslinėje teisinėje literatūroje; socialinės paramos ir mokesčių teisės srityse, būgštaujama, kiltų daugiau taikymo problemų, nei būtų naudos, o visą šią erškėčiuotą partnerystę automatiškai užbaigti galėtų partnerio bankrotas.

Nereikia nė išvados: jei įsivaizduotume santuoką (ar tvarkingai reglamentuotą partnerystę) kaip perkamą baldą all included, tai įregistruotojo projekto naujoves, kurios atskirose srityse reikalautų vis naujos atskiros sutarties, tiktų palyginti su „Ikea“ gaminiu, kurio pakuotėje dargi stigtų dalių bei varžtų, ir net jei pavyktų susimeistrauti stalą, pamačiusieji jį sunkiai atskirtų nuo suoliuko. Vargu ar toks nepaslankus institutas būtų patogus naudotis, nors – gal ir geriau nei nieko.

„Šiuolaikinėje visuomenėje ypatingą vietą užima individo laisvė pasirinkti ir laisvai apsispręsti, prisiimti arba neprisiimti tam tikrus įsipareigojimus bei pareigas, o sutartiniuose santykiuose taip pat ir nustatyti prisiimamų įsipareigojimų turinį bei apimtį“, – rašoma įregistruotojo projekto aiškinamajame rašte (tik kur šis lankstumas, jei pageidaujama tam tikrų santuokai būdingų įsipareigojimų, tokių kaip monogamija?). Vis dėlto jei bent jau šiuos žodžius pataisas įregistravę asmenys parinko nuoširdžiai, tai vis dar galėtų tapti ištiesta ranka tam tikriems poslinkiams – su sąlyga, kad kita pusė taip pat derėtųsi sąžiningai. Gal po truputį pramoktume gerbti ir kokius nors kitus individo pasirinkimus: dirbti netipiniu grafiku (negaunant plevėsos, sukčiaus ar išlaikytinio etiketės), skaityti rusiškus šaltinius (ir nebūti laikomam pavojingu pačiam sau) ar iš paskutiniųjų laikytis esmės (net kai nardina į tąsų perdėtų mandagybių sirupą).