Nuslėpta

RŪTA JAKUTYTĖ

Sutraukia raumenis. Iš pradžių tokie agresyvūs, veržlūs judesiai pamažu slopsta, veide iš nervinės įtampos ima ryškėti irzulys, nepasitenkinimas, nuovargis, bet ne susitaikymas. Sunku toliau irtis, rankos nebekyla ieškoti. Ne, visgi pakelia paskutinį kartą, šiandien jau baigta, lengvu spustelėjimu užgesina prie lovos esančią stalinę lempelę ir užmiega, išsekintas. Dar vienas nesėkmingas bandymas įsiskverbti į pasaulį, kuo daugiau išsiaiškinti apie jį kaip apie laukinį gyvį arba ką tik išvestą augalo veislę, pažinti ir prisijaukinti tai, su kuo tenka gyventi. Galų gale įrodyti sau ir kitiems, kad pats esi gyventojas, o ne koks svetimas, ir nieko nėra nuo tavęs nuslėpta.

O iš tiesų yra. Viskas nuslėpta, bent jau svarbiausioji dalis to, kas padėtų nurimti, nustoti suktis apie savo ašį, iš informacijos klodų išpešant tik kelias eilutes kokių nesuvokiamų filosofo svaičiojimų, kelis kokios gražios šalies gatvių vaizdus, kelis nereikšmingus bendradarbio žodžius, kurie, nors ir nieko nereiškia tarsi roboto išpyškintos frazės, įsirėš tau į atmintį kaip visiško atsiejimo nuo kitos gyvybės pavyzdys. Ir apims nusivylimas, kad visai kaip prie kaulo, kurį saugo šuo, tau nepavyks prisiliesti prie kažko už kasdienos suvokimo ribų, nors galbūt tai tave išgelbėtų nuo to besikartojančio rytojaus. Beveik žinai, kad kiekvieną akimirką esi apgaudinėjamas, aplinka įstumia tave į šaltą vandenį ir aiškina, kad tai normalu, nors kaip kokiam nevykusiam realybės šou atrodo, kad viskas prastai surežisuota, tuoj tuoj nugrius dirbtinė siena su tropikų atvaizdu ir tu pamatysi operatorių, begėdiškai filmuojantį tave, žinoma, iškrypėliškais tikslais.

Tokia yra tavo diena. Atsikėlęs ryte iš naujo lyg vaikiščias stebiesi tuo, ką matai, iš naujo piktiniesi, kad saulė šviečia tiesiai į veidą, ir iš naujo atrandi, kad reikia nuo jos slėptis žaliuzėmis. Vėl suvoki, kad ant kėdės gulintys skudurai yra tavo kasdieniai rūbai, ir turi velniškai skubėti, nes tavęs kažkam reikia kitam miesto gale su švarku, kaklaraiščiu ir verslininko šypsena. Visąlaik suglumęs bandai perprasti, kas tau sakoma, ir užgniaužti tuos klausimus galvoje, kuriems atsakymo nepasakė niekas, dar baisiau – joks žmogus jau keletą metų nieko neklausė, nes pasimiršo savo nereikalinguose reikaluose.

Keletą metų ieškai, tačiau, užuot toliau stovėjęs pradiniame taške, dabar tame taške klūpi iš nuovargio. Pervertei tūkstančius knygų, kuriose tik asmeniniai pamąstymai, nė kiek nepadedantys susieti minčių su savo, o ne autoriaus pasaulio suvokimu, aibė šalių, kurias aplankei, net ir tokių dvasingų, kuriose tau vietoj atsakymų pasiūlė valgyti, prigrūsti burną vietinio maisto, nes pasirodo, kad paelja ir beliašas sudaro visą kultūrinį palikimą, o žmonės, su kuriais kalbiesi, bendrauji, myliesi, galiausiai parodo visišką svetimumą, nori įsiskverbti į tave tik fiziškai ir išsiurbti tavo optimizmą, taip sugriaudami bent menkos pastogės, paramos šitame naudos ieškotojų pasaulyje iliuziją. Ir todėl, būtent todėl pabudęs iš besapnio miego tu neturi noro kartoti dieninės gyvenimo repeticijos.

Tau nieko neskauda, kvėpuoji laisvai, sugniaužęs kumštį jauti venomis pulsuojantį šiltą kraują. Toks stiprus kaip darbinis gyvulys, galėtum stryktelti iš lovos ir padaryti ką nors prasmingo, sužinoti ką nors, kas tave patenkintų, bet tie raumenys pravers tik somnambuliškoms klajonėms – taip niekad ir nestryktelėjai, o tik vangiai išsliuogei iš patalų, kad mašinaliai atliktum savo reiklaus kūno ritualus. Nusiprausęs, pažvelgęs veidrodyje į jauną, lygų veidą susigėsti, jautiesi kaltas, nes neturi kaip pasiteisinti dėl liūdnų kankinio akių. Ir nelaimingas, nes žinai, kad nerasi, už ko užsikabinti, kad neplauktum toliau beprasmiškai pasroviui. Gausi tik tai, kas duodama visiems: vangiai slenkančias valandas stebėti, kaip saulė nusidažo švelniai rausvu atspalviu, pakyla virš namų ir pažadina, kaitina, kad visi suprastų, jog jau vidurdienis, tada pamažu tolsta, atsisveikina su vėpsančiais į ją romantikais ir įsakmiai praneša apie miego laiką, to miego, kuris, nors ir nėra geriausia išeitis, trumpam nuramins.

Ranką pakelia paskutinį kartą, lengvu spustelėjimu užgesina prie lovos esančią stalinę lempelę ir užmiega, išsekintas.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.