Miunhauzeno atostogos

EMILIJA VISOCKAITĖ

Sigitas Parulskis. Vėjas mano akys. Atostogų romanas. Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2010. 238 p.

Po istorinio romano ir eilėraščių rinkinio Sigitas Parulskis nusprendė atsikvėpti ir parašyti detektyvinį nuotykių atostogų romaną. Tačiau, kaip paaiškėja ir knygos pagrindiniam veikėjui, atostogauti taip pat nėra paprasta.

Iš Šiaurės Atėnų į Graikijos salą neįpareigojančių lytinių malonumų ieškoti atvykęs Odisėjas vieno iš jų ryte neatsimena, kitą – tik susapnuoja. (O tai yra nusivylimas atostogaujančiam skaitytojui. Galbūt kitas S. Parulskio žingsnis galėtų būti erotinis romanas?) Būtent seksualiniai troškimai ir įpainioja Odisėją į bėdas, kurių autorius jam užkaria su kaupu. Tiesa, po intriguojančio pirmo knygos skyriaus S. Parulskis vargais negalais paišo bendrą kontekstą, pagrindinių įvykių preliudiją, šiokius tokius veikėjų portretus (ar greičiau tik paskirus būdo ir išvaizdos bruožus), nekantraudamas pereiti prie smagiosios dalies.

Odisėjo, kuris yra ir pasakotojas, praeitis tragiška: motinos savižudybė, nutraukti ryšiai su tėvu, tarybiniu rašytoju, draugo filosofo pastūmėjimas į savižudybę… Visus šiuos skausmus autorius išvardija, emociškai išryškindamas tik vieną, jam gerai pažįstamą temą – santykius su tėvu. Kita lieka informacijos lygmenyje.

Saloje lietuviui, tiesa, prisistatančiam čiuvašu, kompaniją palaiko ketvertas svetimtaučių: olandė baro savininkė (apie ją pasakotojas nei į tvorą, nei į mietą papokštauja: „Graikas pasirodė esąs olandas ir net ne vyras, o moteris, nors jokių požymių, kurie liudytų skirtumus, aš nepastebėjau“, p. 10), danas nuoboda rašytojas (romanui artėjant prie kulminacijos pateikiantis krūvą neaišku ar reikalingų faktų iš graikų istorijos ir mitologijos) ir du vokiečiai – seksualioji Sonia ir jos brolis Heinrichas. Protarpiais pasirodo ir pabaigoje svarbų vaidmenį prisiima kekšė Penelopė. Visada efektingas, nors ir ne naujas, veikėjas yra Homeras – aklas salos mafijos bosas, persikūnijantis iš smirdančio valkatos į milijonierių baltu kostiumu. Įdomu, kad Odisėjo draugeliai Lietuvoje, kuriuos jis gan dažnai prisimena norėdamas papasakoti ką nors vulgaraus arba pseudoišmintingo, apibūdinami tik pagal profesiją (filosofas, aktorius, bankininkas), vardų jie neturi.

„Prietranka, bet nenuobodus“ (p. 123), – Odisėją meiliai apibūdina Sonia. Mizantropišku žvilgsniu vertindamas pasaulį šis antiherojus pažeria išminties perliukų: „Daiktas šiais laikais stipresnis, nes jis dar turi vertę, o žmogus – beveik jokios“ (p. 44); „Viskas prasidėjo nuo Mozės su tais akmeniniais bloknotais. Jis ne taip suprato Dievą. Viską iškraipė. Mozė buvo pirmasis žurnalistas, kuris nemokėjo imti interviu.“ (p. 41) Tekstas žiba palyginimais: „Prakeikta sala – nelyg kaulėta moteris, kurios niekas negeidžia“ (p. 9), „jūra vaitojo kaip gimdantis virtuvinis kombainas“ (p. 31). Pasitaiko ir iš tolo atpažįstamų parulskiškų sentencijų: „jaučiau, kad geismas manyje tikrai stipresnis už visas baimes. Pasitaiko tokių laimingų akimirkų vyro gyvenime“ (p. 108), „Nieko nėra blogiau, kaip komplikuota moteris“ (p. 168), „nuo žodžio „dvasingumas“ mane apskritai pykina“ (p. 15), „nuoširdumas man atrodo pati bjauriausia veidmainystės forma“ (p. 21).

Tačiau tokių pašmaikštavimų toli gražu nėra tiek kiek „Trijose sekundėse dangaus“ ar juo labiau „Nuoguose drabužiuose“. Žinoma, atostogų romanas tarsi to ir nereikalauja, tačiau banalūs sąmojai („jaučiau, kad gerkle kyla neatpažintas skraidantis objektas“, p. 139) ir tuščiažodžiavimai („Lankytojų kavinėje nebuvo daug. Tiesą sakant, jų apskritai nebuvo, išskyrus mus“, p. 165) taip pat nėra žanro atributai. Kita vertus, S. Parulskis visada apsigina iš anksto: „Ar gali ką nors pasakyti nesidarkydamas? – Negaliu.“ (p. 33)

Ar tai būtų nuobodžiai nevykę bandymai užblokuoti pavogtą banko kortelę (tai turbūt rodo, kaip menkai herojus nusimano apie buitį), ar nuotykiai su žiebtuvėliu (uždegiau, užgesinau, uždegiau, užgesinau; 22 skyrius) – visas kaltes galima suversti Odisėjui, nesiliaujančiam analizuoti situacijų, kuriose kepurnėjasi. Pagrindinis romano veikėjas svarsto, ar jis dalyvis, ar tik stebėtojas, nors visi įvykiai tiesiogiai jį liečia.

Retkarčiais autoriui pavyksta sukurti kafkišką-gavelišką labirintų ir absurdo atmosferą. Prostitutė, su kuria praleistos nakties neatsimena, Odisėją palieka be pinigų ir telefono, Homeras siūlo kaži kokį iškrypėlišką sandėrį, žmonės, su kuriais vakar kalbėjo, apsimeta jo nepažįstantys, o nepažįstami spokso kaip į nusikaltėlį. Ir vis kas nors lyg tarp kitko paklausia: „Odisėjau, tu bijai?“ Gatvelių labirintai veda prie apgraužtos balerinos kojos ir baisių senių, parduotuvėje besiskutančių kojas (mano nuomone, efektingiausia knygos vieta). O kur dar masinė orgija viešbučio virtuvėje, apleisti laivai ir nelinksmos maudynės atviroje jūroje.

Nors siužetas nėra būdinga lietuvių literatūros savybė, įpusėjęs šią knygą imi pasiduoti keistų įvykių ir įtarinėjimų srautui, vedančiam prie apgalvotos pabaigos. O gera pradžia ir pabaiga – tai jau pusė knygos. Kaip pranašumą galima paminėti ir subtilų knygos leidimą su nedidelėmis realistinėmis iliustracijomis kaip senais laikais bei trumpus skyrius.

Pabaigoje autorius atskleidžia visas kortas ir su pasimėgavimu suveda detektyvines linijas į sūnaus ir tėvo mitologiją, kurią neabejotinai išmano. Gaila, kad santykių su tėvu praeitis visiškai neišplėtota („Tėvo aš nelabai mėgau“, p. 23), tarsi būčiau praleidusi pirmą romano dalį. Ar čia tiesiog toks radikalus troškimas nubraukti visa, kas buvo: „Aš čia juk atvažiavau pradėti gyvenimą iš naujo“ (p. 52). Nepaisant visų nesėkmių, Odisėjui šį savo planą, nors ir netyčia, įgyvendinti pavyksta.

Nuo pat pradžių neapleido jausmas, kad į tą nejaukią salą autorius bėga pats nuo savęs, kad jo tekstas suvaidintas, o skaitytojas apgaudinėjamas. Odisėjo melų istorija skamba kaip Miunhauzeno pasakojimas nepažįstamiems bare, bėda tik, kad skaitytojas blaivus. O nuostabu tai, kad autorius numatė ir šitai: knygos pabaigoje herojaus nuotykiai tarsi postmoderniai „pavingiuojami“ – nežinia, visa tai nutiko ar ne. Taip S. Parulskis išlieka savimi: paslapčiom sukomplikuoja lengvą literatūros žanrą ir suorganizuoja savo veikėjui atostogas, kurios prievarta veda prie tikrų tikriausio dvasinio praregėjimo.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.