Mums rašo
Neseniai naujienų portale „15min.lt“ publikuotas Vaido Jauniškio tekstas „Aš emigruoju“ paskatino susimąstyti apie autoriaus apibūdintą vidinės emigracijos būseną.
Emigracija – reiškinys, kai kolektyvinės problemos sprendžiamos individualiai, kai „aš“ išvažiuoju. Galbūt ne vienas, o su šeima, tačiau tai vis tiek lieka individualiomis pastangomis tvarkantis su visuomenėje plačiai paplitusiomis bendro pobūdžio problemomis. Matyt, kad po LTSR griūties prasidėjęs „tu pats – savo laimės kalvis“ procesas duoda vaisių – deja, bet visgi pavyko įsitikinti, kad viskas priklauso (tik) nuo mūsų pačių. Tai, viena vertus, yra gerai, nes emigravus nebūtina kęsti visokių darbdavių konfederacijos pirmininkų, rimtais veidais siūlančių įdarbinti alkoholikus arba, „laisvarankių“ žargonu tariant, „nenormalius žmones“ už mažiau nei minimalią algą. Kita vertus, tam reikia išvykti iš šalies, kurioje gimei ir kuri yra tavo.
Tad kaipgi emigruoti iš šios vidinės emigracijos būsenos? Dažnai ėmusis svarstyti galimybes, kaip tai galėtų pavykti, pasigirsta raginimų: „Turi idėją? Daryk! Ko lauki?“ arba „Visi greiti kritikuoti, bet tu padaryk geriau!“
O jei šituose sakiniuose imtume ir atliktume mažas, tačiau esmines korekcijas, pavyzdžiui: „Turi idėją? Imkime ir įgyvendinkime tai“ ir „Visi greiti kritikuoti, bet padarykime geriau“.
Ar ne laikas išgyvendinti šitą įgalinantį / įkalinantį mitą, kad „kiekvienas už viską yra atsakingas pats“, ir pamesti šitą DIY („Do it yourself“) kultūrėlę?
Pats nesu dažnai perdegantis ir ne itin iniciatyvus žmogus. Net ir turint geriausią idėją, dažnai žemyn svyra rankos, kai supranti, kiek daug dalykų reikės padaryti, kad įgyvendintum vieną ar kitą idėją, ir, kas yra dar svarbiau, kad tai, ką darysi, galbūt rūpi tik tau vienam. Žinoma, kai viską darai pats, visus susigalvotus dalykus gali daryti kaip nori, visi nuopelnai vėliau atiteks tik tau. Tačiau koks džiaugsmas būtų dirbti, vargais, džiaugsmais ir rezultatais dalinantis ir džiaugiantis kartu.
Medikams apsilankius pedagogų mitinge, lietuviams parėmus lenkų teises, trečios bangos feministėms parėmus pirmos bangos feministes. Juk, geriau pamąsčius, net ir emigruoti be kitų pagalbos dažnai būna sunku. Kažkas padeda emigruoti tau, vėliau, jau įsikūręs Londėj, tu padedi emigruoti kitam. Tad ką – jei vieni kitiems padėtume siekti pokyčių ten, iš kur neketiname emigruoti, jei pasiryžtume būti vienas kito laimės kalviais?
