JULIUS SASNAUSKAS

Dangun iškeliavusiojo palikimas

Anądien „Forum Cinemas Vingis“ salėje žiūrėjome, kartu su visa katalikiška grietinėle, filmo „Audrys“ premjerą. Taip trumpai drūtai vadinamas filmo herojus kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Ryškūs kardinoliško purpuro atšvaitai išsyk užlieja ekraną, bet paskui pamažėliais atsiskleidžia, rodyte parodoma, kas yra Audrys ir kodėl šį kartą galima, net reikia – tik Audrys. Filme kardinolas ne vien meldžiasi ar laiko mišias priešais stebuklingą paveikslą. Jis gyvai, maloniai bendrauja, daug šypsosi ir juokiasi, nešinas pyragu eina į svečius, vaikštinėja romantiškais Vilniaus Kalvarijų takeliais, skina ir ragauja obuolius. Apie jo savumą, laisvumą, draugiškumą liudija kiti, dvasininkai ir pasauliečiai. Ilga, kelis sykius atsirandanti scena, kaip kardinolas su broliu žaidžia (ir, rodos, laimi) šachmatų partiją, o greta sėdinti ir juos tyliai stebinti elegantiška moteris (gal brolienė?) nepaleidžia iš rankos cigaretės. Arba štai Jo Eminencija, kaip paprastas mirtingasis, sukinėjasi po buvusią kolūkinę turgavietę, apžiūrinėja prekystalius, perka daržoves – vakare jo namuose rengiama vakarienė kunigų seminarijos vadovybei ir klierikams. Ir, žinoma, pasirišęs prijuostę, jis pats stovės prie puodų, paskui vaišins ir šnekins prie tokių vaizdų nepratusius jaunuosius svečius. Bene gražiausi filmo kadrai iš Paryžiaus ir Romos, kur pakilios nuotaikos Audrys susitinka su senų laikų bičiuliais, ir ne režisieriaus pageidavimu, bet todėl, kad tai jam ir jiems svarbu ir tikra, nuolat palaikoma, tos nuoširdžios, emocingos draugystės tęsiasi jau per keturis dešimtmečius, taigi būtų ko pasimokyti kiekvienam. Žodžiu, filmas negali nepatikti, lygiai ir jo herojus. „Mūsų kardinolas labai šiltas ir žmogiškas“, – vis kalbėta po premjeros, dalijantis įspūdžiais. Ar blogai, nepagarbu, jei norime, kad Bažnyčios kunigaikštis būtų Audrys, tik Audrys? Nesupančiotas, nedeformuotas savo šlovės. Ne per daug dažnai tenka tai matyti. Atsirastų papildomi argumentai už priklausymą Bažnyčiai.

Aišku, liaudžiai, žmonėms artimų kunigų ir vyskupų būta visais amžiais. Kaip ir įvairiausių to artumo formų ar išraiškų. Turbūt ir motyvų. Kažkur skaičiau, kad vyskupas Valančius dėl panašumo į savo aveles niekada nesišukavęs ir net neturėjęs šukų. Teofilius Matulionis, netrukus tapsiąs palaimintuoju, prie lagerio fufaikos (šimtasiūlės) turėjo būti labiau pripratęs negu prie arkivyskupo sutanos. Česlovo Kavaliausko apskritai niekas turbūt nėra matęs dėvinčio sutaną, mat, pasak padavimų, jis nusivilkęs ją šaltą šventų Kalėdų naktį ir padovanojęs vargingai moteriškei, kad ši pasisiūdintų iš jos puspaltį ar suknelę. Apie kunigų darbininkų sąjūdį Vakarų Europoje žinome tik iš literatūros, bet mūsų kaimo kunigėliai kitąsyk ir be ypatingų programų susiliedavo su savo parapijiečiais. Girdėjau gražiai prisimenant vieno bažnytkaimio senuką kleboną, kuris vakarais traukdavo prie kaimo parduotuvės su vyrais išlenkti taurelės ir pasišnekučiuoti. Žmonos niršo, barėsi, bet bendruomenė kažin kaip pakentė, nekaltino griaunant tikėjimą, nepasirašinėjo prieš kleboną peticijų. Dabar, ko gero, būtų kitaip, atitinkamai sureaguotų vietos valdžia. Be to, netolimoje ateityje visai neturėsime tokio pobūdžio susitikimų. Pagaliau nebus greitai ir bažnytkaimių su juose pasenusiais ir silpnybių prisirankiojusiais klebonais.

Šiuo metu toną naujai kunigijos raiškai užduoda popiežius Pranciškus. Kai tik pasisveikino iš balkono su visu pasauliu pirmąjį savo vakarą paprasto žmogaus žodžiais bei intonacija, taip ir nesikeičia jo sielovados prioritetai ir stilius, gal tik eina gilyn, nuoseklyn šiuo atžvilgiu. Ganytojas privaląs kvepėti avimis, ir taškas. Vatikane jau išmokta, kad per popiežiaus audiencijas pirmąsias eiles turi užimti neįgalieji, silpnieji, pavargėliai. Ir šiaip jiems kur kas lengviau pagauti žavingą Pranciškaus šypseną negu kokiam prelatui ar monsinjorui. Arba štai net prezidentams. Draugas, studijuojantis Romoje, pasakojo, kiek rūpesčių ir keblumų turi apsaugos tarnybos, per didžiąsias šventes popiežiui sukant ratus po Šv. Petro aikštę ir sveikinant minią. Ir saugotis tenka ne užpuolikų ar pamišėlių, bet pirmiausia vaikų, kūdikių, kurie jėga kišami, net metami popiežiui palaiminti. Žmonės užuodžia ir atpažįsta ganytojo kvapą. O tada – laikykis.

Būna ir priešingai. Don’t touch me, I am consecrated! – tokį užrašą nešiojo prisisegusi sesuo vienuolė, kažkokios vienuolyno mokyklos mokytoja Amerikoje. Kasdienis kontaktas su vaikais ėmė ją graužti ir žudyti. Man tą istoriją dėstė viena moteris, pokario metais pati buvusi tarp tos griežtos vienuolės mokinių. Bet prisiminė viską be pagiežos, net be pasišaipymų. Veikiau užjausdama vienuolę, kuri nesuprato Evangelijos ir nenorėjo laikytis arti žmonių. Draudimo paisyta, katalikiškų mokyklų mergaitės buvusios baikščios ir drausmingos. Puikybė, siauras protas, vidinių traumų pasekmės? O gal šventa baimė, kad palietę tavo kūną, pašvęstą Dievui, nudegs vaikiški piršteliai?

Per Šeštinių šventę, kai minimas Kristaus žengimas į dangų, nuo didžiojo altoriaus nunešami visi ten buvę velykiniai atributai: kryžius, perjuostas balta stula, prisikėlusio Kristaus statulėlė, velykinė žvakė. Atsisveikinimas tai atsisveikinimas. Kildamas į aukštybes, Viešpats nutraukia savo fizinio tikrumo seansus ir išsilaisvina iš bet kokių užmačių jį paliesti, sugriebti, apkabinti jo kojas ar dėti pirštą į jo žaizdas. Iki pat savo antrojo atėjimo laikų pabaigoje jis nebus nei matomas, nei liečiamas, ir anie skambūs, mūsų taip pamėgti žodžiai apie jo artumą, palytėjimus ir kontaktus turėtų atsirasti kabutėse, nes viso to mes galime vien geisti ir tikėtis.

Apčiuopiami ir kontaktuojantys būname tik mes patys, Kristaus mistinis kūnas. Jam daug patikėta, į jį krypsta dalis Bažnyčios vilčių. Bet vis tiek jam verčiau būti kūnu, lengvu ir laisvu, išmokusiu tai džiaugtis, tai verkti, tai padegti kitus, tai pačiam susideginti. Be iškilmingo amžinųjų tiesų sąrašo.

Šventės išvakarėse, jau baigiantis dienai, kėblinu namo link Bernardinų. Priešais bažnyčią, ant akmenimis apdėto pylimo, krykštauja dvi panelės. Sutūpusios laido viena kitai muilo burbulus. Žaidžia. Jau tikrai abi tokio amžiaus, kai knietėtų kitos pramogos. Mane stabdo pasigėrėjimas ir pavydas. Dievaži, nieko panašaus čia dar nebūta. Mergaičių paleisti burbulai, genami lengvo vėjelio, sukasi, lekia tolyn, žaižaruodami visomis vaivorykštės spalvomis. Vienas jų pasišokinėdamas perskrieja gatvę ir nusileidžia palei Čiagino varpinę. Dar kiek, ir jis pasiektų vienuolyno mūrus. Antai langas palėpėje praviras, tarsi kas lauktų. Skriskite, skriskite artyn, jūsų lengvumas ir grožis yra iš Dangaus karalystės, iš ten, kur pasislėpė Viešpats, raitas ant debesies.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.