VYTAUTAS KAZIELA

Alyvmedžiai

 

 

sapnuoti

kad krinti iš labai aukštai

bet dar spėji kažką pagalvoti

 

tarpeklis apačioje

alyvmedžių giraitė

upokšniai šniokščiantys per akmenis

 

kai gulėsi žemai

ir plėšrūs paukščiai

lesinės tavo akis

 

tavo gyslos bus susijungę

su upėmis ir upokšniais

pursluojančiais eilėraščių žodžiais

 

 

 

dvidešimt ar trisdešimt metų

kalėjimo

vienutėje vaikštant

 

mokais paukščiu pavirsti

bet esi tik voras

atkakliai mezgantis

 

virvę iš spindulių

kuri atvertų vienutės duris

ir tada nemokantis skristi

 

skristum

 

 

 

kai mane paleis

žemyn traukiantis kūnas

kopsiu į kalnus

 

kai tau praeinant

ims kristi kalnų gėlių puokštės

žinok mylimoji aš jau viršūnėje

 

 

 

kai lieki vienas su savimi

kalnų oras upokšniai apačioje

danguje neapsakomo ryškumo žvaigždės

 

ką tu galvoji dabar

ir ką prisimeni

arba neprisimeni nieko

 

plūduriuoji ore

lyg motinos įsčiose

ne vienas dabar esi

 

nuolat stebimas ir pataisomas

kaip šakaliukai lauže

arba neišsipildę viltys

 

 

 

širdies kardiogramoje

tokios aukštos viršukalnės

į kurias taip užkopti norėjau

 

lipu lipu neužlipu

kartu su akmenimis nuriedu

žiūriu pavasaris

 

žiūriu va ten varnėnas

pasišvilpauja

ir vyturiukas

 

lyg atplyšusi siela

 

 

 

kaip ir kiekvieną kartą

kai rengiuosi mūšiui

kažkas viduje ima virpėti

 

kažkas atsikabina

ir lieka

ko sugrįžęs nerasiu

 

o gal net neieškosiu

būsiu pamiršęs

tik kraujas per veidą

 

lyg žydėtų jurginai

ir byrėtų žiedlapiai

į absurdiškai mėlyną dangų

 

 

 

tai ko tu lauki

netenka prasmės

laikas teka kalnų

upeliukais žemyn

bet niekada

į viršų

 

paukščiai apgieda

ne tavo gyvenimą

o artyn

pasislinkusią mirtį

 

krūmynuose

kažkas dar slapstosi

besikeičiančiais

šešėlių pavidalais

tai ko dabar negali atpažinti

 

 

 

argi tai ne diena

argi ne vakaras

kažkur išsitrynė riba

ar tapo nematoma

 

paukštis negyvas

nukrenta man po kojom

arba

kalnų gėlių puokštės

 

nelaikykit pririšę manęs

prie šito kraštovaizdžio

vakar užsimušė angelas

įsipainiojęs tarp minčių ir žodžių

 

 

 

kardiochirurgas

bando užlopyti širdį

skylė atsivėrė ir vėl

iš jos veržiasi sielos purvas

 

mažas paukščiukas

cypauja ant palangės

skauda tačiau tyliu

akmenys rieda žemyn

arba į dugną

 

iš kur

nė vienas

nemokantis skristi

nepakils į viršūnę

 

 

 

matai mylimoji

antai prasiveria kapas

nieko jame nėra

ten būsim palaidoti

 

pavasarį

žydint alyvmedžiams

kalnuose

tirpstant sniegui

 

paukščiui sustingus ore

tuštuma

lyg duobė

mano sieloj

 

tu ateini pas mane

vis kitais ir kitais pavidalais

reikalauji tave atpažinti

 

apčiupinėju ausų kaušelius

liečiu viršugalvį

liežuvio galiuką

 

viskas yra susipynę

lyg būtų viena kraujotaka

vienas likimas

 

 

 

gyvenau olose

pačiuose tamsiausiuose

požemiuose

 

ar žinai kaip laša lašai

į vietą tą pačią

į patį viršugalvį

 

paskui išbrinksta smegenys

o pasaulis ūmai

susitraukia

 

į aguonos grūdo juodumą

kurį vis gramdai

ir gramdai

 

 

 

atrodo

visus atpažįstu

lyg būčiau gyvenęs

jų kūnuos

 

net žinau

ką jie nori man pasakyti

buvęs laikas

teka pro mano pirštus

 

švarus ir šaltas

lyg ašigalio

ledui tirpstant

 

 

 

iš kur tiek stiprybės

klausinėja vieni kitus

iš kur tiek tikėjimo

 

o aš tik vienas žinau

kad niekas niekada

nesibaigia

 

atmintinai išmokau

vaidmenis

veidus vardus ir pavardes

nė vienas nėra suklastotas

 

prisimenu

kai rinkausi

patį sunkiausią

 

kiti pasirinko kitus

ir nebėra

ką kaltinti

 

lengvesnis kelias veda į pragarą

 

 

 

viskas išnyks

tarsi nupūstos dulkės

visas gyvenimas

visas

ir tai kas už jo

 

pasiklydusi kaimenė lekia

žirgai laisvakarčiai

nerimas keistas

lyg grįžčiau

po pusšimčio metų namo

 

kur mirusi motina laukia

lange ar ant slenksčio

kur tėvas suvalgytą kepalą deda

ant stalo o rodos kad akmeniu užrita

vakar rytoj

 

ten kur stovėjo duobė

ten kur išėjo vandenys

o aš be krypties ir be kelio

taip noriu

taip noriu namo

 

 

 

kai mūsų viltis

už neviltį tampa sunkesnė

kai žuvusių širdgėlą primeta

laukiu nakties

 

kad bent dantimis įsikibčiau

į sapno paklodę

kad žuvusių pirštais

trumpam prisidengčiau akis

 

kai vėliavos kotą

suspaudžiu sugrubusioj rankoj

kas lieka po karo –

griuvėsiai širdy

 

nutolsta namai ir šventųjų paveikslai

o mes tiktai žmonės

ir mums mūsų laisvė

sunki

 

 

 

negaliu atleisti

sau savo senatvės

nemėgstu savęs sustorėjusio

nemiegančio naktimis

 

kai šalčiai užeina

kai ledas sukausto sąnarius

šviesa prasiskverbia pro plyšį

iš svetimų miegamųjų

 

mirtie tu kaip kekšė

pasirenki jauną

arba pinigingą

o aš atsišaudau

 

eilėraščių gniūžtėm

ir tolstu tolyn

kas veda mane

beparkrintantį kartais sulaiko

 

taip noriu į kalnus

į jūrą ar dykumą noriu

kol plaka širdis

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.