DEIVIDAS PREIŠEGALAVIČIUS

Noveletės

 

Klaikus sapnas

 

Baronienės prakalba susyrinkusiomms vyriausybių galvomms 2022a mmetų tarpplanšetinio žaidimmyno atvėrime

 

Sveiki vykę tarptautinę, chmmmsis, i tarpplanšetinę kultūros olimmpiadą, mmeili telepataujantys žiūrinėtojai, spaudinėjantys i klykaujantys i braukantys, sykiu internaujantys o kur volkataujantys. Reiškiu Didįjį Džiugėsį, dalinuosi Džiugena priežasties kitosios planetos delegacijos dalyyvavimmo, delegacijos iš Mmarso kanjono, vedammų už rankenų prezidento Bradbury. Būkit sveikinti, mmeilieji, syrinkę Levitanijon… Tebūna ledo luitą kartojančioje arenoje užsidegusios žalios lemmputės i palubiuosiuos skraidančios mminiatiūrinės papūgėlės bei šis didžiulis okvariummas ant stogučio, kuriamme telpa visi rankommis rašantys planetos žurnalistaitai. Okvariummas ant stogučio – cimmbolis mmūsų draugystės su bendra planetos tauta. Tai yr mmūsų šalyje, kraštelyje, kurs da prieš penkiolika katučių neoficioziškai vadinammas provancu, jau išnyykus mmiorozamms, nes iš Kaunelio kilęs Hermmanas Mminkovskis i dėstė fiziką tūlamm Einšteinui kap ir kiti neišnaudoti turistiniai resursai, gaivinus atmmintinę į nur litvakus Arbit Blatą ir dar daygyyybę i Greimmą bei Sezemmaną ir irr irrr. Kada braukė mmintis apie žaidimmyną išsyk pabudus iš sapno, i aš, Baronienė Darbopąrtija, štai ženklas atlape i įgarba plačiai atmmoti šį žaidimmyną. Mmes i vyriausybės galvoslatrai džiiuginammės – mmūs žaidynių vėrimmo ceremmoniją rammstė paklydę i galiaus pagrįžę Dievai, šlovė Patrimmpui i Kūnui, bei rammstytojai, kurių sąrašą galite pammatyti zvimmbekraniuose i vadinammuoje knygnešių sienelėje. Pastaros mmetus mmūs valstybė atgavo svorį ir našummį, pagrįžo emmigrontai, o postarųjų mmėnesių fiksuotas didelis mmiesto ūgimmas. I tai, i tai, jog visi susyrinkusiej vaišinammi įdarytais karpiais, troškintais atvaizdo pabėgusio sezoninio karpio ši vieno jūrio restorano mmeniu ir sučiupto karpio paruoštummu pagal Užkalnio receptą, tegu byyloja apie mmūs vaišybingummą. O dabar, o dabar, panaudoję mmūs kalboje žodį – žaisti, mmes oficioziškai atlapojamme naują areną, tarkimme, užtraukimme, valiojergutėlgegute – paspauskimme, brūkštelkimme, mmeili appsai, sušukuokimme, nutarkimme, mmislykimme, taip, tik pagalvokimme – PLAY! PLAY!!!

Prašau nekelti isterikos, dėmmesio gaudantys duonutę susyrinkusieji. Skelbiu lt žaidynėles paruoštas. PLAY appsai, būbtelkimme i spauskimme play, nuspaudę prieš tai stop, o da prieš tai atlapoję forward laiko skląstį nuo reverse. Tegu šiuo mmetu per Žoliakalnį ratu i Dainavėlės mmikrorajoną, Mminties taku i po zūsodą keliaujančios dušimmts penkių šalių delegacijos ammžinai nešala, i tegu Levitanijos vėliavą nešanti mmažutėl mmakaka, turinti blusinėjimmo pasaulio čammpą, tammpa gražia išmmauda naujos plevėsuojančių vėliavų tradicijos, juk i mmūs vėliavą velka trys sapnuojantys vilkai, o Ammerikos vėliavą neša leopardas, kai Rusijos vėliavą temmpia didis grifas i taip i ne taip, testintoliau. Šokinėjimmas per gummas ir pasitemmpusių mmokyklų laikai, programmon įvesti vyšniukai, įdiegti obuoliukai – viens du trys, viens du trys per gummas šokamm šokamm – tegu gausina mmūsų sodus i neša vaisius bei y Mmarso planetą, viens du trys, visi tralialia viens du trys i vyriausybių galvos, ačiū, kad pilnaties rūpinaties, o linguojate grožis, tra lilali. Nebaukščiau, šokčiau, slėptočiau. Tat suteikta žodžių grandinėlė prakalbai tėr sidabruora angis.

Sports neišspręs visų posaulio i galaktikos pėdų, bet Sports mmieste, Kultūrėlė ir Džiazukas tegu tveria geresnįjį posaulį.

 

 

Skrybėlių Teorema

 

Vyras, dėvintis mėlyną skrybėlę, Čikagos aveniu pėsčiųjų perėjoje prasilenkia su vyru, dėvinčiu žalsvą skrybėlę. Pagarbiai linkteli šiam, bet, laikydamas rankoje išmanųjį telefoną ir bandydamas išsiaiškinti šios nakties sapno simboliką, vyras mėlyna skrybėle negali kilstelti skrybėlės vieninteliam kitam vyrui, šiame mieste dėvinčiam skrybėlę, net jei kitokios spalvos nei jo paties.

Skrybėlė yra skrybėlė, skrybėlė sykiu yra ir triušis, sapnuoti skrybėlę reiškia keisti asmeninę nuomonę – vieną minčių triušį į kitą, tarkim, juodą triušį į baltą arba baltą į juodą. Svarbu neįmaišyti per daug spalvų, jokios raudonos spalvos, žalios – triušiams mažų mažiausiai rekomenduojama violetinė spalva prieš pabundant, kad minčių triušiai nebūtų dėmėti, nors, galų gale, tai nėra taip jau svarbu, nes triušiai gan dažnai traukiami iš skrybėlių; štai, laikomas vienas už dviejų auselių, tarsi šauktukų!!

 

 

Grumtynės*

 

Dabar jie visi trys susivėlę į vieną gniutulą – fotografas, architektas ir skaitytojas, žinau, nelengva

Algimantas Kezys. Sraigtiniai laiptai Čikagoje. 1967

Algimantas Kezys. Sraigtiniai laiptai Čikagoje. 1967

įsivaizduoti, nelengva dabar jau ir pasakyti, kuris pirmas pradėjo: architektas vožė į smakrą fotografui, kad šis nupyškino jo projektuotus laiptus, vedančius į upę, ir nusikabino sudžiovintų lauro lapų gniužulėlį, kabėjusį laiptų apačioje, visai už šešėlių, kurie fotografijoje atkartoja laiptų ritmiką, ar fotografas timptelėjo už švarko skverno architektą, panašų į Maksą Frišą, vos nenuplėšė rankovės fotografas, kai architektas laisvąja ranka jam vožė, o fotografui pasilenkus per žandą gavo skaitytojas, kuris net nesuprato, už ką, dorai ir stropiai perskaitęs šias eilutes ir neįkritęs į upę – skersai tumuliuojantį laiko archyvą.

Pro šalį plaukė garlaivis „Stella“.

 

Grumtynės 2**

 

Dabar jie ilsisi po grumtynių, išsitiesę saulėje, visi trys – fotografas, architektas ir skaitytojas, taip ir neišsiaiškinę, kuris grumtynes pradėjo ar kuris grumtynes laimėjo. Santykiuose, kaip ir grumtynėse, pralaimėtojų nebūna – klykteli nežinia kaip prie upės atsidūrusi ir nežinia kokiais reikalais skubanti žuvėdra, mojanti sparnais taip, lyg atsitiktinai skristų pro šalį, ir savo sparnų mostais lyg sviesta metafora akimoju paaiškinanti priežastinį dėsnį, suseganti visus priežastinius ryšius į aplinkybes, įgalinančias laisvai, lyg mintimis, skrieti. Fotografas nori išsitraukti fotoaparatą, kad nupyškintų vandens tyvuliavimą, o architektas, įtaręs, kad fotografas vėl nori jam vožti, – ilgai nelaukdamas spiria šiam į koją. Fotografas susiriečia iš netikėtumo, fotografui skauda aštriu lakinio bato smaigaliu užgautą blauzdą, o skaitytojas savo ruožtu krūpteli, galvodamas, kad jie vieninteliai šioje upės pakrantėje nemeta šešėlių… Skaitytojas pasislenka toliau nuo fotografo, kuris užfiksavo šešėlių ir laiptų ritmiką, pasislenka toliau nuo fotografo, dvelkiančio lauro lapais, skaitytojas strykteli, pribėga prie architekto, kuris rišasi savo lakinį batą, staigiai juodą lakinį batą nutraukia nuo architekto kojos ir meta į upę. Grumtynės, žinoma, tęsiasi toliau, vyrai vėl susiveja į vieną grumtynių gniutulą, iš kurio vargais negalais, nubrozdinta ausimi ir išnarinta klausa išsispraudžia skaitytojas. Jis bėga pakrante, dar spėdamas pagalvoti apie vandenį, nešantį laiką – išilgai tumuliuojantį, apie upėtakius ir blakstienas, akių prisidengimą nuo saulės arba prabėgančių begemotų, marškinių matavimąsi, dantų valymąsi, matematiką ir trigonometriją, poravimąsi ir santykių sintaksę, tauraus metalo ant pirštų ar net prasmės rašymą pirštu ar rašaliniu parkeriu arba 1964 metų šešių cilindrų „Porche Carrera“ odinio vairo sukimą link namų, kitaip tariant – neiškritimą iš laisvai tyvuliuojančio laiko archyvavimo.

Nubėgęs penkis šimtus metrų skaitytojas vos neįkrito į upę. Pakrantėje bėgdamas per molo atbrailą jis prarado pusiausvyrą ir, mojuodamas rankomis lyg sparnais, netikėtai kiek pakilo; nelengva dabar atsakyti, kaip išties jis nuskrido tuos kelis metrus iki pro šalį plaukiančio garlaivio „Stella“.

 

 

Slėpynės. Eskizas

 

8

7

6

5

4

3

2

Viena… Žžž, bžžžž, džžžž, chdžžžž, ddžžž, uchčč, trrrrrr, ooooooooooooooooooo…

Iš po kylančios raketos apačios veržiasi dūmų tumulai ir į visas puses pabyra žiežirbos, akimoju uždegdamos šalimais sukrautą uosinių malkų stirtą, o fotografas klausia architekto: kaip manai, brangus drauge, ar tieji baisūs žmonės, priraizgę virvėmis mus prie stulpų ir aplinkui keistai šokantys, – ar tie žmonės suvers mus į šį kunkuliuojantį, nedruskintą ir pilną kornišonų, morkų, košmariškų bulvių ir nepjaustytų svogūnų puodą?

Dar kelios minutėlės, ir išsilaisvins fotografas ir architektas iš juos supančiojusių realičijų genties čiabuvių sumazgytų virvių. Čiabuvių, kurie nėra tokie išrankūs ir įnoringi įspūdžiams kaip laiku spėjęs pasislėpti ir į nagus realičijams nepakliuvęs skaitytojas. Jis, sakykime, nuolatos alkanas ir šiuo metu įsivaizduoja morenginį pyragą, lašišą su mangais ir migdolinius ledus.

O raketa toliau kyla, atspindėdama dievobaimingumą čiabuvių akyse ir tuo užgniauždama valingas jų pastangas judinti raumenis. Čiabuviai visiškai sustingę, jie tikrai nemato, kad už kilometro besigainiojusius pretendentus į laivą „Stella“ (buivolus ir begemotą, kačiukus, fazanus, triušius, papūgėles ir beždžionėles bei liūtus) kylanti raketa sumažina ir savotiškai keičia jų konsistenciją, tad žvelgiant į gyvūnėlius pro tvirtą ir perregimą iliuminatoriaus langelį, atkartojantį planetos formą,

jie atrodo

mažyčiai

porcelianiniai

buivolėliai, kačiukai, fazanai, triušiai, papūgėlės, beždžionėlės

ir porcelianiniai liūtai, žinoma, išrikiuoti stepėje.

 

_ _ _

* Pagal Algimanto Kezio fotografiją.

** Tos pačios fotografijos tęstinė interpretacija.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.