Dvasinio grožio problema

Vosyliaus Sezemano (1884–1963) „Estetika“ buvo publikuota tik po jo mirties 1970 metais. Tačiau estetine problematika šis filosofas domėjosi visą gyvenimą. Pirmasis estetikai skirtas straipsnis „Estetinis vertinimas meno istorijoje“ buvo parengtas ir išspausdintas dar gyvenant Rusijoje 1922 metais. Pirmasis paskaitų kursas atvykus dėstyti į Kauno universitetą 1923 metais taip pat buvo skirtas estetikai. Sezemanas „Estetikos“ rankraštį spaudai parengė dar prieš areštą 1950 metais. Neteisėtai apkaltintas ir nuteistas, jis atsidūrė Taišeto lageryje, kur kalėjo 1950–1956 metais. Ten jis nenutraukė filosofinės veiklos ir kaliniams skaitė paskaitas apie Vakarų filosofijos istoriją ir estetiką. Vilniaus universiteto bibliotekoje esančiame Sezemano rankraščių fonde yra išlikę nemažai nepublikuotų filosofinių raštų. Dalis jų skirta estetinei problematikai. Publikuojamas tekstas buvo parašytas rusų kalba ant prastos kokybės pageltusio popieriaus skiaučių. Jis rašytas kalint Taišeto lageryje. Vieno puslapio viduryje išlikęs nupieštas žaibas ir užrašas Молния сегодня 14 августа 1952 г. („Žaibas šiandien 1952 m. rugpjūčio 14 d.“). Tad galima daryti prielaidą, kad rankraštis parašytas ant kalėjimo sienlaikraščio skiaučių.

Trumpame tekste nagrinėjama estetikos ir etikos santykio tema. Ši problema Sezemano „Estetikoje“ aptariama VIII skyriuje „Grožio santykiai su kitomis kultūros vertybėmis“. Ten jis pabrėžė, kad žmogaus gyvenimo ribose estetinis reikšmingumas nesutampa su moraliniu vertingumu. Sezemano manymu, estetinis nusistatymas lieka neutralus moralinių vertybių atžvilgiu. Tad tekste keliamas klausimas apie dvasinį grožį pratęsia ir papildo „Estetikoje“ pateiktą analizę. Skaitant šį tekstą reikėtų prisiminti, kad Sezemanas grožį traktuoja labai plačiai. Grožis apima visus jusliškus reiškinius, nes nėra tokio reiškinio, kuriame regėjimas arba klausa negalėtų atrasti estetiškai vertingo aspekto. Grožis pasireiškia gamtoje ir visose žmogaus gyvenimo srityse. Menas dar labiau išplečia šią grožio raiškos sritį įtraukdamas į ją ir grožio priešybę bjaurumą. Grožį Sezemanas sieja ne su konkrečiomis formomis ar medžiagų savybėmis, bet su estetine išraiška, kuri provokuoja ypatingą estetinį išgyvenimą. Pastarasis yra nesuinteresuotas estetinės vertybės kontempliavimas. Sezemanas teigia, kad estetinė plotmė žmogaus gyvenime yra autonomiška, nes grožio efektas negali būti redukuotas nei į politinius, nei į socialinius, nei į fiziologinius, nei į ideologinius poveikius. Šiame tekste svarstomas klausimas, kokiomis sąlygomis yra galimas moralinio grožio kontempliavimas. Ar dvasinio grožio kontempliavimas yra galimas be juslinės raiškos? Sezemanas į šį klausimą atsako neigiamai. Žvelgdami į šią problemą šiandieninių diskusijų kontekste, galime matyti, kad panašus klausimas kyla svarstant konceptualiojo meno estetiškumą. Sezemanas taip pat aptaria specifinę dvasinio grožio sritį – teorinių konceptų ir idėjų grožį. Tad galime klausti: ar gali meninės idėjos ir konceptai egzistuoti be juslinės išraiškos? Atsakymas remiantis Sezemano pateikta argumentacija būtų neigiamas. Sutikdami su šiais argumentais turėtume pripažinti, kad bet kokios idealybės ir idėjos, kurios pretenduoja į estetinių objektų statusą, turėtų būti jusliškai išreiškiamos įkūnytais gestais. Grįžtant prie moralės ir estetikos santykio galima teigti, kad pateikiamas Sezemano tekstas demonstruoja, jog net lagerio sąlygomis išlieka estetinės moralinių reiškinių kontempliacijos galimybė.

D. J.

Fiodor Kunicyn. Vaskos sapnai. 1990

Grožis, kaip mes įsitikinome, įsikūnija ir pasireiškia tik jusliniuose reiškiniuose ir objektuose. Nepaisant to, dažnai kalbama apie dvasinį, nejuslinį grožį. Kyla klausimas: ar egzistuoja faktai, kurie leistų pagrįstai pripažinti nejuslinį grožį? Ar žodis „grožis“ tokiais atvejais vartojamas netikslia, perkeltine prasme? Nejuslinio (dvasinio) grožio samprata savo kilme yra susijusi su platonizmu. Šį grožį platonizmas laiko aukščiausiu, autentiškai realiu grožiu, kurio atžvilgiu juslinis grožis yra žemesnė paruošiamoji pakopa pereiti prie pačios idėjos [neįsk.]. Bet protu suvokiamo grožio kontempliavimas pagal platonizmo mokymą sutampa su idėjų pasaulio apskritai kontempliavimu ir su absoliutaus gėrio ir gerovės kontempliavimu. Kitais žodžiais, grožis savo aukščiausioje pakopoje yra tapatus su moraliniu gėriu ir tiesa bei nesiskiria nuo jų. Be to, šioje tapatybėje svarbiausias yra ne grožis, bet moralinis gėris kartu su tiesa. Grožis tampa tik gėrio-tiesos aspektu, bet kas tai per aspektas, lieka neaišku. Atrodo, kad skirtumas susijęs tik su pavadinimu. Bet kokiu atveju grožis su savo idealia esme praranda savarankiškumą. Kaip, laikantis racionalistų mokymo, juslinis pažinimas pasitelkdamas bendrąsias sąvokas formuoja žemesniąją pažinimo pakopą santykyje su aukštesniąja, taip ir juslinė forma yra traktuojama kaip žemesnioji, lyginant su dvasiniu grožiu. Pastarasis savo ruožtu susilieja su tiesa-gėriu ir jame ištirpsta.

Bet jei toks dvasinio grožio išaiškinimas nesuderinamas su grožio autonomija, tai nereiškia, kad viršjuslinio grožio problema išnyksta. Įdėmiai analizuodami tuos faktus, kurie charakterizuoja dvasinio grožio pasireiškimus, mes aptinkame ir tokius, kurie išsiskiria tam tikrais estetiniams išgyvenimams būdingais požymiais. Iš tikrųjų kaip moralinio gyvenimo sferoje, taip ir protinio darbo sferoje galima stebėti tokius reiškinius, kurie būdami savo esme viršjusliški (grynai dvasiniai) sukelia mums ne tik moralinės arba protinės vertybės, bet dar ir grožio pojūtį. Imkime, pavyzdžiui, tokius moralinius reiškinius kaip didžiadvasiškumas, dosnumas, kuriuose šie požymiai pasireiškia, nors ir ne visada, bet kai kuriais atvejais visiškai esmiškai. Jie be jokio dirbtinumo gali būti apibrėžiami kaip gražūs. Dar aiškiau šis estetinis atspalvis pasireiškia tokiame elgesyje, kurį įprasta vadinti moraliniu taktu. Tai žmogaus gebėjimas orientuotis vienoje ar kitoje situacijoje, susijusioje su moraliniais žmonių santykiais, ir susiklosčiusioms aplinkybėms pasitelkti tinkamiausią ir tiksliausią reakciją, kuri visiškai atskleidžia moralinę šios probleminės situacijos esmę. Bet tai visai nereiškia, kad [neįsk.] žmogus, besivadovaujantis savo elgesyje moraliniais motyvais, drauge jau turi moralinio takto jausmą nurodytąja prasme. Tą patį galima pasakyti ir apie dosnumą, didžiadvasiškumą ir kitas moralines dorybes.

Žmogaus poelgiai derinami su moraline pareiga, būk dosnus ar didžiadvasiškas, – tai sukelia mums pagarbą, bet nesuteikia natūralaus pagrindo tam, kad šis vertinimas įgytų drauge ir estetinį atspalvį. Kyla klausimas: kokios turi būti patenkintos nurodytų moralinių kokybių sąlygos, idant jose įžiūrėtume reikiamą grožį? Atitinkamų faktų analizė atskleidžia tokias sąlygas: 1) didžiadvasiškumo, dosnumo, moralinio takto aktai pažadina mums grožio pojūtį ne tada, kai jie yra šių ar kitų svarstymų rezultatas, nors jie būtų ir patys nesavanaudiškiausi, bet tada, kai jie natūraliai išplaukia iš žmogaus veiksmą nukreipiančio emocinio proveržio. Kitaip sakant, kai juose tiesiogiai pasireiškia pačios giliausios moralinės asmenybės ir jos santykių su kitais žmonėmis ištakos. Šie aktai išsiskiria kažkokia vidine būtinybe. Juose pasireiškia žmogaus dvasinė prigimtis, jo įgimti arba išsiugdyti moraliniai bruožai, kurie dėl nuoseklios moralinės saviauklos tapo antrąja žmogaus prigimtimi. Šie aktai yra giminingi tiems, kuriuose įsikūnija – pagal Kanto mokymą – meno genijaus kūryba (tai tokie aktai, kuriais žmogaus prigimtis pati nusistato sau įstatymus). Bet jie savo emociniu betarpiškumu smarkiai skiriasi nuo moralės, kuri vadovaujasi kokia nors bendra „maksima“ (norma), kurios pavyzdys galėtų būti kategorinis Kanto imperatyvas. 2) Vidinė būtinybė ir natūralumas tokiems aktams suteikia kažkokio instinktyvumo pobūdį, bet šis instinktyvumas nėra aklas ar nesąmoningas, jis akylus, kylantis iš moralinės intuicijos arba jautrumo, didele dalimi iš pagrindų nepriklausomo nuo asmenybės protingumo lygmens. Ypač išraiškūs šiuo atžvilgiu lankstaus moralinio takto, derančio su ribotu protiniu akiračiu, pavyzdžiai. Nurodytų aktų intuityvumas susijęs ir su kita ypatybe, kurią Kantas priskiria estetiniams objektams. Tai – betikslis tikslingumas. Šis betikslis tikslingumas jiems būdingas dvejopai: jie pateikia tobuliausią ir šiuo požiūriu tikslingiausią subjektui iškylančios moralinės problemos sprendimą, bet tai – ne suplanuotas tikslingumas, jis nėra paremtas apmąstymais, bet yra tiesioginė emocinio sielos polėkio išraiška. Kita vertus, panašūs aktai kitiems ypač aiškiai atskleidžia moralinį veikiančio subjekto nusiteikimą, t. y. pateikia tinkamiausią moralinės asmenybės esmės vertinimo aspektą. O ši aplinkybė stebėtojui sukelia pojūtį, kuris yra panašus į meninio kūrinio patyrimą, tad šiuo atžvilgiu šie aktai pripažįstami dvasinio grožio išgyvenimais. Dvasinis grožis šiuo požiūriu yra būdingas išminčiai pačia giliausia šio žodžio reikšme.

Iš to, kas pasakyta, aiškėja, kad 1) dvasinis grožis yra asmenybės bruožas, tai tiesioginis giluminio jos branduolio pasireiškimas; 2) kad grožio predikatas gali būti teisėtai priskiriamas ne moralinėms dorybėms apskritai, bet tik konkretiems ir individualiems jų pasireiškimams. Be šitų pasireiškimų dvasinis grožis apskritai neegzistuoja, kaip ir nėra juslinio grožio apskritai, jei jis konkrečiai nepasireiškia. Be grožio pasireiškimo negalėtume jo kaip grožio įvardinti. Mene dvasinis grožis gali pasireikšti tiktai įsikūnydamas vienokiuose ar kitokiuose jusliniuose vaizdiniuose.

Kiek kitokiu pavidalu dvasinis grožis pasireiškia ir grynai protiniame žmogaus gyvenime, protinės kontempliacijos sferoje (gr. theoria), ir pasireiškia jis tokiais atvejais, kai teorinė mintis savo vidine raida pasiekia tai, ką Hegelis turi omenyje kalbėdamas apie konkrečią sąvoką arba konkrečią idėją. Tai iš esmės yra ne kas kita, kaip toks intuityvus bendros padėties suvokimas, kai drauge atsiskleidžia ir konkrečių pritaikymų atskirais atvejais daugialypumas, kurį jis sujungia į vieną sistemingą visumą. Intuicija čia nukreipta į bendrybę, bet bendrybėje [neįsk.] įžvelgiama, pagaunama ir realizuojama atskirybė. Šiuo požiūriu grožis gali pasireikšti ir pačiose abstrakčiausiose mokslinėse srityse, matematikoje, teorinėje fizikoje, logikoje. Apie tokį grožio pobūdį kalbėjo dar racionalistai [neįsk.], bet jie neskyrė esminio šio grožio skirtumo nuo juslinio grožio. Tiesiogiai šį protinį grožį gali išgyventi tiktai pats mąstantis subjektas. Objektyviai prieinamas jis tampa tiktai tada, kai intuityviai atrandamas tinkamas išreiškimo ir išdėstymo būdas. Mokėjimas surasti tinkamą žodinę formą yra ypatinga dovana, kuri mokslininką suartina su menininku.

Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 122-85

Vertė Dalius Jonkus