●

Aš visą naktį žiūrėčiau tylai į akis –

jei tik susitiktų žvilgsniai,

braukčiau jos skruostus ir liemenį liauną

kaip netikrą, negalimą.

Bananų lapais baidyčiau uodus nuo kūno, prakaitu salstelėjusio.

Jeigu sutikčiau jos akis,

nors niekad dar taip nedariau – aš užmerkčiau jas ir pabučiuočiau.

Ir ji vėl atsimerktų laikoma tarp delnų – tik man.

Taip žiūrėčiau jai į akis,

kol išgirstume varpus bažnyčių

ir eitume melstis, prieš tai nusiplovę pėdas upėje.

Jau švarias įkeltume į Dievo namus.

…aš juk praradau tave, kai aušrą 11-oje eilutėje sukūriau.

Vėl jaukinsiuos tave pienu naktį.

Autorės batikos darbas