Apie sėkmės istorijas ir motiną, kuri kratosi savo vaikų
Nesu tikra, ar tekstų, debatų, reportažų tautos išsivaikščiojimo tema gali būti per daug. Šįkart daugiau pakalbėkime ne apie tai, kodėl žmonės išvažiuoja ir / ar negrįžta, o apie tai, kaip išvažiavę ir grįžę lieka prie suskilusios geldos, nors toli gražu nėra tipiniai į Londę kažkada emigravę buduliai.
Įvairių tautų folklore gimtoji žemė dažnai vaizduojama kaip motiniška, moteriška esybė. Taip kuriama mitologija, kurioje šią personifikuotą tėviškę būtina puoselėti, saugoti ir ginti, taip pat su tokia tėviške tave sieja stiprūs it šeimoje saitai, todėl čia visuomet galima sugrįžti po audringo vakarėlio, užsitęsusio erasmuso užsieny, ilgesnės ar trumpesnės emigracijos.
Mokyklą baigiau prieš septynerius metus. Maždaug viena penktoji mano bendraklasių į studijas Jungtinėje Karalystėje išsiruošė vieningai pasiryžę: būtinai grįšime. Simboliška, kad per 25 metus Lietuva taip pat neteko kiek daugiau negu 25 proc. gyventojų (t. y. apie 800 tūkst.). O kur dar tie, kurie išvykimo nedeklaravo, – realūs skaičiai yra dar didesni.
Iš bendraklasių niekas taip ir nebegrįžo. Priežastys? Pagrindinė iš jų, be abejo, atlyginimai. Bet įdomesnis man pasirodė vienos draugės kūrybininkės prisipažinimas: „Taip taip, buvo susisiekę su manimi tokie kelis žinomesnius projektus plėtojantys kūrybininkai iš Lietuvos, ne kartą. Po tų nelabai malonių pokalbių supratau, kad į Lietuvą turbūt nebegrįšiu.“
Rodytųsi, didelio čia daikto, nesutapo kažkieno biolaukai. Vienetinis atvejis, plūduriuojantis emociniame lygmenyje ir susijęs su galbūt ne visai adekvačiu savo asmeninės patirties sureikšminimu. Bet rezultatas juk toks pats: jaunas ir talentingas žmogus grįžti nenori, jis nebesijaučia laukiamas ir vertinamas. Kultūra, mentalitetas, psichologiniai veiksniai yra tokie patys kaip ir materialiniai, kai kalbama apie grįžtančiųjų iš užsienio reintegraciją, tą rodo tyrimai.
Svarbus sankirtos taškas, apimantis tiek atlyginimus, tiek darbo kultūrą platesne prasme: kaip emigrantai yra sutinkami ir priimami čia, Lietuvoje. O priimami jie, deja, ne visuomet labai draugiškai, neretai net ir atvirkščiai: ne vienas į Lietuvos darbo rinką įsiliejęs jaunas profesionalas mini keistą kolegų ir darbdavių poziciją žūtbūt parodyti, kad tu čia niekuo už kitus ne geresnis ir, susimildamas, tik nesusireikšmink.
Čia paliečiame dar vieną esminę problemą: gebėjimą vertinti tarptautinę patirtį, mokytis iš jos ir taikyti gerąsias praktikas. O tai dažnai tėra, Nidos Vasiliauskaitės žodžiais tariant, „parodomasis Lietuvos „vakarėjimas“, galintis pasireikšti itin įvairiai, pradedant jos kritikuojama LGKT veikla (portalo „Delfi“ straipsnis „Nida Vasiliauskaitė. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba rūkė“), baigiant blizgančių, bet nelabai veiksnių mokslo ir verslo slėnių statymu už europines lėšas.
Deja, už tarptautinę patirtį dažnai svarbesnis yra privačias ir viešąsias institucijas persmelkęs latentinis purizmas (kartais žinomas ir kaip teiginys „dviguba pilietybė sunaikins tautą“), švogerių krašto tradicijos ir paprastas darbdavių požiūris: tavo užsienio patirtis mums nerūpi, nes tu nesupranti, kaip viskas veikia čia. Suprask, tasai „čia“ yra ypatingas kraštas, kuriame galioja visai kitokie verslo, darbo santykių ir reikalų tvarkymo dėsniai negu tavo skandinavijose ar anglijose. O jei tokie jau kitokie, tai kokie ir kodėl? Gilinantis, vienos politikės žodžiais tariant, „mintys kyla įvairios“.
Štai portalas „Delfi“ neseniai publikavo Kotrynos Stankutės-Jaščemskienės, „Global Lithuanian Leaders“ direktorės, straipsnį, kuriame pateikiami penki pasiūlymai, kaip iš užsienio susigrąžinti daugiau lietuvių. Receptas paprastas ir optimistiškas: jau egzistuojančių iniciatyvų plėtojimas (tokių kaip „Kurk Lietuvai“ ir „Talentai Lietuvai“), pozityvių ryšių ir tinklų, ypač mokslinių, kūrimas ir kuo daugiau sėkmės istorijų apie sėkmingai grįžusius ir įsikūrusius.
Išties, sėkmės istorijos yra viešųjų ryšių variklis, tik klausimas, ar tiek daug dėmesio skirdami komunikacijai nepradedame kurti visiškai tuščiavidurių iniciatyvų, strategijų ir vizijų. Skaitant šią ir panašias kelių punktų programas, kaip tik norisi mąstyti iš kitos pusės: būtent apie nesėkmės istorijas, kurių aplinkui yra irgi daugiau, negu atrodo.
Nesinori tapti savo varpinės suformuoto požiūrio įkaite, tačiau pateiksiu dvi gyvenimiškas situacijas iš užsienio į Lietuvą grįžusių jaunuolių, kuriuos, rodos, sukaupusius labai unikalios patirties, turėtų lydėti vien sėkmė. Vienas atvejis: tarptautinės humanitarinės organizacijos pagrindinėje būstinėje dirbusi mergina, kuriai siūlomas pusės etato darbas už beveik minimalų atlyginimą tos pačios organizacijos padalinyje Lietuvoje. Kitas atvejis: jaunas tiksliųjų mokslų atstovas, studijas baigęs iš pirmųjų reitingų pozicijų nesitraukiančiame universitete kitoje Atlanto pusėje, skelbiantis mokslinius straipsnius ir dirbęs su garsiausiais savo srities mokslininkais, – į VU mokslininkų bendruomenę jis gali būti priimtas dirbti taip pat tik puse etato, bet šįkart už visišką minimumą. Vaikinui atšauta, kad norinčių bei galinčių yra ir taip daug, o ką tu baigei, mums tikrai nerūpi.
Tikiu, tokių žmonių yra ne vienas ir ne du ir jų jokios gražios pasakos apie sėkmingą savirealizaciją Lietuvoje ir kūrimą jai jau nebepaveiks, nes užteko vienintelio dalyko – gana skaudžios asmeninės patirties. Tokia patirtis neturi ir negali statistiškai įpareigoti, tačiau rezultatas vėl yra tas pats: tie žmonės darys viską, kad dar kartą iš čia išvažiuotų ir nebegrįžtų.
Neseniai valdančiųjų sluoksniuose kilusi iniciatyva 50 proc. žiniasklaidos skirti tik pozityviam turiniui buvo palydėta skardžiu juoku, tad galima drąsiai teigti: nesėkmės istorijas pasakoti būtina lygiai taip pat kaip ir sėkmės istorijas. Taip, pastarosios įkvepia optimizmo ir vilties, kurių niekuomet nebus per daug, tačiau tik gilinantis į nesėkmes galima analizuoti, identifikuoti problemas ir pasidaryti išvadas. O tai gerinant padėtį yra daug naudingiau negu graži propaganda.
