Vaizduojant auką

 

Apie filmo tekstą ir kontekstą

 

Šiemetiniame „Kino pavasaryje“ pristatomi bent du filmai, sukurti pagal pjeses. Tai ruso Kirilo Serebrenikovo „Mokinys“ (Ученик, 2015), sukurtas pagal vokiečių dramaturgo Mariaus von Mayenburgo „Kankinį“, ir kanadiečio Xavier Dolano „Tai tik pasaulio pabaiga“ (Juste la fin du monde, 2016) pagal prancūzo Jeano-Luco Lagarce’o to paties pavadinimo pjesę. Įdomu, kad abi pjesės jau yra pastatytos Lietuvos teatro scenoje: spektaklį „Tolima šalis“ pagal Lagarce’o pjesę Kauno valstybiniame dramos teatre dar 2001 m. pastatė režisierius Gintaras Varnas, o nuo 2015 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rodomas Oskaro Koršunovo „Kankinys“.

Pjesių ir jų autorių likimą ženklina kartų takoskyra: kitados beveik nežinomas ir vidutiniškai vertinamas prancūzų aktorius, teatro režisierius ir dramaturgas Jeanas-Lucas Lagarce’as (1957–1995) pjesę „Tai tik pasaulio pabaiga“ parašė 1990 m., jau žinodamas, kad serga AIDS. Ji tapo populiari tik po autoriaus mirties, 2008 m. Comédie-Française įtraukus ją į savo repertuarą. Spektaklis buvo apdovanotas Molière’o prizu kaip geriausias metų nacionalinio teatro pastatymas, o šios pjesės autorius dabar yra vienas labiausiai statomų šiuolaikinių prancūzų dramaturgų.

Marius von Mayenburgas (g. 1972) pjesę „Kankinys“ (Märtyrer) parašė 2012 m., jau turėdamas penkiolikos metų rašymo scenai patirtį ir solidžią reputaciją žmogaus, kurio darbai yra graibstomi vos parašyti. „Kankinys“ per palyginti trumpą laiką apkeliavo daugybę pasaulio scenų: pradedant pasauline premjera, kurią 2012 m. Berlyno Schaubühne scenoje režisavo pats teksto autorius, pastatymais kituose Vokietijos, JAV, Prancūzijos, Skandinavijos, Rusijos teatruose, baigiant trimis premjeromis, įvykusiomis 2015 m. kovą Rytų Europoje, tarp jų ir Lietuvoje.

Abiejose pjesėse iš esmės nagrinėjama ta pati tema – lyties tapatybės žaizdą realiai (Lagarce’as) ar potencialiai (Mayenburgas) turinčio asmens iššūkio mikro- ar makropasauliui klausimas. Beje, savotišku būdu šių pjesių istorijos iliustruoja staigų Pelenės virtimą princese: XX a. 9 deš. LGBT judėjimas (netgi teatre) dar buvo subkultūra, o XXI a. 2 deš. tai jau konjunktūra ir viena iš šiuolaikinę kultūrą formuojančių dominančių. Lagarce’o autobiografinės pjesės herojus dar yra savigailos dėl nenusisekusio gyvenimo kamuojamas homoseksualus asmuo, savotiška nepalankių aplinkybių, netinkamų pasirinkimų, neteisingų šeimos narių veiksmų auka (žymė, kurią LGBT paliko 9 deš. AIDS epidemija), o Mayenburgo pjesės herojaus dramą lemia uždelstas savo lytinės tapatybės (pri)pažinimas, suspenduotas atavistinio panirimo į religiją. Lagarce’o pjesėje tai vis dar šeimos istorija, išgyvenama privačiai ir slapta, o Mayenburgo pjesėje tai jau viešas aktas (veiksmas vyksta mokykloje), atkartojantis ideologinės konfrontacijos tarp ultraliberaliosios ir krikščioniškosios pasaulėžiūrų modelį. Lagarce’o pjesę ženklina iš Biblijos pasiskolintas sūnaus palaidūno naratyvas, o Mayenburgo pjesę rėmina pažodinio Biblijos skaitymo nulemtas Edipo kompleksas.

Būtent šios lyties revoliucijos, prasidėjusios Vakaruose ir kol kas sustojusios ties Rytų Europos siena, kontekste ir vertėtų (pasi)žiūrėti į Serebrenikovo filmą „Mokinys“, jo pastatymą Rusijoje ir premjerą Lietuvoje. Šioje recenzijoje apsiribosime Mayenburgo „Kankinio“ ekranizacijos analize, nesileisdami į diskusijas, kaip šią pjesę suprato kiti režisieriai. Meno kūrinys savo prigimtimi yra interpretatyvus, todėl galimas ne vienas filmo aiškinimas, pasitelkiant psichologiją, psichoanalizę, sociologiją ir pan. Mus šis filmas domina kaip sociokultūrinis fenomenas, kalbantis apie religijos vietą ir suprastį šiuolaikinėje kultūroje.

 

Tikinčiojo portretas

 

Serebrenikovas yra teatro režisierius, pabandęs įsiveržti į kino erdvę būtent tuo metu, kai intelektualusis Rusijos kinas išgyveno krizės laikotarpį. Jis adaptavo ekranui savo pjesę, o filmas „Vaizduojant auką“ (Изображая жертву, 2006) nugriaudėjo skambiomis citatomis apie Rusijos kino būklę. Po jo ėjo „Jurijaus diena“ (Юрьев день, 2008) pagal Jurijaus Arabovo scenarijų, žiūrovams įsiminusi Ksenijos Rapoport vaidyba, paskui nesėkmingas bandymas įžengti į Tarkovskio teritoriją su filmu „Neištikimybė“ (Измена, 2012), galiausiai pasirodė „Mokinys“, jį režisierius pirmiausia pastatė teatre, o tada pritaikė kinui. Atviras klausimas, kiek šio filmo sukūrimą inspiravo faktas, kad 2013 m. Mayenburgas atsisakė atvykti į savo pjesės premjerą Rusijoje dėl to, kad šioje šalyje buvo priimtas homoseksualumo propagandą draudžiantis įstatymas.

Serebrenikovas perkelia vokiečių autoriaus pjesę į kitą erdvę (nors filmuota Kaliningrade, buvusiose prūsų žemėse). Tai Putino Rusija su ją charakterizuojančiais autokratiniais ženklais (Putino portretas mokykloje) ir veiksmais (sporto salės šventinimas), kurie pamėgdžiojami, bet, kaip liudija žegnojimasis žvilgčiojant į kitą, dar nėra įgavę totalitarinei visuomenei būdingo masto. Tačiau režisierius palieka visus pjesės dramaturgijai reikšmingus kultūrinius signifikantus, pvz.: lytinio švietimo pamokas, kurių nėra Rusijoje, ideologinės konfrontacijos tarp tikinčiojo ir ateisto liniją, nebūdingą vienspalvei rusiškai tikrovei, vakarietiškoje terpėje gimusį ir XX a. pab. LGBT agendoje labai populiarų Jėzaus kaip gėjaus mitą (pvz., pastoriaus ir gėjaus Roberto Gosso knyga „Jesus Acted Up: A Gay and Lesbian Manifesto“ (1993), net lotynišką kryžių. Šie kultūriniai inkliuzai terpę pažįstančiam Rusijos žiūrovui kuria disonuojantį įspūdį.

Paauglys Venia (akt. Piotras Skvorcovas) atsisako lankyti sporto pamokas baseine. Jo motina pamano, kad dėl to kalti narkotikai, bet kamantinėjamas paauglys prasitaria, jog šios pamokos pažeidžia jo religinius įsitikinimus. Taip nuo kupiūruoto ir kliše paversto Karlo Marxo palyginimo apie religiją kaip opijų liaudžiai prasideda istorija apie paauglio maištą prieš sistemą, kurios kritikai argumentų jis semiasi iš Biblijos. Nėra aišku, kada paauglys pradėjo skaityti Bibliją, kaip įtikėjo (ir ar apskritai įtikėjo). Filmas tik remiasi prielaida, kad Venia skaitydamas Bibliją įtiki ir tiki. Bet įtikėti nėra tapatu suvokti, kad kažkas yra teisinga. Krikščionybėje įtikima asmeniškai susitikus su Dievu. Tai, kad filmą ženklina pagrindinio herojaus betėvystė, metaforiškai išreiškia ir susitikimo su Dievu vakuumą. Krikščioniška etika kaip tik ir kyla iš šio susitikimo, o ne iš pažodinio tikėjimo tiesų įgyvendinimo. Taip sprendžiant, akivaizdu, kad Venia susitiko su tekstu, bet ne (už jo esančiu) asmeniu. Tikėjimo kelyje svarbus ir kontekstas, t. y. tikėjimo augimui ir brandai reikalinga žmogiška terpė. O filme jos nėra: vaikinas neturi tėvo, o valstybė, kurioje jis gyvena, pažymėta 70 metų trukmės religijos išvarymo iš visuomenės ženklu. Mokykloje tikybą dėstantis šventikas religinėje plotmėje nei jam, nei kitiems neturi jokio autoriteto, o jo pastangos dvasiškai įsisūnyti vaikiną nesėkmingos. Čia šiek tiek kitaip nei Mayenburgo pjesėje, kur pastorius neturi autoriteto dėl to, kad yra konformistas, pri(si)taikęs savo kalbėjimą prie pliuralistinės visuomenės leidžiamo kalbėjimo būdo.

Todėl filme piešiamas tikinčiojo paveikslas yra ne kas kita, kaip meninė tikėjimo simplifikacija arba socialinė jo profanacija, kurios vertinimas varijuos nuo žiūrovo asmeninių inklinacijų, jo subjektyvios simpatijos ar antipatijos personažams bei filmo siužeto logikai. Skirtingai nei vokiečio Dietricho Brüggemanno filme „Kryžiaus kelias“ (Kreuzweg, 2014), kur matėme įtikinamą tikėjimo siekiančio asmens portretą, „Mokinyje“ turime tik tikinčio asmens šabloną, nors, reikia pripažinti, būtiną tolesnei pasakojimo logikai.

 

Apie Biblijos kupiūravimą

 

Yra toks anekdotas: neregys paima tarką ir braukia per ją ranka. Po kurio laiko susinervinęs meta ją į šalį ir sako: „Na ir nesąmonių prirašė!“ Kažkas panašaus gali atsitikti ir gyvenime – teko girdėti vienos akušerės pasakojimą, kaip ji pirmą kartą skaitė Bibliją. Ji porino: „Atsiverčiau tą knygą ir skaitau: „Abraomui gimė Izaokas, Izaokui gimė Jokūbas, Jokūbui gimė Juozapas ir t. t.“ Kokia nesąmonė! Juk aš akušerė ir žinau, kaip vaikai atsiranda.“

Pjesės „Kankinys“ autorius Mayenburgas yra pasakęs, kad sumanymas ją parašyti jam kilo pradėjus apmąstyti Biblijoje esančius prieštaravimus. Tokiu žvilgsniu pažiūrėjus į Bibliją prieštaravimų galima rasti tūkstančius. Žmones glumina Pradžios knyga su joje pateiktu pasaulio sukūrimo mitu. Prieš jį aiškinant, tenka pateikti mito apibrėžimą, kad mitas – tai archajiškas būdas pasakyti tiesą. Per istoriją jį pakeitė moksline pasaulėžiūra paremtas dalykų pasakojimo būdas. Bet naivu norėti, kad tais laikais, kai buvo užrašytas Dievo žodis, jį užrašę asmenys, aprašydami juos supančią tikrovę, būtų vartoję šiuolaikines sąvokas ir mokslinius terminus. Jie vartojo mitinę kalbėseną, kuri buvo suprantama to meto žmonėms. Kitas klausimas, ar dabar ją suprantame mes, pripratę prie priežasčių ir pasekmių logika grįsto mąstymo būdo. Todėl filme vaizduojamas kreacionistinis ginčas tarp paauglio ir biologijos mokytojos yra ne tikėjimo vs mokslo problema, bet skirtingų kalbėsenų dilema. Jų antagonizmo šaknys glūdi racionalizmo amžiuje, kai užgimstančio modernaus mokslo užduodami klausimai pranoko tuometinio teologijos mokslo galimybes.

Įdomu, kad filme „Mokinys“ biologijos mokytoja bando oponuoti mokiniui jo kalba, kitaip tariant, kirsti jam jo paties korta. Bet tai darydama parodo ne ką geresnį biblinio raštingumo lygį. Vienas skaito Bibliją pažodžiui, o kitas ją skaito pagal internetą. Šią „internetinio žinojimo“ formą subtiliai pašiepia rumunas Cristi Puiu filme „Sieranevada“ (2015), kuriame vienas iš personažų atkakliai ieško tinkle tiesos apie Rugsėjo 11-osios teroro aktą. „Mokinyje“ nedarant skirties tarp graikiškų žodžių eros ir agape Jėzaus frazė „mylėkite vienas kitą“ virsta hipotezės apie jo netradicinę lytinę orientaciją įrodymu.

 

Socialinė Biblijos galia

 

Bet daug svarbesnis filme yra ne biblinių citatų vėzdo, su kuriuo Venia talžo aplinkinius, bet paauglio galios aplinkiniams klausimas. Kaip žinoma, Venia nelanko plaukimo pamokų baseine, nes tai įžeidžia jo religinius jausmus. Kodėl, suprantame iš scenos baseine su bikinius dėvinčiomis (sic!) nimfomis. Vizualinė provokacija sulaukia atsako, kyla konfliktas – jis išsprendžiamas mokinio naudai. Taip pirmą kartą jam pačiam (ir žiūrovui) patvirtinama jo turima galia. Ji kyla iš Biblijos ar iš tiesų yra socialinės kilmės? Jau po visko matome, kaip Venia, kuriam leidžiama nelankyti plaukimo pamokų, užlipa į tribūną ir stebi, kaip pamoką pradeda jo bendraklasiai. Triumfuodamas jis išsitraukia ir skaito Bibliją. Tai momentas, kai jis patiki jos / savo galia, nors iš tiesų šioje situacijoje viską lėmė direktorės kabinete priimtas politinis sprendimas, t. y. suveikė socialinės galios svertai.

Įsitikinimas, kad garsiai paskelbiamas Dievo žodis turi automatinę galią struktūruoti socialinę tikrovę, yra būdingas protestantiškos krypties bendruomenių laikysenos bruožas. Kurį laiką tuo buvo tikėta ir nepriklausomos Lietuvos Katalikų Bažnyčioje, kai Sąjūdžio laikais visuomenės rodomas palankumas religijai buvo palaikytas jos turima socialine galia (pavieniai asmenys tuo tiki iki šiol). Reikėjo šiek tiek laiko, kad būtų suprasta, jog sociumą geriau struktūruoja paties sociumo taikomi metodai. Mayenburgo „Kankinio“ pastorius tai žino, Serebrenikovo „Mokinio“ šventikas irgi. Bet mokinys – ne.

 

Apie dvi prievartos formas

 

Viena iš „Kino pavasario“ programos kuratorių, kino kritikė Santa Lingevičiūtė „Mokinį“ pristatė kaip filmą apie religinį ekstremizmą. Iš tiesų, „Mokinys“ leidžia kalbėti apie dvi prievartos formas: religinį ir ideologinį fundamentalizmą. Pirmoji fundamentalizmo forma yra akivaizdi, ją išreiškia pirmuoju smuiku griežiantis Venios personažas, kurio visas vardas yra Venjaminas (taip į jį kreipiasi popas). Benjaminas yra vieno iš biblinio Jokūbo sūnų vardas. Manoma, kad iš Jokūbo palikuonių kilo dvylika Izraelio giminių. Benjamino giminė buvo viena iš karingiausių izraelitų genčių, iš jos kilo karalius Saulius, taip pat tradicija iš šios giminės kildina apaštalą Paulių. Archetipiškai jai būdingas agresyvumas, pykčio nevaldymas. Visa tai būdinga ir filmo personažui Veniai. Filmas pateikia dvi tarpusavyje susipynusias tokio fundamentalizmo priežastis: seksualinę-edipinę, t. y. kad Venios elgesys yra lytinio brendimo rezultatas, ir psichosocialinę, paremtą augimo be tėvo naratyvu. Biblinis kontekstas ir filme skambantis Biblijos tekstas Edipo kompleksui suteikia išraiškos formą, taip pat praplečia filmo vizualizacijos galimybes (tikriausiai įspūdingiausia filmo scena yra ta, kurioje Venia namuose kalbasi su Nukryžiuotuoju į jį kreipdamasis kaip į savo tėvą).

Kita fundamentalizmo forma ne tokia pastebima, nes ją reprezentuojančio personažo nelydi joks – seksualinio sutrikimo ar socialinės ydos – šešėlis. Tai biologijos mokytoja Krasnova (akt. Viktorija Isakova), jauna ir moderni ateistinio darvinizmo išpažinėja, ne tik savo pavarde, bet ir savo veikimu kažkaip įtartinai panėšinti į sovietinių laikų pionierių vadovės tipažą, taip dažnai matytą sovietiniame kine. Būtent jos provokacija su morkomis ir prezervatyvais sukelia karą tarp jos ir mokinio. Šį ideologinį fundamentalizmą galima atpažinti iš detalių: ji nuolat kartoja frazes „tai akivaizdu“, „tai mokslas seniai patvirtino“, nors mokslo esmė yra nuolatinė žvalga į priekį ir iš to kylanti įžvalga, ji kabinasi už pseudomokslinių argumentų (Jėzaus gėjiškumo mitas), ji sąmoningai išeina už jos dėstomo biologijos mokslo ribų (mokyklos direktorė jos naiviai klausia: „Kodėl jūs neaiškinate apie lytinio organo biologinę funkciją?“) ir tai pateisina rūpesčiu dėl paauglių nėštumo, nors iš ankstesnių scenų akivaizdu, kad jie ir taip viską gerai žino. Šis fundamentalizmas išryškėja tada, kai susiduria su kita jam oponuojančia fundamentalizmo forma. Serebrenikovo „Mokinys“, finale kankiniais padarantis ir biologijos mokytoją, ir Venios globojamą neįgalų, lyties tapatybės žaizdą turintį vaikiną, atvirai simpatizuoja pastarajai.

 

Apie laisvą sąžinę

 

Žiūrint filmą susidarė įspūdis, kad mokytojos ir mokinio veiksmų niekaip neriboja sąžinė. Kodėl?

Pagal teologinį apibrėžimą sąžinė yra vidinis Dievo balsas žmoguje. Kaip toks, jis apsaugo žmogų nuo vidinio (savo atžvilgiu) ir išorinio (aplinkinių atžvilgiu) totalitarizmo. Ne tariamai įgimtas ar socialiai determinuotas polinkis į fundamentalizmą, bet sąžinės spragos paprastai sąlygoja tikėjimo poslinkį į ekstremizmą. Taip filme nutinka Venios personažui.

Sąžinė yra susijusi su tiesos paieška, ji yra to akstinas. Bet jei tu jau žinai tiesą, tada sąžinės balsas, verčiantis abejoti savo neklaidingumu, yra nebereikalingas. Toks filme yra biologijos mokytojos personažas.

Filmo veiksmas vyksta posovietinėje Rusijoje. Ir ši erdvė siužetui „limpa“: iš tiesų, totalitarinėje visuomenėje galimybės laisvai formuoti savo sąžinę nebuvo. Iš tokios visuomenės išėjęs žmogus lengvai pasiduoda „naujiems vėjams“, jų įtakai, jo sąžinė (nekalbant apie nuomonę) yra lengvai formuojama. Tiek Venia, tiek biologijos mokytoja yra šios totalitarinės sistemos aukos, kiekvienas savaip (Venia – pažodiniu Biblijos skaitymu, Krasnova – nekritišku interneto naršymu) pasiduodantis ideologinei įkrovai. Todėl pirmasis cituoja Bibliją, o antroji – mokslą.

Pozityviai žiūrint, tai filmas apie vadinamosios sąžinės laisvės esmę, kuri reiškia ne tai, kad aš galiu sakyti ir daryti, ką noriu, kaip noriu ir kada noriu, bet galimybę laisvai priimti tiesą. Laisvos sąžinės galimybės, tik dėl skirtingų priežasčių, šiame filme neturi nei mokytojas, nei mokinys. Taikliai tai iliustruoja istorijos pamoka, kurioje šiek tiek pakupiūravus diktanto forma mokiniams yra pateikiama „tiesa“ apie Stalino politiką. Visi klusniai rašo, tik vienas Venia skaito Bibliją. O ar yra kita išeitis?