Eilės
Trupininis ciklas
1.
Kas be nuodėmės lai meta į mane ak
meni kokia kruša akmenų tuo metu pasipylė
lauko špatų žvyro ir kalkakmenio
medalionų opalų beigi ametistų
kaip raišą strazdą vaikai iš šaudyklių
apšaudė iš visų pusių
tik keli švarūs be nuodėmės
nemėtė akmenų į mane
jie juos tik rinko ir dalijo
jie juos tik rinko ir
dalijo.
2.
Kartą prasitariau
Bralei seseris imkiet mani ir skaitikiet
Jr tatai skaitidami permanikiet.
Kad ėmė plėšyt mano
odos pergamentą
rūbus į skutelius
kūną į skutelius
pasižadu daugiau
niekada nekalbėsiu imperatyvais.
3.
Kartais kai mylimės mėgsti
švelniai kandžiotis
rytui išbrėškus ant mano kūno
dar likę neiššifruoti dantiraščiai
seniausios kalbos
kuri vadinasi meilė.
4.
Esu dūšia
esu dušo galvutė
liejanti ant tavęs liepos lietų
už vonios užuolaidėlių
tavo kūnu teku
balta pieno puta
tu nori kad būčiau
šiurkštus
lino rankšluostis
aš esu vonios veidrodis
ovali Dievo akis
stebinti tavo nuogumą
gaivią rasą ant tavo krūtų
lūpų dažus
pincetu pešiojamus antakius
tu prašai kad aš būčiau šiurkštus
baltas rankšluostis
lyg drobulė į kurią susisupus
virtuvėje geri kavą
skaitai laikraštį
aš esu apvali citramono tabletė
kurią tu praryji kartu su kava
aš esu tam kad tau dėl manęs
neskaudėtų.
5.
Vakaras prie portveino taurės
supamojoj kėdėj
aš klausaus ir klausaus
kaip gražiai ir teisingai tu tyli.
6. visrakčiai
Į Rojų iš mūsų
jau niekas turbūt nepateksim –
šeimininkas nusprendė
visas spynas pasikeisti
nors vieną vienintelę
bandau atrakint
maža špilkute
ištraukta iš pražilusios tavo
galvos
kol miegi.
7. aukščiausios prabos
Tavo balso sidabras –
varpeliai skambantys vėjyje
net jeigu vėjo nėra.
43 dydis
Į šaligatvių aptrupėjusias plyteles
į grindinius gerais norais grįstus
į miesto akmenis
atmušiau kojas
greiti pietūs greiti pokalbiai
greitasis internetas seksas
be to greitai temsta
pūslėti padai
kuriuos pritryniau vaikščiodamas
nuo vitrinos prie vitrinos
nelyg nuo ešafoto lig ešafoto
pasidavęs miesto ritmingam bėgimui
laksčiau kaip vienas iš minios
jausdamas bulių alsuojantį
į nugarą
dar akimirką
siūbteli ir krenta
širdis kulnuosna
buliaus odos batai
sukausto ir trinasi
su gyva oda
siauros gatvelės
grįstos akmenimis
ima dar labiau siaurėti
kaip sulčiaspaudės presas
spaudžiančios mano smilkinius
kol ištrykšta
ašarų vynas ilgai brandintas
išsivadavęs iš to labirinto
sėdžiu prie Vilnelės
nusiavęs batus
apsižiūriu kaip tvaksi
širdis kulnuose
kur pritrintos
vienos nuospaudos
nuoskaudos
į kojas įsimetusi širdperša
įmerkiu kojas į tekantį vandenį
kaip žvakę ant lapo lelijos
širdį plukdau pasroviui.
Sapnas
Bunda miestas ir sapnas kuris
ką tik buvo gyvenimas mano
pilnas sniego žiemos kambarys
kur snaiges lyg avis nuolat gano
man tarp pirštų tarp lūpų tyla
po padu sniegas gurgždantis gailiai
kada glaudžias būtybė akla
man prie veido – kaip pridera meilei
kai pralėksi žvilgsniu pro metus
kiek dar rašalo tau neišlieto
kaip nakties šokoladas kartus
liejas debesys plaukia iš lėto
ir pabyra mana iš dangaus
kai mes meldėm tada neiškrito
galbūt akys dabar neapgaus
kaip skaidru auštant šąla iš ryto
ir visai nesinori nubust
ten už lango sniegai drimba kąsniais
tvyro oras toksai nuostabus
bet šis sapnas už jį – – – nuostabesnis.
Pošventinis
Per šlapdribą pilką vanduo mūsų smegenis plovė
ir vėjas palaužė nelanksčią ir trapiąją dvasią
žiema ėmė plyšaut nelyg atstumta sugulovė
ir inkšt kaip kalė kur brūzgynuos iš liūdesio dvesia
ir staugt tarsi vilkė maitinusi pienu du brolius
septynios kalvelės viena nulemta brolžudystė
imperija veidu į priemiesčių purvą nupuolus
spektaklis kurio net ir tu nepanorai išvysti
jau kitos čia temos europos neoninis laikas
kur sukasi svastikos lūžta prie kryžkelių kryžiai
ir gal tik naktis čia visus dar galėtų sutaikyt
ir nieko nereiškia banknotai šlapi ir suplyšę
nuo medžių nukritusio seno ir pūvančio lapo
vertė bent nekinta kai viskas aplink nuvertėjo
pečiais lieka gūžčiot kad mums horoskopai melavo
vėjarodės girgžda vis keičiasi kryptys ir vėjai
brūzgynuose inkščia gyvenimo kalės ir kalinės
naktis ir diena tai tik prieblandų niūriosios sesės
jau baigės puota o pabudus tik baisios moralinės
kankinančios pagirios – – – rodos beprotiškai tęsias
vėl tąso tave bet žinok net ir šitai juk baigias
greičiau nei atrodo praeina tos spindinčios šventės
lyg smulkintas popierius žemėn vis leidžiasi snaigės
ir ką padarysi – nenori – bet reikia gyventi.
Iš_ganymas
Ganiau akis po
Eliziejaus laukus
du pilki ėriukai
rupšnojo žolę
laižė tavo cukruotus
delnus
ganiau akis po
Eliziejaus laukus
moterų klubai siūravo
kaip žolė
gundančios dekoltė
baltavo kaip sniegas
ganiau akis po
Eliziejaus laukus
į vieną susmigo
žvitrūs va
nago nagai
kita nubėgo aukštyn
tavo pėdkelnėm
rymau akis praganęs
trečiąja žvelgiu
į žvaigždę
šuliny iš degtukų.
