Undinės Radzevičiūtės kūryba (III): parduoti knygą

„180“

Tai jau penktoji Undinės Radzevičiūtės knyga, tačiau ji savotiškai primena pirmąją, nes tai vėl juodojo humoro romanas, kuris nepretenduoja į „Baden Badeno nebus“ ar „Žuvų ir drakonų“ intelektualumą. Palyginti su „Strekaza“, šis kūrinys yra labiau išplėtotas, užbaigtas, deja, daro šiek tiek mažesnį įspūdį. O su niekuo nelygindamas galiu pasakyti, kad „180“ man visai patiko, apibūdinčiau jį kaip humoristinį nesėkmių romaną. Iš esmės tai yra lengvo pobūdžio tekstas, kuriame nereikia ieškoti gilesnių prasmių. Gana greitai viskas skaitytojui tampa aišku be didelių protinių pastangų: gyvenimas kartais būna sumautas ir nieko negali, mažas žmogeli, dėl to padaryti.

Po „Žuvų ir drakonų“ sėkmės, įdėto darbo ir pastangų rašydama šį plataus užmojo romaną autorė, atrodo, nusprendė pailsėti ir susitelkti į kur kas paprastesnę literatūrą. Nematau čia nieko blogo ar smerktino, svarbiausia, kad kūrinys būtų parašytas kokybiškai ir niekas jame nebadytų akių. Ir iš esmės, manau, autorei tai pavyko. Buvo smagu skaityti ir nesukti galvos, ką visa tai reiškia, tiesiog eiti rašytojos pasiūlytu keliu, kuris nuo B veda prie A ir baigiasi C. Tokia ne itin įmantri šio kūrinio schema reikalinga vienam tikslui – sukurti intrigą. Tas ir pavyko. Tiesa, trečioji dalis iš pradžių pasirodė net nereikalinga, tačiau pačioje pabaigoje, kaip kokiame Quentino Tarantino filme, dar kartą perdėliojami akcentai.

Verta aptarti šio romano pavadinimą – būtent tai, kad pavadinimas yra skaičius. Ar tai pigus triukas skaitytojų dėmesiui patraukti? Ar novatoriškas, nestandartinis sprendimas? Šiais laikais autoriaus sugebėjimas atkreipti į save dėmesį ir išsiskirti naujų leidinių gausybėje yra reikalingas. Taigi šis sprendimas yra efektyvus, gali sukelti potencialaus knygos pirkėjo susidomėjimą. Visgi drįsčiau teigti, kad tai prasčiausiai atrodantis viršelis iš visų išleistų knygų. Keturių pirmųjų knygų viršeliai ornamentuoti įvairiais pasikartojančiais motyvais, jie meniški. Šis violetiniame fone iš šešių juodų juostų sudarytas verpetas tikrai atrodo pigiai. Peršasi mintis, kad tikėtasi knygą parduoti pasikliaujant vien autorės vardu, pavarde ir neįprastu sprendimu knygą pavadinti skaičiumi.

Žiūrint idėjiškai, knygos pavadinimas atrodo veiksmingas tik iš dalies. Būtent 180 laipsnių yra Vinstono problemų simbolinis atskaitos taškas, kai karuselė apvertė jį žemyn galva ir, ko gero, taip išprovokavo insultą. Tačiau, kaip vėliau paaiškėja, tai nebuvo nei problemų pradžia, nei jų kulminacija, todėl pavadinimas nėra toks stiprus, koks galėtų būti, jeigu istorija baigtųsi po antros dalies ir trečioje dalyje nebūtų daugiau plėtojama. Žinoma, galima teigti, kad istorija galbūt turi dvi kulminacijas, tačiau ir tai nėra taip stipru kaip viena. Viena vertus, pavadinimas apibūdina apsivertusį aukštyn kojomis pagrindinio veikėjo gyvenimą, kita vertus, atkreipia dėmesį į nelaimingą atsitikimą su karusele. Norėtųsi, kad šis atsitikimas tikrai būtų lemtingas, bet, kaip paaiškėja trečioje dalyje, tai veikiau tam tikros įvykių grandinės dalis, todėl jo svarba sumenksta.

Daugiau dėmesio skyriau pavadinimui ir viršeliui ne dėl to, kad kūrinys būtų prastas ir apie jį nebūtų verta kalbėti. Kaip minėjau, tai lengvas skaitinys, skirtas laisvalaikiui, ir aš manau, kad parašytas iš esmės gerai. Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad šiais laikais knyga yra ne vien meno kūrinys, bet ir prekė, kurią vieni parduoda, kiti perka. Patinka tai ar nepatinka, nuo šios realybės nusigręžti nepatartina, geriau pabandyti ją suprasti. Todėl nekaltinu Undinės Radzevičiūtės parsidavimu komercializmui ar noru įtikti masėms. Atvirkščiai, matau ją kaip gana sąmoningą, šiuolaikiniame literatūros pasaulyje kaip žuvis vandenyje besijaučiančią kūrėją.

„Kraujas mėlynas“

Ne per seniausiai knygynuose pasirodęs „Kraujas mėlynas“ nustebino galbūt ne tiek novatoriškumu, kiek įvairių kūrybos bruožų subalansavimu: kaip „180“, šioje istorijoje randame vieną veikėją, kuris pakilęs iki vadovaujamų pareigų galiausiai iš dalies dėl prastų sprendimų, iš dalies dėl likimo užgaidų praranda savo pasiekimus; kaip „Žuvys ir drakonai“, tai istorinėmis žiniomis paremtas romanas; kaip „Baden Badeno nebus“, čia pavyksta suderinti humoristinės ir rimtosios literatūros bruožus (lengvas stilius palengvina skaitymą, bet neatitraukia dėmesio nuo istorinių faktų, paskatina jais domėtis); „Frankburgas“ perskaičius šį romaną, tiksliau, jo prologą ir du epilogus, dabar nušvinta kitomis spalvomis, pasirodo, rašytoja abiejuose kūriniuose sujungia savo giminės paieškas; galiausiai, kaip ir „Strekazoje“, čia rasime daug juodojo humoro.

Manau, kad šis romanas tik patvirtina teiginį, jog Undinė Radzevičiūtė puikiai jaučiasi šiandieniame literatūros pasaulyje. Istorinio romano žanras, tiesus kalbėjimas, subtilus humoras – šiomis savybėmis galima nusakyti receptą, kuriuo vadovaujantis rašant romaną dabar galima tikėtis sėkmės. Žinoma, ne viską įmanoma nusakyti taip paprastai, Undinei Radzevičiūtei galima priskirti ir savitą teksto struktūros bei žodžio pajautą arba, kitais žodžiais, rašytojo talentą. Dėl šito dalyko aplink ją turbūt ir susibūrė gerbėjų būrys, pasiryžęs nepraleisti pro akis nė vieno kūrinio. Tokiu atveju galima sakyti ir taip: skaito autorę, o ne knygą.

„Kraujas mėlynas“ – brandžiausia autorės knyga. Visos iki jos pasižymi tam tikru tematiniu ir stilistiniu lengvabūdiškumu, kuris padaro Undinės Radzevičiūtės knygas iki galo neapibrėžtas, atviras interpretacijoms. Jas sunku priskirti kuriai nors siauresnei kategorijai, sunku trumpai vienu sakiniu nusakyti, apie ką jos. „180“ buvo žingsnis kita – paprastumo – kryptimi ir „Kraujas mėlynas“ tai pratęsia, tik jau brandžiau. Tai istorinis romanas apie Livonijos ordino magistrą. Žinoma, ne vien apie jį, tačiau tai yra siužeto ašis, nuo kurios per daug nenutolstama. Šiame romane skaitytojas neras daug galimybių savo interpretacijoms.

Taip pat tai pati vyriškiausia rašytojos knyga. Vaizduojamas rūstus viduramžių riterių ir dvasininkijos pasaulis, kur moterims vietos, rodos, nebuvo. Taigi čia nė viena jų neatsiduria dėmesio centre, o figūruoja daugiausia kaip intrigų objektas. Galima sakyti, knyga paneigia garsų posakį cherchez la femme, nes pagrindinė veikėjų motyvacija – pinigai, valstybių teritorijos, įtakingi postai. Tačiau tai tik pirmas įspūdis. Manau, toks autorės sprendimas iš dalies nepasiteisina, nes sukurtas pasaulis atrodo vienpusiškas, juk romantinių santykių (žmonų ar meilužių) įtaka politikai abejoti nereikėtų: „Magistras nori įžengti į Rygą dar iki vestuvių, kad princesė Helena dar iki vestuvių spėtų pamatyti jo triumfą?“ (p. 130) Tačiau romane ši pasakojimo linija taip ir lieka neišplėtota. Galima padaryti ir bendresnę išvadą: tai būdinga visai Undinės Radzevičiūtės kūrybai. „Žuvyse ir drakonuose“ netgi matome laiko ir kultūros skiriamus vyrų (XVIII a. Kinija) ir moterų (XXI a. Europa) pasaulius. Nors romantiniai jausmai ir santykiai čia figūruoja, tema nėra plėtojama. Šiokia tokia išimtis būtų „Strekaza“, kurios antroje dalyje istorija ir koncentruojasi į vyro ir moters santykius. Vėliau autorė apleido šią temą. Kodėl? Mano mintys tebūtų spėliojimai, tad atsakymo nepateiksiu. Tačiau esu tikras, kad tinkamai įvilkta į romano formą romantinių santykių tema „Kraują mėlyną“ būtų padariusi visavertiškesnį.