Diana, „Tvin Pyksas“ sugrįžo
Ar tai ateitis, ar praeitis?
Maikas, Vienarankis Žmogus
1991-ųjų birželio 10 dieną buvo parodyta paskutinė Davido Lyncho ir Marko Frosto TV serialo „Tvin Pyksas“ serija. Agentas Kuperis (akt. Kyle MacLachlan) praskleidė raudonas Juodosios Ložės užuolaidas ir įžengė į fantasmagorišką, antrininkų kupiną pasaulį – iš jo jis taip ir neišėjo: paskutiniai serialo kadrai, kuriuose FTB agentą buvo akivaizdžiai apsėdęs Bobas, blogoji „Tvin Pykso“ dvasia, žiūrovams košmaruose vaidenosi dar ne vienus metus. Kraujui tekant Kuperio kakta, šis kvatojosi ir kikeno neatpažįstamu balsu.
Tad legendinis, televizijos ribas neatpažįstamai išplėtęs serialas baigėsi klausimu, į kurį, regis, atsakymų nereikėjo tikėtis. Tačiau prieš tai Laura Palmer (akt. Sheryl Lee), mergina, kurios brutali žmogžudystė ir buvo šios istorijos pirminis taškas, Juodojoje Ložėje tarė Kuperiui: „Mudu vėl pasimatysime po 25 metų.“ Lynchas pažadais nesišvaisto: 2015 metais buvo paskelbta apie „Tvin Pykso“ sugrįžimą į ekranus ir po ilgų derybų ir kitų kūrybinių bei finansinių procesų gegužės 21-osios naktį televizijoje „Showtime“ pasirodė pirmosios dvi naujosios serialo inkarnacijos serijos. Gegužės 25-ąją jos taip pat buvo parodytos Kanų kino festivalyje – ir sutiktos audringomis ovacijomis.
Po pirmųjų keturių serialo serijų viena yra išties aišku: žiūrovai, tikėjęsi nostalgijos kupino sugrįžimo į saugų senojo Tvin Pykso miestelio pasaulį, bus sutrikę ir nusivylę. Šis „Tvin Pyksas“ – visiškai kitoks, tamsesnis, dar labiau eksperimentinis, dar labiau nesuprantamas. Ir tai – visai natūralu. Tarp 1991-ųjų ir 2017-ųjų Lynchas sukūrė 5 ilgametražius filmus, įkūrė meditacijos ir taikos fondą, parašė knygą apie kūrybiškumą ir meditaciją, užsiėmė baldų dizainu ir pardavinėjo organinę kavą. Taip pat įrašė du electropop muzikos albumus ir pristatė galybę trumpametražių filmų. Visos šios veiklos, tiek kine, tiek anapus ekrano, operuoja toje pačioje tematinėje visatoje ir nagrinėja panašią problematiką. Jų simboliai migruoja iš vieno filmo į kitą. Tematiškai ir stilistiškai šis „Tvin Pyksas“ yra kur kas artimesnis Lyncho 2006 metų filmui „Vidinė imperija“ ir tęsia „Tvin Pykso: ugnie, sek paskui mane“ pasėtas siužeto gijas.
Apskritai šį „Tvin Pyksą“ netgi pavadinti serialu yra sunku, tai veikiau 18 dalių filmas. Serijos išsilieja viena į kitą, be aiškių pabaigos ir pradžios taškų. Svarbu prisiminti, kad pirmasis serialas buvo rodomas komercinės televizijos ABC, t. y. turėjo atsižvelgti į tam tikrus cenzūros ir televizinės moralės kodus. Dabar Lynchas gali daryti ką nori. Ir, regis, ši laisvė jam patinka – gegužės pradžioje duotame interviu jis teigė, kad ilgametražių filmų daugiau nebekurs, esą ateitis slypi televizijoje.
●
Praeitis, dabartis ir ateitis šiame „Tvin Pykse“ yra susipynusios. Pirmieji serialo kadrai žiūrovus išsyk nukelia į praeitį, neišdildomai susijusią su Laura Palmer. Žinoma, Lynchas savo kortų neatskleidžia: akivaizdžiai senstelėjęs agentas Kuperis ir Milžinas (akt. Carel Struycken) kalbasi Juodojoje Ložėje. „Tu esi toli nuo čia“, – sako Milžinas, ir Kuperis, švystelėjęs it holograma, dingsta. Toliau eina eksperimentinė fantasmagorija, akivaizdžiai nesusijusios siužetinės linijos: Niujorkas, kuriame jaunas vyras, pasamdytas anoniminio milijonieriaus, stebi stiklinę dėžę, Bakhornas Pietų Dakotoje, kur vietinės mokyklos direktorius apkaltinamas žiauriu bibliotekininkės nužudymu, Las Vegasas, apsiribojantis švytinčiais kazino, ir, aišku, Tvin Pyksas. Akivaizdu, kad Lynchą vis dar domina dichotomija tarp nušlifuotų amerikietiškosios svajonės paviršių ir sukirmijusios jos papilvės.
Tarp šių lokacijų laviruoja Gerasis Kuperis, pastaruosius 25 metus praleidęs Juodojoje Ložėje, ir jo antrininkas (doppelgänger) Blogasis Kuperis, ištrūkęs į laisvę antrojo sezono pabaigoje. Blogasis Kuperis atrodo it apsėstas Johnny Casho, užsiauginęs plaukus, susenęs ir laisvalaikiu žudantis jaunas moteris. Tam, kad Gerasis Kuperis išeitų iš Juodosios Ložės, anot Maiko (akt. Al Strobel)* ir jo rankos, virtusios į įelektrintą medį su mėsos gabalu viršūnėje, Kuperio blogasis antrininkas turi grįžti namo. Viskas paprasta ir aišku.
Tuo tarpu Tvin Pykso šerifo pavaduotojui Hokui (akt. Michael Horse) paskambina Margaret Lanterman (akt. Catherine E. Coulson), vis dar nesiskirianti su savo rąstu, ir liepia ieškoti to, ką jis esą pametęs. Internete šiuo metu garsiai skanduojama Kuperio frazė iš antrojo sezono: „Hokai, jeigu aš kada nors pasimesiu, tikiuosi, kad būtent tave pasiųs manęs ieškoti.“ Hoko paieškos parodo pirmuosius tikrai nostalgiškai komiškus serialo momentus, kuriuose jis nuovadoje garsiai svarsto, ar dingę šokoladiniai triušiai yra šios mįslės atsakymas.
Išties, nors nostalgija yra neišvengiama, kol kas ja žaidžiama saikingai – pažįstamų veidų yra nedaug. Pirmieji serialo sezonai pasižymėjo nepakartojamu fantasmagorijos ir kasdienybės mišiniu: už kiekvienos baisios scenos su Bobu slėpėsi galimybė apsilankyti vietinėje kavinėje ir išgerti kavos su vyšnių pyragu. Bet akivaizdu, kad Bobui palaužus serialo dzeno ir vilties įsikūnijimą agentą Kuperį į šią idilę sugrįžti nebeįmanoma, – o ir 2017 metų pasaulis yra chaotiška, sunkiai suprantama vieta. Tad ir „Tvin Pyksas“ kitoks – regis, jo veikėjams pastarieji metai buvo ne itin palankūs, jų veidai negailestingai suėsti laiko ir skausmo.
Bene labiausiai laike pasiklydęs naujojo serialo aspektas – jo moterų reprezentacija. Regis, kol kas tiesiog neatsigėrima nuogais jaunų moterų kūnais, kurie čia teegzistuoja įsivaizduojamo žiūrovo malonumui. Ketvirtojoje serijoje pasirodanti FTB agentė Tamara Preston (akt. Chrysta Bell) kalba, lyg vaidintų pornografiniame filme, jos apatinė kūno dalis tiesiog glostoma kameros ir filmuojama per tradicinę Lauros Mulvey aprašyto vyriško žvilgsnio prizmę. Taip pat šiurpą kelia Gordono (akt. David Lynch) ir Denisės (akt. David Duchovny), transmoters, vadovaujančios FTB agentams, pokalbis, balansuojantis ties transfobijos riba.
Šie serialo aspektai dvelkia prastos kokybės devintojo dešimtmečio detektyvais. Seksas, vujarizmas, nuogas kūnas ir mirtis dažnai susikirsdavo ankstesniuose Lyncho kūriniuose, tačiau jie niekada nenusirisdavo iki vulgariai elementaraus „na, parodykime moters užpakalį“ lygio. Atrodo, lyg tai būtų elementarus serialo publikos ir dabartinio televizijos diskurso nesuvokimas. Žinia, kad pats serialas prasidėjo nuo brutaliai tėvo prievartautos ir nužudytos jaunos moters mirties, tačiau tai tebuvo atskaitos taškas.
Ar Lynchas visgi iškrito iš laiko? Tikėkimės, kad ne. Esu linkusi juo pasitikėti – liko dar 14 šio eksperimento valandų. Nežinia, ar šiame „Tvin Pykse“ surasime paguodos ir ramybės, nors vienoje spaudos konferencijoje Lynchas teigė, kad šis serialas bus viltingas. Kokia viltis egzistuoja Davido Lyncho pasaulyje? Belieka žiūrėti ir spekuliuoti. Akivaizdu, kad šis „Tvin Pyksas“ yra absoliučiai naujas darbas, o ne tingus žaidimas nostalgija. Ir tai yra gerai.
* Deja, jo rankos, Žmogaus Iš Kitos Vietos, šiame sezone nepamatysime dėl gerai žinomo Lyncho ir Michaelo J. Andersono finansinio konflikto – tad šįsyk, regis, legendinių šokių Juodojoje Ložėje nebus.
