Modeliuotojai

 

Pabaiga. Pradžia Nr. 8

 

Bažnyčios varpai.

Šviesos bute ir name.

Sekmadienio rytas.

Džeimsas sėdi vienas buto svetainėje, skaito laikraštį. Haris su Bilu sėdi prie kavos puodelių namo svetainėje. Bilas skaito laikraštį.

Haris stebi jį.

Tyla.

Bažnyčios varpai.

Tyla

 

Haris. Padėk tą laikraštį.

Bilas. Ką?

Haris. Padėk laikraštį.

Bilas. Kodėl?

Haris. Jau perskaitei.

Bilas. Neperskaičiau. Čia yra ko skaityti, pats žinai.

Haris. Padėk, pasakiau. (Bilas pasižiūri į Harį, abejingai sviedžia į jį laikraštį ir pakyla. Haris paima laikraštį ir ima skaityti pats)

Bilas. Ak, pats jo įsigeidei?

Haris. Įsigeidžiau? Man jo nereikia. (Haris demonstratyviai suglamžo laikraštį ir numeta ant žemės) Man jo nereikia. Gal tau reikia?

Bilas. Šįryt pats neprognozuojamas, ką?

Haris. Ar aš?

Bilas. Sakyčiau, tamsta.

Haris. Tu juk nutuoki dėl ko, ar ne?

Bilas. Ne.

Haris. Tai dėl tų varpų. Pats žinai, kaip tie bažnyčios varpai mane veikia. Pats žinai, kaip jie mane išderina.

Bilas. Aš niekada jų negirdžiu.

Haris. Tu juk iš neprigirdinčiųjų, ar ne?

Bilas. Man tai mažumėlę ima atsiduoti marazmu. (Pasilenkia pakelti laikraščio)

Haris. Palik tą laikraštį.

Bilas. Kodėl?

Haris. Palik, pasakiau.

 

Bilas įsistebeilija į Harį, paskui lėtai pakelia laikraštį.

Tyla.

Sviedžia laikraštį į Harį

 

Bilas. Še, turėk. Apsieisiu ir be jo.

 

Bilas išeina iš svetainės ir užlipa laiptais. Haris atsiverčia laikraštį ir skaito.

Bute Stela įeina su padėklu, ant kurio kava ir sausainiai. Padeda jį ant stalelio, paduoda puodelį Džeimsui. Gurkšteli pati

 

Stela. Nori sausainio?

Džeimsas. Ne, dėkui. (Pauzė)

Stela. O aš suvalgysiu.

Džeimsas. Sustorėsi.

Stela. Nuo sausainio?

Džeimsas. Tu juk nenori sustorėti?

Stela. Kodėl?

Džeimsas. Tu gal ir nori.

Stela. Neturiu tokio tikslo.

Džeimsas. O kokį turi? (Pauzė) Aš noriu alyvų.

Stela. Alyvų? Neturim.

Džeimsas. Iš kur žinai?

Stela. Žinau.

Džeimsas. Ar žiūrėjai?

Stela. Kam dar žiūrėti? Ir taip žinau, ko turiu.

Džeimsas. Žinai, ko tu turi? (Pauzė) Kodėl mes neturime alyvų?

Stela. Nežinojau, kad jos tau patinka.

Džeimsas. Turbūt kaip tik dėl to pas mus niekada nėra buvę alyvų. Tau paprasčiausiai niekad per daug nerūpėjo alyvos, kad pasidomėtum, ar man jos patinka ar ne.

 

Name suskamba telefonas. Haris padeda laikraštį ir nueina pakelti. Bilas lipa laiptais žemyn. Akimirką stabtelėję abu žiūri vienas į kitą. Haris pakelia ragelį. Bilas nueina į svetainę ir paima laikraštį

 

Haris. Klausau. Ko? Ne. Supainiojote numerius. (Padeda ragelį) Supainiojo numerius. Kaip manai, kas čia buvo?

Bilas. Nespėjau pamanyt.

Haris. Vakar, beje, tavęs ieškojo vienas vyrukas.

Bilas. Negali būt.

Haris. Vos spėjai išbėgt.

Bilas. Negali būt.

Haris. Ką gi, atrodo, metas ką nors sukirst. Spirgintos šoninės ar čirškintų bulvyčių?

Bilas. Ačiū, bulvių nenoriu.

Haris. Bulvių nenori? Koks išrankumas! Taip, tas vyrukas teiravosi tavęs, tavęs pageidavo.

Bilas. Kurių galų?

Haris. Norėjo sužinoti, ar šveitei kada batus baldams skirtu vašku.

Bilas. Tikrai? Kaip keista.

Haris. Nieko keisto. Kažkas panašaus į sociologinį tyrimą.

Bilas. Kaip jis atrodė?

Haris. Ak… citrininiais gaurais, šokoladiniais dantim, medine koja, stikliniais veizolais ir su mažyčiu peruko lopinėliu. Pažįsti?

Bilas. Neteko susidurt.

Haris. Sutikęs pažintum.

Bilas. Abejoju.

Haris. Ką? Taip atrodančio vyro?

Bilas. Daugybė vyrų taip atrodo.

Haris. Teisybė. Gryniausia teisybė. Tik reikalas toks, kad šitas tipelis šiąnakt lankėsi šiuose namuose.

Bilas. Argi? Nepastebėjau.

Haris. Taip, taip, jis čia lankėsi, tik, įtariu, buvo su kauke. Tas pats tipelis, tiktai kaukėtas. Naktį jis čia nešoko? Gimnastikos pratimų nedarė?

Bilas. Šokti tai niekas nešoko.

Haris. A, va kodėl nepastebėjai medinės jo kojos. Aš negalėjau neatkreipti dėmesio, nes prie durų slenksčio jis stirksojo nuogut nuogutėlis. Bet neatrodė labai sustiręs. Vietoj skrybėlės po pažastim laikė termosą.

Bilas. Tie varpai tau tikrai užspaudė smegenis.

Haris. Jie tikrai nepadėjo, bet esmė, drauguži, ta, kad aš nepageidauju savo namuose nepažįstamų, ateinančių be kvietimo. (Pauzė) Kas tas tipas ir ko jam reikia? (Pauzė. Bilas pakyla)

Bilas. Aš atsiprašau. Man metas persirengt, nemanai?

 

Bilas užlipa laiptais.

Haris po akimirkos apsisuka ir nuseka jam iš paskos. Iš lėto ima kopti laiptais.

Namas užtemsta.

Bute Džeimsas vis dar skaito laikraštį. Stela tyliai sėdi.

Tyla

 

Stela. Šiandien būtų neblogai palakstyt… kur gamtoj. Ką manai? (Pauzė. Džeimsas padeda laikraštį)

Džeimsas. Nusprendžiau.

Stela. Ką?

Džeimsas. Eisiu pasimatyti su juo.

Stela. Su kuo? (Pauzė) Ko?

Džeimsas. Na… persimesti žodeliu kitu.

Stela. Kokia prasmė?

Džeimsas. Noriu, ir tiek.

Stela. Aš nesuprantu… ką tu peši. Kas iš to? (Pauzė) Lupsi jį? Ką tu jam darysi?

Džeimsas. Ne, ne. Tiesiog noriu paklausyti, ką jis paporins.

Stela. Kodėl?

Džeimsas. Noriu išsiaiškinti, koks jo požiūris į visą tą reikalą. (Pauzė)

Stela. Jis nieko nereiškia.

Džeimsas. Kaip suprast?

Stela. Jis nesvarbus.

Džeimsas. Nori pasakyti, tau būtų tikęs bet kas? Tu nori pasakyti, jis tik atsitiktinai pasipainiojo, tai yra jo vietoje galėjo būti kas tiktai nori?

Stela. Ne.

Džeimsas. Tai kaip tada?

Stela. Žinoma, negalėjo būti bet kas. Ten buvo jisai. Paprasčiausiai tai buvo… kažkas tokio…

Džeimsas. Ką aš ir sakau. Ten buvo jisai. Būtent todėl, mano manymu, su juo ir verta pasimatyti. Noriu išsiaiškinti, kas jis per vienas. Bus naudinga, pamokanti patirtis. (Pauzė)

Stela. Prašau, neik pas jį. Tu juk vis tiek nežinai, kur jis gyvena.

Džeimsas. Sakai, neiti jo aplankyti?

Stela. Nuo to tau… geriau nebus.

Džeimsas. Man įdomu, ar jis pasikeitė.

Stela. Ką turi omeny?

Džeimsas. Noriu pažiūrėti, ar pasikeitė po paskutinio mūsų pasimatymo. Gal nuo tada, kai mačiau jį paskutinįsyk, iš jo nieko neliko. Bet, turiu pripažinti, jis neblogai atrodė.

Stela. Tu nesi jo matęs. (Pauzė) Tu jo nepažįsti. (Pauzė) Tu juk nežinai, kur jis gyvena? (Pauzė) Kada tu su juo mateisi?

Džeimsas. Praeitą naktį kartu vakarieniavom.

Stela. Ką?

Džeimsas. Nuostabus šeimininkas.

Stela. Netikiu.

Džeimsas. Kada buvai pas jį? (Pauzė) Visai nieko vietelė. Buvai kada?

Stela. Aš tik susipažinau su juo Lidse, ir viskas.

Džeimsas. Ak, ir viskas? Ką gi, kokį vakarą abu pas jį užsuksim. Mane gerai pamylėjo, neneigsiu. Gana šarmingas jis man pasirodė. (Pauzė) Jis nesispyriojo, be vargo viską prisiminė. Buvo visiškai atviras su manim. Žinai, vyriškas pokalbis. Be ceremonijų. Jis patvirtino tai, ką tu pasakojai.

Stela. Tikrai?

Džeimsas. Mm. Tik vienas dalykas… Tai tu jį suvedžiojai – jis davė taip suprast. Grynai vyriškas pasiteisinimas, žinoma.

Stela. Tai melas!

Džeimsas. Žinai, kokie tie vyrai. Aš priminiau jam, kad tu priešinaisi, kad buvai nepatenkinta ir kad kartu tu buvai… kaip čia pasakius… užhipnotizuota, – kartais taip nutinka. Jis neneigė, kad taip gali nutikti. Prisipažino, kaip kartą jį panašiai buvo užhipnotizavusi katė. Bet į smulkmenas nesileido. Vis dėlto, turiu pripažinti, mudu suradome sąlyčio taškų. Tie patys pomėgiai. Prie brendžio butelio jis buvo itin žaismingas.

Stela. Man neįdomu.

Džeimsas. Jei atvirai, tai su juo visą naktį smagu buvo.

Stela. Tikrai?

Džeimsas. Ypač prie butelio. Matai, jo požiūris labai teisingas. Kaip vyras, galiu juo tik žavėtis.

Stela. Koks tas jo požiūris?

Džeimsas. O tavo koks?

Stela. Aš nesuprantu, ką tu… Aš tiesiog nesuprantu, ką tu… Aš tikėjausi, kad… tu suprasi… (Užsidengusi veidą, pravirksta)

Džeimsas. Na, aš kuo puikiausiai tave suprantu, bet tik po pažinties su juo. Dabar aš visiškai patenkintas. Galiu pažvelgti į visą tą reikalą ir iš vienos, ir iš kitos, ir iš trečios – iš kurios tik nori pusės. Viskas išsiaiškinta, nieko čia ypatingo, vėl grįžome į senas vėžes. Skirtumas tik toks, kad aš sutikau žmogų, kurį galiu gerbti. Nedažnai taip nutinka, nedažnai tokį sutinki, – dėl to, manau, turėčiau padėkoti tau. (Pasilenkia ir paplekšnoja Stelai per ranką) Dėkoju. (Pauzė) Jis primena vieną mano mokyklos laikų draugą. Chokinsą. Garbės žodis, jis man priminė Chokinsą. Tas irgi buvo operos mėgėjas – kaip ir šitas, kuo jis ten vardu. Aš ir pats neabejingas operai. Tik ligi šiol kaip įmanydamas tai slėpiau. Gal taviškis kada nusives mane į kokį pastatymą. Jis sako visados galįs parūpinti laisvų sėdimų vietų. Su daug kuo tenai palaikąs draugiškus santykius. Jei vėl sutikčiau Chokinsą, gal ir jį drauge paimtume. Jis nepaprastai apsišvietęs, – taviškis, – be galo. Ko jau ko, o proto tai jam tikrai netrūksta. Turi kiniškų puodynių kolekciją. Mažiausiai pusantro tūkstančio bus paklojęs už kiekvieną. Tokie dalykai neprasprūsta pro akis. Turiu minty, negali sakyti, kad jisai, tas taviškis, be skonio. Tas jo skonis tiesiog veržiasi per visus galus. Spėju, kad jis ir tave turėjo tuo savo skoniu pavergti. Ne, rimtai, už tai, manau, aš tikrai turiu tau padėkoti. Po poros vedybinio gyvenimo metų, atrodo, pati to nenorėdama būsi man atvėrusi iki šiol dar nepažintą pasaulį.

 

Butas užtemsta.

Šviesos name. Vakaras.

Bilas įeina iš virtuvės su padėklu, ant kurio padėtos alyvuogės, sūris, bulvytės, ir tranzistoriumi, labai tyliai grojančiu Vivaldį. Padeda padėklą ant stalo, aptvarko pagalvėles, suvalgo bulvytę. Džeimsas pasirodo prie laukujų durų, nuspaudžia skambutį. Bilas nuėjęs atidaro duris, įeina Džeimsas. Prieškambaryje Bilas padeda Džeimsui nusivilkti paltą.

Džeimsas įžengia į svetainę, Bilas iš paskos. Džeimsas pastebi padėklą su alyvuogėmis, šypteli. Bilas šypsosi. Džeimsas nuėjęs apžiūri kiniškas vazas. Bilas pripila stiklus. Bute skamba telefonas.

Šviesos bute. Vakaras.

Blausiai apšviesta telefono būdelė.

Neryškūs žmogaus kontūrai telefono būdelėje. Stela išeina iš miegamojo su kačiuku ant rankų. Pakelia ragelį. Bilas paduoda Džeimsui stiklą. Abu geria

 

Stela. Alio.

Haris. Čia tu, Džeimsai?

Stela. Kas? Ne, ne jis. Su kuo kalbu?

Haris. O kur Džeimsas?

Stela. Išėjęs.

Haris. Išėjęs? O, ką gi, labai gerai. Tuoj prisistatysiu.

Stela. Apie ką jūs? Kas jūs toks?

Haris. Likite namie.

 

Telefonas išsijungia. Stela padeda ragelį ir su kačiuku prisėda ant kėdės.

Šviesos bute priblėsta.

Telefono būdelė užtemsta

 

Džeimsas. Žinai, ką? Tu man primeni vieną vyruką, su kuriuo kažkada ėjau į mokyklą. Tokį Chokinsą. Taip. Buvo toks poaukštis.

Bilas. Poaukštis, sakai?

Džeimsas. Aha.

Bilas. O kodėl aš tau jį primenu?

Džeimsas. Buvo veikėjas, kokių reta. (Pauzė)

Bilas. Poaukštis, sakai?

Džeimsas. Būtent toks jis… buvo.

Bilas. Na, tu ir pats ne striukas.

Džeimsas. Bet ir ne aukštas.

Bilas. Poplatis.

Džeimsas. Tai man neprideda ūgio.

Bilas. Aš taip ir nesakiau.

Džeimsas. Tai ką norėjai pasakyt?

Bilas. Nieko. (Pauzė)

Džeimsas. Ir nepasakyčiau, kad aš poplatis.

Bilas. Veidrodyje matai tik save, ar ne?

Džeimsas. To man gana.

Bilas. Jie apgaulingi.

Džeimsas. Veidrodžiai?

Bilas. Labai.

Džeimsas. Turi?

Bilas. Ką?

Džeimsas. Veidrodį.

Bilas. Vienas kaip tik prieš tave.

Džeimsas. A, štai kur. (Džeimsas pažvelgia į veidrodį) Eik šen. Pažiūrėk ir tu. (Bilas atsistoja šalia jo, žiūri. Žiūri abudu, tada Džeimsas paeina į dešinę nuo veidrodžio ir darkart pažvelgia į Bilo atspindį) Nemanau, kad veidrodžiai meluoja.

 

Džeimsas atsisėda. Bilas šypsodamas pagarsina radiją. Jiedu sėdi ir klausosi.

Name šviesos priblėsta, radijas nutyla.

Šviesos bute.

Durų skambutis.

Stela pakyla ir nueina prie laukujų durų. Balsai

 

Stela. Klausau.

Haris. Labas vakaras. Aš esu Haris Keinas. Gal malonėtumėte su manimi šnektelti? Jums nėra ko manęs bijoti. Ar galiu įeiti?

Stela. Prašom.

Haris (įeidamas). Šičia?

Stela. Taip.

 

Jiedu įeina į svetainę

 

Haris. Kokia daili jūsų lempa.

Stela. Kuo galiu būt naudinga?

Haris. Jūs pažįstate Bilą Loidą?

Stela. Ne.

Haris. Ak, nepažįstate?

Stela. Ne.

Haris. Artimai nepažįstate?

Stela. Ne…

Haris. Žinote, aš aptikau jį vienoje landynėje, visai atsitiktinai. Kartą netyčia patekau į tokią skylę, kur jį ir suradau. Vos jį pamatęs, aš iškart supratau, kad jis turi didelį talentą. Aš suteikiau jam pastogę, daviau darbo, ir jis… susitvarkė. Dabar mudu jau ne vienus metus artimi draugai.

Stela. Šit kaip?

Haris. Jūs, be abejo, žinote jį, ar ne, – bent iš nuogirdų? Jis – dizaineris, drabužių modeliuotojas.

Stela. Esu girdėjusi.

Haris. Judu abu modeliuotojai.

Stela. Taip.

Haris. Jūs kartais ne iš „Raukinukų ir rankinukų“ klubo?

Stela. Prašau?

Haris. „Raukinukų ir rankinukų“ klubas. Man pasirodė, kad esu jus ten matęs.

Stela. Ne, tokio klubo nežinau.

Haris. Gaila. Jums patiktų. (Pauzė) Taip. (Pauzė) Aš dėl jūsų vyro.

Stela. O?

Haris. Taip. Jis neduoda Bilui ramybės, neseniai priekabiavo su kažkokia nerealia istorija.

Stela. Žinau. Man labai nesmagu.

Haris. Ak, jūs žinote? Ką gi, visas šis reikalas mane verčia sunerimti. Turiu omeny, vaikinukui reikia dirbti. Tokie dalykai jį blaško.

Stela. Aš labai atsiprašau. Tai… apgailėtinas reikalas.

Haris. Sutinku. (Pauzė)

Stela. Net nežinau, kaip paaiškinti… Matot, mes jau… pora metų, kai laimingai susituokę. Aš ir prieš tai, suprantat… nuvažiuodavau… tai šen, tai ten – demonstruoti suknelių. Mano vyras derina visus šiuos reikalus. Bet taip dar niekados nebuvo nutikę.

Haris. Ko nebuvo nutikę?

Stela. Na, kad mano vyras būtų išsigalvojęs tokią nerealią istoriją, neaišku, dėl ko.

Haris. Aš sakau lygiai tą patį: tai – nereali istorija.

Stela. Būtent.

Haris. Ir aš taip sakau, ir Bilas. Mudviem abiem tai kažkas nerealaus.

Stela. Turiu omeny, ponas Loidas buvo su manimi Lidse, bet aš, galima sakyti, jo net nemačiau, nors mudu ir praleidome naktį tame pačiame viešbutyje. Mes net nesusipažinom ir nesikalbėjom… ir staiga mano vyras ima kaltinti mane… tai labai prislėgė.

Haris. Suprantama. Kuo, jūsų manymu, tai būtų galima paaiškinti? Gal jūsų vyras… nepasitiki jumis, kaip manote?

Stela. Žinoma, kad pasitiki, – tik pastaruoju metu, tiesą sakant, jis kiek negaluoja… Persidirbo.

Haris. Negerai. Bet pati žinote, koks tas mūsų darbas. Kodėl gi judviem neišvykus kur toliau paatostogauti? Pietų Prancūzijon.

Stela. Kodėl gi ne? Kad ir kaip ten būtų, aš labai apgailestauju, kad ponui Loidui dėl viso šito teko tiek iškęsti.

Haris. Ak, kokia daili katytė, ak, kokia dailutė. Kis kis kis, – kaip jūs ją vadinate? – kis kis, nagi, eikš pas mane.

 

Haris prisėda šalia Stelos ir įninka glostyti ir myluoti kačiuką.

Šviesos bute priblėsta.

Ryškios šviesos name.

Bilas ir Džeimsas su gėrimais rankose tose pačiose vietose.

Muzikos garsai. Bilas išjungia radiją.

Muzika nutyla

 

Bilas. Išalkai?

Džeimsas. Ne.

Bilas. Sausainių?

Džeimsas. Aš nealkanas.

Bilas. Turiu alyvų.

Džeimsas. Tikrai?

Bilas. Nori?

Džeimsas. Ne, dėkui.

Bilas. Kodėl nenori?

Džeimsas. Nemėgstu. (Pauzė)

Bilas. Nemėgsti alyvų? (Pauzė) Kuo tau, po galais, neįtinka alyvos? (Pauzė)

Džeimsas. Man jos šleikščios.

Bilas. Rimtai?

Džeimsas. Negaliu pakęsti jų kvapo. (Pauzė)

Bilas. Gal sūrio? Turiu nuostabų sūrio peilį. (Paima sūrio peilį) Žiūrėk. Argi ne nuostabus, ką?

Džeimsas. Aštrus?

Bilas. Pabandyk. Paimk už ašmenų. Nesusižeisi, – jei kaip reikiant suimsi. Jei suspausi geležtę iki pat rankenos.

 

Džeimsas neliečia peilio.

Bilas atsistoja su peiliu rankoje.

Namas ir toliau apšviestas.

Bute vėl ryškios šviesos

 

Haris (stodamasis). Na, tai viso geriausio, džiaugiuosi, kad mudu šnektelėjome.

Stela. Aš irgi.

Haris. Išsiaiškinome viską.

Stela. Džiaugiuosi.

 

Abu patraukia link durų

 

Haris. Ak, ponas Loidas prašė perduoti jums labų dienų ir… užuojautą. (Išeina. Stela lieka stovėti) Sudie.

 

Laukujės durys užsidaro. Stela išsitiesia su kačiuku ant sofos. Padeda galvą, nejuda.

Šviesos bute priblėsta

 

Bilas. Ko gi tu išsigandai?

Džeimsas (eidamas šalin). Kas tai?

Bilas. Kas?

Džeimsas. Pasirodė, kad sugrumėjo griaustinis.

Bilas. Ko tu bijai paimti jį už ašmenų?

Džeimsas. Nebijau. Tik prisiminiau, kaip trankėsi perkūnija aną savaitę, kai tu su mano žmona buvai Lidse.

Bilas. Ei, gal nepradėkim, ką? Maniau, visa tai jau praeitis. Juk praeitis, tiesa? Tavęs tai nebejaudina, ar ne?

Džeimsas. Ne, ne. Nostalgija, tik tiek.

Bilas. Žinoma, žaizdos gyja sparčiau, kai žinai tiesą, ar ne taip? Kai dėl tiesos, taip sakant, nekyla abejonių.

Džeimsas. Žinoma.

Bilas. Tai ar yra dėl ko dar sukti galvą? Tai apgailėtas reikalas, daugiau nepasikartosiantis. Be praeities nebūna ateities. Supranti, ką noriu pasakyt? Jau pora metų, kai tu laimingai vedęs, – sakysi, ne? Judu su žmona susaistyti plieniniais saitais. Jų negali sutraukyti tokie niekniekiai kaip šis. Aš atsiprašiau, ji atsiprašė. Garbės žodis, ko gi tu dar galėtum norėti?

 

Pauzė. Džeimsas žiūri Bilą, tas šypsosi. Prie laukujų durų pasirodo Haris, tyliai įeina, uždaro duris ir niekieno nepastebėtas sustoja prieškambaryje

 

Džeimsas. Nieko.

Bilas. Visos moterys retkarčiais pasiduoda… nežabotų geismų protrūkiui. Man bent jau taip atrodo. Tokia jau jų prigimtis. Net jeigu pats neturėjai laimės patirti tokio moters geidulingumo priepuolio. Ką? (Juokiasi) Tokia jau vyro dalia tikriausiai. Atmink, – dėl to, mano manymu, kalta sistema, ne tu. Kas žino, galbūt ji daugiau niekada nebepajus poreikio šitaip elgtis.

 

Džeimsas atsistoja, nueina prie vaisių dubens ir paima peilį vaisiams pjaustyti. Pirštu perbraukia jo ašmenis

 

Džeimsas. Šitas aštrokas.

Bilas. Ką turi omeny?

Džeimsas. Eik šen.

Bilas. Atsiprašau?

Džeimsas. Eik šen! Tu turi peilį ir aš turiu peilį.

Bilas. Ir kas iš to?

Džeimsas. Aš kartais pavargstu nuo žodžių, – tu ne? Geriau pažaiskim. Pasilinksminkim.

Bilas. Ir kas tai per žaidimas?

Džeimsas. Suvaidinkim, kad kaunamės dvikovoj.

Bilas. Nieko aš nevaidinsiu, ačiū.

Džeimsas. Eik šen. Pirmasis, gavęs bakstelėjimą, – boba.

Bilas. Sakyčiau, ne itin subtilu, ką?

Džeimsas. Anaiptol. Eik šen, stok į pradinę padėtį.

Bilas. Aš maniau, mes draugai.

Džeimsas. Tai aišku, draugai. Kas tau, po galais, pasidarė? Neketinu tavęs žudyti. Tai tik žaidimas. Mes linksminamės. Juk nepridėjai į kelnes, ką?

Bilas. Man tai atrodo vaikiška.

Džeimsas. O man atrodo, kad tu – pliuškis, ne?

Bilas. Manyk, kaip nori, bet aš padedu peilį.

Džeimsas. Ką gi, aš jį paimsiu. (Paima sūrio peilį ir atsistoja prieš Bilą su dviem peiliais)

Bilas. Dabar turi porą.

Džeimsas. Dar vienas kelnių kišenėj.

Bilas. Ką tu su jais darai, – ryji?

Džeimsas. O tu? (Pauzė. Jiedu įsistebeilija vienas į kitą. Staiga) Še, ryk! (Sviedžia peilį Bilui į veidą. Bilas prisidengia plaštaka ir, sugavęs peilį už geležtės, įsipjauna delną)

Bilas. Ai!

Džeimsas. Pagavai. Kas nutiko? (Įduria akis į Bilo delną) Parodyk. O! Dabar jau turėsi ant rankos randą. Iki šiol juk neturėjai, ar ne?

 

Į svetainę įžengia Haris

 

Haris (įeidamas). Kas tau, – įsižnybai į delną? Duok pažiūrėti. (Džeimsui) Tik nestiprus bakstelėjimas, ar ne? Pats kaltas, kad nepasilenkė. Kiek kartų aš esu jam kalęs į galvą, kad nieko nėra kvailiau, kaip gaudyti į tave paleistą peilį. Neišvengiamai nukentėsi, nebent tas būtų guminis. Saugiausia – pasilenkti. Jūs ponas Hornas?

Džeimsas. Taip.

Haris. Be galo malonu susipažinti. Aš – Haris Keinas. Bilas neleido jums nuobodžiauti? Prisakiau jam užlaikyti jus, iki sugrįšiu. Labai džiaugiuosi, kad nepaskubėjote išbėgti. Ką gi mes geriam? Viskį? Duokit, pripilsiu. Judviem su žmona priklauso tas drabužių salonėlis gretimoje gatvėje, ar ne? Keista, kad iki šiol nesusidūrėme, – gyvendami šalimais, besisukdami tam pačiam versle, a? Štai, prašom. Tu, Bilai? Kur tavo stiklas? Šitas? Štai… tau. Ak, dėl Dievo meilės, nustok trynęs tą ranką. Tai tik sūrio peiliukas. Na, ką, pone Hornai, visa ko geriausio. Linkiu mums visiems sveikatos, laimės ir geros kloties ateityje, – jūsų žmonai, savaime suprantama, irgi. Sveikas protas sveikame kūne. Už jus. (Visi išgeria) Beje, aš ką tik mačiausi su tamstos žmona. Kokią dailią katytę ji turi. Kad tu pamatytum, Bilai, – tokia baltapūkė. Mes labai maloniai paplepėjom, aš ir tamstos žmona. Paklausyk… drauguži… galiu su tavimi kalbėti tiesiai?

Džeimsas. Žinoma.

Haris. Tavo žmona, matai… atliko man… nedidelę išpažintį. Šis žodis čia, manau, visai tinka. (Pauzė. Bilas čiulpia įpjautą delną) Ji prisipažino… kad iš tikrųjų ji sukurpė visą šitą istoriją. Sukurpė, velniai rautų, viską nuo pradžios iki galo. Dėl kažin kokios keistos, tik jai pačiai suprantamos priežasties. Matai, jiedu net nesusipažino, – Bilas ir tavo žmona, – jiedu net nešnekėjo. Taip tvirtina Bilas, o dabar tą patį pripažino ir tavo žmona. Tarp jų nieko nebuvo, jiedu nepažįsta vienas kito. Tos moterys – labai keistos būtybės. Bet pats turbūt daugiau apie tai išmanai nei aš, – ji tavo žmona. Aš tavim dėtas, parėjęs namo, drožčiau jai prikaistuviu per galvą ir prigrasyčiau daugiau niekada nebekurpti panašių istorijų. (Pauzė)

Džeimsas. Ji sukurpė visą šitą istoriją?

Haris. Deja, taip.

Džeimsas. Supratau. Ką gi, labai dėkui, kad viską išaiškinot.

Haris. Pamaniau, bus aiškiau, jei visa tai išgirsi iš žmogaus, kuris su tuo reikalu neturi nieko bendra.

Džeimsas. Tikrai taip. Ačiū.

Haris. Ar ne tiesą sakau, Bilai?

Bilas. Tai aišku. Aš tos moters net nepažįstu. Nepažinčiau sutikęs. Gryniausia fantazija.

Džeimsas. Kaip tavo delnas?

Bilas. Nieko baisaus.

Džeimsas. Keista tik, kodėl tu patvirtinai viską, ką ji pasakojo

Bilas. Aš norėjau pasismagint.

Džeimsas. Mm?

Bilas. Taip, tu pralinksminai mane. Tu norėjai, kad patvirtinčiau jos pasakojimą. Man tai buvo pramoga. (Pauzė)

Haris. Bilas, matai, landynių vaikis, todėl ir jo humoras landynių. Štai kodėl niekada nesivedu jo į vakarėlius. Nes jo mąstymas kaip padugnės. Aš neturiu nieko prieš padugnišką mąstymą per se, visiškai nieko. Tas padugnės mąstymas visiškai dera landynėms, bet peržengęs landynių ribas jis, matot, niekur nedingsta, nuo jo ima gesti viskas aplinkui. Štai koks tas Bilis. Jis kažin koks pagedęs, nepajutai? Lyg koks šliužas. Šliužai nieko baisaus, kai jie savo vietoj, bet Bilis – landynių šliužas. Landynių šliužai irgi nieko baisaus, kai jie savo vietoj, bet va šitas šliužas nelindi vienoje vietoje: jis šliaužioja nugliaumodamas padorių namų sienas, – sakysi ne taip, drauguži? Pramogos dėlei jis patvirtins bet kokį šlykščiausią prasimanymą, o kiti dėl to turės suktis iš paskutiniųjų, kad išsiaiškintų reikalo esmę ir viską išpainiotų. Viskas, ką jis sugeba, tai tik sėdėti ir čiulpti tą savo niekam tikusią leteną, ir kirmyti kaip šlykštus dvokiantis landynių šliužas, koks iš tikrųjų ir yra. Gal dar lašelį, Hornai?

Džeimsas. Ne, man rodos, aš jau eisiu. Džiaugiuosi, sužinojęs, kad tarp jų nieko nebuvo, man neapsakomai palengvėjo.

Haris. Aš manau.

Džeimsas. Tiesą sakant, mano žmona pastaruoju metu šiek tiek negaluoja. Persidirbo.

Haris. Negerai. Bet pats žinai, koks tas mūsų darbas.

Džeimsas. Geriausia, manau, su žmona būtų išvykti kur toliau paatostogauti.

Haris. Pietų Prancūzijon.

Džeimsas. Į Graikijos salas.

Haris. Saulė be galo svarbu, žinoma.

Džeimsas. Žinau. Bermudai.

Haris. Geriau ir nesugalvosi.

Džeimsas. Na ką, be galo dėkingas jums, pone Keinai, kad viską išnarpliojote. Abejoju, ar parėjęs namo bekelsiu šį klausimą. Nusivesiu žmoną į barą, išmesiu taurelę kitą. Kažin ar begrįšime prie šios temos.

Haris. Tada paskubėk. Netrukus visi pradės užsidarinėti.

 

Džeimsas prieina prie sėdinčio Bilo

 

Džeimsas. Aš labai atsiprašau, kad sužeidžiau tau ranką. Pasisekė, kad pagavai peilį, žinoma. Antraip būtų sužalojęs burną. Bet juk nieko baisaus, ar ne? (Pauzė) Klausyk… Man atrodo, kad reikėtų atsiprašyti – dėl tos paikos istorijos, kurią sukurpė mano žmona. Tai ji dėl visko kalta. Ir aš, – kad patikėjau ja. Nesmerkiu tavęs dėl to, kad neneigei jos pasakojimo. Visas šis reikalas turėjo tave kaip reikiant prislėgti. Ką pasakysi, jei paspausiu tau ranką? Tai būtų mano geranoriškumo įrodymas. (Ištiesia ranką. Bilas patrina savąją, bet neištiesia)

Haris. Nagi, Bili, tau neatrodo, kad mums jau per akis tų kvailysčių, ką? (Pauzė)

Bilas. Aš… papasakosiu… kaip iš tiesų buvo.

Haris. Ak, dėl Dievo meilės, nebūk juokingas! Nagi, pone Hornai, eikite jau, bičiuli, eikite namo, atgal pas savo žmoną, palikite šitą… neklaužadą man. (Džeimsas nepajuda. Grėsmingai žiūri iš viršaus į Bilą) Nagi, Džimi, tau neatrodo, kad mums jau per akis tų kvailysčių, ką?

 

Džeimsas meta į Harį nuožmų žvilgsnį.

Haris sustingsta

 

Bilas. Aš jos nė nepaliečiau… mes sėdėjome… viešbučio bare, ant sofos… dvi valandas… šnekėjomės… šnekėjomės apie tai… mes niekur nebuvome… išėję iš baro… niekad nėjome į jos kambarį… kalbėjomės, ir tiek… apie tai, ką mes darytume… jei iš tikrųjų nueitume į jos numerį… dvi valandas… nė neprisilietėme… tik šnekėjomės apie tai…

 

Ilga tyla.

Džeimsas išeina.

Haris atsisėda. Bilas ir toliau sėdi ir čiulpia įpjautą ranką.

Tyla.

Šviesos name priblėsta.

Ryškios šviesos bute.

Stela guli su kačiuku.

Trinkteli buto durys. Įeina Džeimsas. Sustojęs žiūri į ją

 

Džeimsas. Judu nieko nedarėte, ar ne? (Pauzė) Jo nebuvo tavo kambaryje. Judu tik šnekėjotės apie tai, bare. (Pauzė) Tokia tiesa, ar ne? (Pauzė) Judu tik sėdėjote ir šnekėjotės apie tai, ką darytumėt, jei nueitumėt į tavo numerį. Štai kaip viskas buvo. (Pauzė) Juk taip? (Pauzė) Tiesa… ar ne?

 

Stela nei patvirtindama, nei paneigdama žiūri į jį. Prielankia, draugiška mina.

Šviesos bute priblėsta.

Neryškioje šviesoje keturios nejudančios figūros.

Scena užtemsta

 

 

Uždanga

 

 

 

Iš: Harold Pinter. Plays 2. London: Faber and Faber, 1996

Vertė Andrius Patiomkinas