Nykštukas

Trisdešimt penktaisiais savo gyvenimo metais Barnabumo cirko nykštukas ėmė augti. Mokslininkai buvo labai nepatenkinti – juk visiems laikams buvę nustatyta, kad dvidešimt penkeri metai – tai žmogaus augimo riba. Štai kodėl jie pasistengė tą reikalą savaip užgniaužti.

Barnabumo cirkas baigė gastroles, turinčias ilgainiui atvesti jį į Paryžių. Lione jis surengė rytinį ir du vakarinius spektaklius, kuriuose nykštukas atliko įprastinį numerį, nesužadindamas jokių įtarimų. Jis ėjo į areną su dabitišku kostiumu, įsitvėręs gyvatžmogio rankos ir dėdamasis negalįs jo aprėpti žvilgsniu – toks anas buvo ištįsęs. Tad visa žiūrovų salė leipo juokais, juk vienas buvo toks didelis, o kitas – toks mažas. Gyvatžmogis žergė plačiais žingsniais, kurių kiekviename būtų tilpę šeši septyni nykštuko žingsneliai, o pasiekęs scenos vidurį dusliu lyg iš po žemių balsu sududendavo: „Aš pradedu pavargti.“ Minios juokas prislopdavo, leisdamas nykštukui mažos mergaitės balseliu atsiliepti: „Tuo geriau, pone Fifrelenai, labai džiaugiuosi, kad jūs pavargote.“ Ir tada žmonės dar labiau stvarstėsi už pilvo iš juoko ir kumšnojo vienas kitam į šonus, sakydami: „Tuodu tokie juokingi… O ypač nykštukas… toks mažučiukas… ir tas jo balselis…“ Kartais nykštukas dirsčiodavo į tirštą minią, kurios paskutinės eilės tirpo tamsoje. Juokas ir žvilgsniai jo nejaudino, neskatino nei liūdesio, nei džiaugsmo. Niekada per pasirodymą publikai jis nepatirdavo to jaudulio, kuris gniaužia gerklę kitiems artistams. Įtemptos klouno Pataklako širdies ir proto pastangos pelnyti publikos palankumą jam buvo svetimos. Taip, kaip Tobiui pakako būti drambliu, jam pakako būti nykštuku; publikos nereikėjo mylėti. Numeriui baigiantis jis galvotrūkčiais sprukdavo iš scenos, o gyvatžmogis, vedęs jį už rankos, kilstelėdavo jį virš žemės taip komiškai, kad visose eilėse nugriaudėdavo plojimai. Tada ponas Lojalis apgaubdavo jį apsiaustu ir vesdavo pas poną Barnabumą, o šis duodavo jam saldainiuką ar du, nelygu kaip būdavo užganėdintas jo darbu.

– Jūs – puikus nykštukas, – sakydavo ponas Barnabumas, – tik nepamirškite rankų mosto lenkdamasis.

– Taip, pone, – atsiliepdavo nykštukas.

Paskui jis traukdavo pas panelę Žerminą, jojikę, prie palapinės laukiančią pasirodymo scenoje. Jos kojos buvo aptemptos rausvu triko, o biustas suveržtas juodo aksomo kikliku; labai tiesi, ji sėdėdavo ant taburetės, stengdamasi nesulamdyti baleto sijonėlio ir apskritos rausvo gazo apykaklaitės. Pasisodinusi nykštuką ant kelių, ji bučiuodavo jam į kaktą ir glostydavo plaukus švelniai kalbindama. Aplink ją visada sukinėdavosi vyrai ir kuždėdavo jai gan mįslingus dalykus. Nykštukas jau seniai buvo pratęs prie tų žodžių ir būtų galėjęs juos pakartoti su šypsena ir žvilgsniu, kaip dera tokiai progai, tačiau jų turinys liko jam dirginanti paslaptis. Vieną vakarą, kai jis sėdėjo panelei Žerminai ant kelių, šalia jų buvo tik Pataklakas; akys keistai blizgėjo miltuotame jo veide. Matydamas, kad jis tuoj prabils, nykštukas juokais sumanė jį aplenkti ir pakuždėjo jojikei praradęs miegą dėl vienos žavingos moters nuostabiais šviesiais plaukais, laibu liemeniu, pergnybtu rausvo sijonėlio, su kuriuo ji panėšėjo į ryto plaštakę. Žermina ėmė kvatoti, o klounas išėjo, trinktelėdamas paskui save durimis, nors, tiesą sakant, jokių durų ten nebuvo.

Vos panelei Žerminai užšokus ant žirgo, jis bėgdavo prie išėjimo į areną ir stypsodavo greta suolų eilių. Vaikai rodydavo į jį pirštais, juokdavosi ir kartodavo: „Va nykštukas!“ Jis nepatikliai dėbsodavo į juos ir kai būdavo tikras, kad jų tėvai nemato, pasimėgaudamas gąsdindavo juos baisiai vaipydamasis. Arena skriedavo jojikė, jos ekvilibristiką pabrėždavo rausvo gazo sijonėlis. Apakintas tvieskiančių šviesų ir plazdančių panelės Žerminos sparnų, išvargintas cirką užtvindžiusio slogaus gaudesio ir gyvasties plūsmo, jis jausdavo, kaip merkiasi akys, ir traukdavo į vieną furgonėlių, kur senoji Mari nurengusi paguldydavo jį į lovą.

 

Pakeliui iš Liono į Makoną nykštukas pabudo apie aštuntą ryto; jis smarkiai karščiavo ir skundėsi stipriais galvos skausmais. Mari sutaisė vaistažolių nuoviro ir paklausė, ar jam šąla kojos: norėdama patikrinti, kyštelėjo ranką po antklode ir nustėro aptikusi, kad nykštuko kojos siekia lovos galą, nors pirma ten likdavo mažiausiai trisdešimt centimetrų. Mari taip persigando, kad atlapojo langą ir suriko į vėją:

– Dieve mano! Aure nykštukas užaugo! Sustabdykite! Sustabdykite!

Tačiau jos balsą užgožė motorų ūžesys, be to, visi furgonėliuose dar miegojo. O kad sustabdytum vilkstinę, reikėjo itin rimtos priežasties, ir Mari pasvarsčiusi pabūgo užsitraukti pono Barnabumo įniršį. Todėl tik bejėgiškai stebėjo, kaip auga nykštukas, o šis klykė iš skausmo ir siaubo. Kartais jis klausinėjo Mari dar vaikišku, bet jau lūžinėjančiu balsu, kaip būdinga tam nemaloniam amžiui.

– Mari, – skundėsi jis, – man taip skauda, lyg byrėčiau į gabalus, lyg visi pono Barnabumo žirgai plėštų man rankas kojas nuo kūno. Kas man darosi, Mari?

– Jūs augate, nykštuk. Bet nėra ko taip jaudintis. Gydytojai tikrai ras būdą jus išgydyti, ir vėl galėsite vaidinti savo numerį su gyvatžmogiu, o senoji jūsų Mari dar jus palepins.

– O jei būtumėt vyras, ar geriau norėtumėt būti nykštukas, ar dičkis kaip ponas Barnabumas, su ūsais?

– Ūsai iš tiesų puošia vyrą, – pripažino Mari, – bet juk taip patogu būti nykštuku!

Apie devintą nykštukui teko susiriesti savo mažoje lovelėje – ir vis tiek jam buvo per ankšta. Kad ir kaip Mari girdė jį nuovirais, jis augo kone akyse ir privažiavus Makoną jau buvo lieknas paauglys. Skubiai iškviesto pono Barnabumo veide iš pradžių šmėstelėjo gailestis, paskui jis užjaučiamai murmtelėjo:

– Vargšas vaikinas! Dabar jo karjerai galas. O juk taip gerai pradėjo…

Jis išmatavo nykštuką ir, išvydęs, kad tas paūgėjo šešiasdešimt centimetrų, neįstengė užgniaužti apmaudo.

– Jis tikrai niekam nebetinkamas, – tarė. – Kokį velnią gali veikti su vaikinu, neturinčiu kitos specialybės, kaip tik metrą šešiasdešimt penkis centimetrus ūgio? Klausiu jūsų, Mari. Žinoma, atvejis įdomus, bet niekaip neįsivaizduoju, ką būtų galima padaryti. Reikėtų jį pateikti kaip „anksčiau ir dabar“. Ak, jei jam būtų išdygusi antra galva arba dramblio straublys ar dar kas nors bent kiek originalesnio, man būtų ramu! Tačiau tikrai nežinau, kur dėtis su tuo ūmiu augimu. Esu net labai sunerimęs. Kuo jus šįvakar pakeisiu, nykštuk? Bet aš ir toliau vadinu jus nykštuku, o juk verčiau vadinti vardu: Valentenas Diurantonas.

– Aš vadinuosi Valentenas Diurantonas? – pasiteiravo buvęs nykštukas.

– Iš tikrųjų nė nežinau. Diurantonas ar Diurandaras, nebent trumpiau Diuranas ar net Diuvalis. Neturiu kur pasitikrinti. Šiaip ar taip, kad Valentenas – tikras vardas, galiu garantuoti.

Ponas Barnabumas įspėjo Mari to įvykio negarsinti. Jis bijojo, kad naujiena neišmuštų iš vėžių trupės artistų ir nesukeltų kokios sumaišties; tada ir kiti personažai – kaip barzdota moteris-patranka ir vienarankis mezgėjas – galbūt su tam tikru kartėliu suvoktų savo negandas ar imtų puoselėti nepagrįstus lūkesčius, ir tai nepalankiai atsilieptų jų darbui. Buvo sutarta sakyti, kad nykštukas rimtai sunegalavęs, jam uždrausta keltis iš lovos ir priiminėti lankytojus. Prieš palikdamas furgonėlį ponas Barnabumas vėl išmatavo ligonį, kuris jų pokalbio metu paaugo dar keturiais centimetrais.

– Garbės žodis, laiko jis negaišta. Jei taip ir toliau, netrukus virs įspūdingu milžinu, bet nėra ko per daug to tikėtis. O kol kas aišku, kad tas vaikinas tik vargais negalais telpa savo lovoje ir jam būtų patogiau joje sėdėti. O kadangi jis nebeturi tinkamo dydžio drabužių ir kad nenusikalstų padorumo įpročiams, nueikite ir atneškite jam iš mano drabužinės tą pilką kostiumą rausvais dryželiais, kuris nuo praėjusių metų nebesusieina man ant pilvo.

 

Aštuntą valandą vakaro Valentenas suprato, kad lūžis įvyko. Jis siekė metrą septyniasdešimt penkis centimetrus, ir jam netrūko nieko, kas paprastai laikoma itin gražaus vyro pasididžiavimu. Senoji Mari negalėjo atplėšti nuo Valenteno akių ir sudėjusi rankas liaupsino siaurus jo ūsiukus ir dailų barzdos vainikėlį, teikiantį tiek iškilumo dailiam jaunam veidui, plačius pečius, išgaubtą stuomenį, taip dailiai užpildžiusį pono Barnabumo švarką.

– Paėjėkite truputį, nykštuk… noriu pasakyti, pone Valentenai. Ženkit porą žingsnelių, aš jus apžiūrėsiu… Koks liemuo! Koks grakštumas! Kokia klubo ir peties dermė! Prisiekiu garbe, jūs sudėtas geriau negu ponas Žanido, mūsų gražuolis akrobatas, ir man netgi atrodo, kad ponas Barnabumas, kai jam buvo dvidešimt penkeri, nebuvo tokio oraus ir grakštaus stoto kaip jūs!

Valentenui patiko tos liaupsės, bet jis klausėsi jų tik puse ausies, nes jam ir taip buvo kuo stebėtis. Pavyzdžiui, daiktai, kurie kadaise jam rodėsi tokie sunkūs, – stora paveikslėlių knyga, nešiojamas žibintas, kibiras su vandeniu, – dabar, taip sakant, nieko nesvėrė jo rankose, o savo kūne ir galūnėse jautė susitvenkusią jėgų atsargą, kurios šiame furgonėlyje, pilname ne per didžiausių daiktų, nebūtų turėjęs kur pritaikyti. Tas pats ištiko ir visas sąvokas, visas mintis, dar vakar knibždėjusias jo nykštuko protelyje ir vaizduotėje; dabar jis suvokė jų nebepakankant ir kaskart, kai prabildavo, atrodė, kad jam kažko trūksta. Jo pastangos mąstyti ar senosios Mari kalbos tolydžio atskleisdavo naujovių, kuriomis jis žavėjosi. O kartais miglota intuicija nukreipdavo jį klaidingu keliu, nors jis neaiškiai nujausdavo savo klaidą. Kai senoji Mari priėjo pataisyti jam kaklaraiščio, jis paėmė ją už rankos ir išpyškino frazę, išplaukusią atmintyje, nes daug kartų buvo ją girdėjęs kitomis aplinkybėmis.

– Kaip galėtumėte man uždrausti jumis gėrėtis? Jūsų akių spalva švelni ir slaptinga kaip ilgi vasaros vakarai, ir nėra nieko žavesnio už jūsų šelmiškų lūpučių šypsnį, ir visi jūsų judesiai – tarytum paukščio skrydis. Laimingas, tūkstančių tūkstančius kartų laimingas tas, kuriam pavyks rasti slaptą kelią į jūsų širdį, bet tebūnie jis prakeiktas, jei tai būsiu ne aš.

Pirmieji žodžiai senąją Mari iš pradžių kiek nustebino, paskui labai greit ji susitaikė su mintimi, kad ją dar galima šitaip garbstyti. Nusišypsojusi šelmiškomis lūputėmis, suplazdenusi skrydžio sparnais, ji atsiduso, prispaudusi prie širdies ranką:

– Ak, pone Valentenai, proto jūs įgavote dar daugiau negu ūgio, ir nemanau, kad bent viena jautriaširdė moteris įstengtų atsispirti tokiems apžavams. Nenoriu būti žiauri, pone Valentenai. Be to, ne toks ir mano būdas…

Tačiau donžuanas, pats nežinodamas kodėl, prapliupo garsiu juoku, ir Mari beregint suprato, kad leidosi apgaunama saldžių žodelių.

– Aš sena kvaiša, – nusišypsojo ji. – Bet koks jūs žvitrus, pone Valentenai! Štai jūs jau šaipotės iš vargšės moteriškės.

Prieš vaidinimo pradžią, kaip visada paskubom, į furgonėlį užsuko ponas Barnabumas. Jis neatpažino Valenteno ir pamanė, kad senoji Mari iškvietusi gydytoją.

– Na, daktare, kaip jums mūsų ligonis?

– Aš ne daktaras, – atsakė Valentenas, – aš ligonis. Nykštukas.

– Neatpažįstate savo pilkojo kostiumo rausvais dryželiais? – pridūrė Mari.

Ponas Barnabumas išpūtė akis, bet nebuvo iš tų, kurie ilgai stebisi.

– Dailus vaikinas! – tarė. – Nieko nuostabaus, kad jam taip dera mano kostiumas.

– Ir kad žinotumėt, pone Barnabumai, koks jis protingas! Sunku patikėti.

– Mari šiek tiek perdeda, – nuraudo nykštukas.

– Hm! Keistas dalykas jus ištiko, drauguži, ir dar nežinau, kokias išvadas padaryti. O kol kas jums negalima likti šitame tvankiame furgonėlyje. Eime pakvėpuoti grynu oru; pristatysiu jus kaip savo giminaitį.

Jeigu ponas Barnabumas nebūtų jo lydėjęs, Valentenas, matyt, būtų iškirtęs kokią ekscentrišką išdaigą – ėmęs laigyti aplink cirką, kad išbandytų savo kojų tvirtumą, arba visa gerkle šūkaloti ar dainuoti.

– Gyvenimas tikrai gražus, – kalbėjo jis. – Dar vakar vakare aš to nežinojau. Ir koks didelis atrodo pasaulis, kai matai jį šiek tiek iš aukščiau!..

– Teisybė, – atsakinėjo ponas Barnabumas, – bet jame ne tiek jau daug vietos, kaip gali atrodyti iš pradžių, ir veikiausiai jūs pats netrukus tuo įsitikinsite.

Pakeliui jie susitiko gyvatžmogį, sliūkinantį iš savo furgonėlio. Šis stabtelėjo prie jų, o kadangi iš prigimties buvo linkęs į melancholiją, tai nepalankiai nužvelgė tą tvirtą vyrioką švytinčiu veidu, lydintį šeimininką.

– Kaip laikosi nykštukas? – paklausė.

– Nekaip, – atsakė ponas Barnabumas. – Ką tik buvo gydytojas ir išsiuntė jį į ligoninę.

– Taip sakant, jam galas, – pridūrė Valentenas su džiugia nekantra.

Gyvatžmogis nusibraukė ašarą ir prieš nueidamas pasakė:

– Tai pats geriausias bičiulis, kokį kada nors esu turėjęs. Jis buvo toks mažas, kad jame nebuvo vietos pykčiui. Toks švelnus, pone, ir toks patiklus. Kai jis įsprausdavo savo mažą delniuką man į ranką prieš išeinant į sceną, negaliu apsakyti, koks būdavau laimingas.

Valentenas susigraudino. Būtų norėjęs pranešti gyvatžmogiui, kad jis ir yra nykštukas ir kad beveik niekas nepasikeitė, bet bijojo sumenkinti save, pripažindamas savo anų laikų ribas. Gyvatžmogis metė į jį atšiaurų žvilgsnį ir šniurkščiodamas nutolo. Ponas Barnabumas tarė Valentenui:

– Jūs turėjote draugų.

– Turėsiu kitų.

– Gali būti… Bet šis buvo tikras draugas, kuriam nebuvo ko iš jūsų tikėtis.

– Ir ko bijoti, pone Barnabumai.

– Jūs teisus, pone Valentenai, ir teisi senoji Mari, tvirtindama, kad jūs įgavote proto.

Jie drauge įžengė į cirką ir turėjo kelis sykius aiškinti, kad nykštuką ką tik išvežę į ligoninę ir trupėje jie jo nebepamatysią. Visi šluostėsi ašaras ir gailestavo. Ponas Lojalis, klounas Pataklakas, Žanido ir trys jo broliai akrobatai, panelė Primvera, šokėja ant lyno, japonai ekvilibristai, tramdytojas Žiulijus ir visi didžiojo Barnabumo cirko artistai dūsavo praradę geriausią draugą. Net dramblys neįprastai švytravo straubliu ir atrodė nusiminęs. Tačiau niekas nekreipė dėmesio į Valenteną, nors ponas Barnabumas ir pristatė jį kaip savo pusbrolį. Tarytum jo visai nebūtų, ir jis stovėjo tylus, rodos, svetimas tam didžiam sielvartui, kurio priežastis pats ir buvo. Nustebintas ir priblokštas, kad niekas jo nepaiso, jis širdo ant nykštuko, vis dar užimančio tiek daug vietos.

Arenoje gyvatžmogis rodė išmanius triukus: apsivijo apie stiebą, pralindo pro adatos skylutę, dvigubu mazgu sumezgė savo kojas. Valentenas kiek pavydžiai klausėsi sužavėtų žiūrovų murmesio, nuošusio per suolų eiles. Ir jis buvo patyręs minios palankumą ir, beje, tikėjosi dar jį patirsiąs. Toji kūno ir dvasios jaunystė, ta darna, kurią jautė savyje, – kaip publika būtų galėjusi tuo nesižavėti?

 

Išvargintas spektaklio, nekantraudamas išvysti pasaulį, jis patraukė miesto gatvėmis. Laimingas, atsikratęs nykštuko, didžiuodamasis savo jėgomis ir laisve, pakiliai žingsniavo grindiniu. Bet jo entuziazmas truko neilgai. Praeiviams jis rūpėjo ne ką daugiau nei bet kuris jų. Nelabai suvokdamas, kad naujasis pavidalas pavertė jį tokiu pat žmogumi kaip kiti, jis mąstė, jog kadaise, kai gyvatžmogis ar senoji Mari vedžiodavo jį miesto, kuriame jie gastroliuodavo, gatvėmis, visi žvilgsniai būdavo įsmeigti į jį.

– Aš išaugau, – atsiduso jis, – ir kas iš to? Tad kokia nauda tapti dailiu vyru, jei niekas to nemato? Tarytum pasaulis būtų sukurtas tik nykštukams.

Praklaidžiojus ketvirtį valandos miesto vaizdas pasirodė jam be galo monotoniškas. Niekada jis nebuvo jautęsis toks vienišas. Praeivių reta, gatvės niūrios, šykščiai apšviestos, ir, įsivaizduodamas plieskiančias Barnabumo cirko šviesas, jis pasigailėjo taip toli nuklydęs. Bėgdamas nuo vienatvės užsuko į kavinę ir prie baro užsisakė bokalą alaus, kaip buvo matęs darant gyvatžmogį. Šeimininkas, kuris žiovavo dirsčiodamas į sieninį laikrodį, išsiblaškęs pasiteiravo:

– Tai nėjote į cirką?

– Neturėjau kada. Jūs taip pat?

– Ne, garbės žodis. Juk reikia būt savo vietoje ir prižiūrėti įstaigą.

– O apskritai, – pasiteiravo Valentenas, – jūsų gyvenimas ne per linksmiausias, ką?

– Mano? – pasipiktino šeimininkas. – Juk aš – laimingiausias žmogus! Nenoriu girtis, bet…

Jis paaiškino, kokie gi yra jo rūpesčiai. Valentenas nedrįso pasakyti, ką apie tai mano, bet jam atrodė, kad laimė – nuobodokas dalykas, jei nepriklausai žymių artistų trupei. Neišmanydamas papročių, jis išėjo nesumokėjęs už alų ir sugrįžo į Barnabumo cirką.

 

Slankiodamas aplink arklides, Valentenas pamatė panelę Žerminą, sėdinčią ant taburetės, kol arklininkas balnojo jai žirgą. Kurį laiką žiūrėjo į ją pats nematomas ir atrado naujų dingsčių ja žavėtis. Valenteno žvilgsnį ne tiek traukė švarutėlė jos apykaklaitė, rausvos ir baltos kostiumo spalvų dermė, kiek laibas liemuo, kelio ir kojos forma, grakštus kaklas ir dar nežinia kokia paslaptis, sunkiai nusakoma, jei nesi patyręs lyties traukos stebuklų. Kiek virpėdamas mąstė dar vakar sėdėjęs jojikei ant kelių, glausdamas galvą prie švelnių iškilumų po juodo aksomo kikliku. Tačiau tie prisiminimai jį prigavo – jis tarėsi glaudęs prie kikliko ne nykštuko, o gražiąją naująją savo galvą su barzdos vainikėliu ir siaurais ūsiukais. Vis dėlto suprato, kad nebegalėtų įsitaisyti panelei Žerminai ant kelių: buvo per didelis ir per sunkus.

– Aš vadinuosi Valentenas, – prisistatė jojikei.

– Regis, neseniai jus pastebėjau, pone. Girdėjau, esate pono Barnabumo giminaitis… Matote, aš labai susikrimtusi, nes ką tik sužinojau, kad mano draugas nykštukas ligoninėje.

– Tai visai nesvarbu… Noriu jums pasakyti, kad jūs labai graži. Šviesūs plaukai man tokie gražūs, ir juodos akys, ir nosis, ir burna… Mielai jus pabučiuočiau.

Panelė Žermina suraukė antakius, ir Valentenas sumišo.

– Aš nenorėjau jūsų įžeisti, – tarė, – ir su bučiniu palūkėsiu, kol pati jo paprašysite. Bet jūs tikrai graži. Veidas, kaklas, pečiai – viskas tobula. Kaip ir krūtinė. Esu tvirtai įsitikinęs, kad žmonės per mažai dėmesio kreipia į krūtis – na ką gi, o man atrodo, tai labai įdomu. Jūsiškės…

Jis naiviai ištiesė abi rankas, nesuvokdamas tuoj iškirsiąs siaubingą dalyką, užgintą padorumo taisyklių. Panelė Žermina supyko; išdrožė jam, kad su gerai išauklėta mergina taip nesielgiama ir kad ji – artistė, neturtinga, bet išdidi. Jis nesumojo, kaip pasiteisinti. Dėl visa ko griebėsi gražbyliavimo, šimtus kartų girdėto iš Pataklako ar brolių Žanido lūpų.

– Meilė tuoj atims iš manęs protą, – atsiduso. – Deja! Ir kodėl, žavioji jojike, taip atsitiko, kad mano akis pakerėjo auksiniai jūsų plaukai ir aksominis žvilgsnis, grakštus fėjos liemuo ir didingumas?

Jai pasirodė, kad kalba jis gerai, ir ji klausėsi jau palankiau. O Valentenas vis kalbėjo:

– Bet kaip jums įrodyti, kad norėčiau po jūsų sielos kojomis pakloti turtą, vertą jūsų grožio?

Jojikė žaviai nusišypsojo, bet čia įėjęs ponas Barnabumas nugirdo tuos žodžius.

– Neklausykite jo, – tarė jis panelei Žerminai. – Tas vaikinas neturi nė skatiko. Jo šnekos – dar didesni pramanai negu Pataklako, kuris bent jau turi tikrą klouno talentą.

– Aš taip pat, – atkirto Valentenas, – turiu tikrą talentą, ir publika niekad nešykštėjo man plojimų.

– O ką gi jūs darote? – susidomėjo jojikė.

Ponas Barnabumas paskubėjo nukreipti kalbą, paskui ištempė Valenteną į lauką.

– Šnektelėkime apie jūsų talentą! – pareiškė, vos jie liko vieni. – Galite pasidžiaugti, kad visiškai jį sužlugdėte! Nagi, eikite, pasirodykite arenoje, ir pažiūrėsim, ar publika jums dar plos… Ak štai, jūs – dailus ponaitis! Garbės žodis, yra kuo didžiuotis. Kai pagalvoju, kad jūs siekėte devyniasdešimt penkis centimetrus ir buvote trupės puošmena, kaip apmaudu matyti, į ką pavirtote!.. Dabar jums pats tas suktis apie merginas – juk jūs net nežinote, kaip užsidirbsite duonos kąsniui. Ar pamąstėte apie tai bent valandėlę?

– Užsidirbti duonos kąsniui? – pakartojo Valentenas.

Matydamas, koks jis naivus ir kaip visiškai nesuvokia gyvenimo reikmių, ponas Barnabumas stengėsi jį apšviesti. Aiškino, kam naudojami pinigai, kaip doram žmogui sunku jų pasirūpinti ir kaip suprasti meilės džiaugsmus. Valentenas puikiausiai suprato. Tik kiek nerimavo dėl pačios meilės.

– Manote, panelė Žermina sutiks už manęs tekėti?

– Tai jau ne! – atšovė ponas Barnabumas. – Ji pernelyg išmintinga, kad iškrėstų tokią kvailystę. O, jei būtumėte didis artistas, galbūt…

 

Iš meilės panelei Žerminai ir supratęs, kad gyvenime – nebent jei esi nykštukas ar dramblys – būtinai turi ką nors veikti, Valentenas nusprendė tapti didžiu artistu. Atsižvelgdamas į ankstesnę jo tarnybą, ponas Barnabumas sutiko padengti jo mokymo išlaidas. Pirmiausia reikėjo pasirinkti specialybę. Oro gimnasto ir akrobato amatas negalėjo tikti, nes tam reikia ne tik ypatingų gabumų, bet ir kūno lankstumo ir miklumo, kurio brandžiame amžiuje nebeįgysi. Iš pradžių Valentenas stojo mokytis pas Pataklaką, bet užteko pasidarbuoti kelias valandas, ir klounas draugiškai įspėjo, kad šioje srityje jam nėra ko tikėtis.

– Jūs niekada neprajuokinsite nė vaiko. Mat per daug blaiviai mąstote ir dedate per daug pastangų, kad nustebintumėte publiką kuo nors netikėtu. Jūs elgiatės taip, kaip mąstote, o mąstote taip, kaip privalu elgtis.

Ne, klounui neturėtų stigti sveiko proto, priešingai, bet mes jį mieliau pasitelkiame ten, kur niekas nesitiki, – padarome grimasą ar pakrutiname kojos pirštus. Šis įprotis randasi savaime, kai turi tam polinkį, bet toks žmogus kaip jūs, norėdamas tapti klounu, tik veltui gaišta laiką.

Valentenas apgailestaudamas pripažino, kad Pataklakas teisus, ir su dviem japonais ėmė mokytis žongliruoti. Atvykus į Žuani jis jau pakenčiamai žongliravo dviem mediniais rutuliais, bet suprato, kad niekuomet neįstengs toliau pasistūmėti, ir, beje, tas žaidimas jam visai nepatiko. Tai atrodė nusižengimas doriems įstatymams, kuriuos jis gerbė.

Valentenas griebėsi kitų mokslų – ir ne ką sėkmingiau. Visur pasirodydavo ganėtinai miklus, bet ne daugiau kaip vidutinio lygio. Kai panoro sėsti ant žirgo, jam sekėsi ne blogiau nei kokiam žandarmerijos kapitonui, ir ponas Barnabumas pripažino, kad jis gražiai laikosi balne. To nepakako – kad taptum artistu, reikia kitų pranašumų.

Valenteną taip palaužė tos nesėkmės, kad jis nebedrįso žiūrėti spektaklio; ir visi miestai, per kuriuos važiavo Barnabumo cirkas, jam atrodė tokie pat niūrūs kaip tas, po kurį jis pirmąsyk leidosi klajoti vienas. Vakarais už viską mieliausia jam buvo senosios Mari draugija – ši dar gebėdavo jį paguosti.

– Nebijokite, – kalbėjo ji, – viskas galų gale susiklostys. Jūs būsite didis artistas kaip ponas Žanido ar ponas Pataklakas. Arba vėl virsite nykštuku – o tai būtų visai neblogai! – nors taip ir gražiau atrodote. Jūs būsite nykštukas ir vėl grįšite miegoti į savo mažą nykštuko lovelę, o senoji Mari kas vakarą jus apkamšys…

– O panelė Žermina?

– Ji pasisodins jus ant kelių kaip kadaise.

– O daugiau?

– Pabučiuos jus į kaktą.

– O daugiau?.. Ak, Mari!.. Mari… kad jūs žinotumėt!.. Ne, aš nebenoriu būti nykštukas.

 

Beveik po mėnesio, kai Valentenas paaugo, Barnabumo cirkas atkako į Paryžių ir išskleidė savo palapines prie Vensanų vartų. Jau pirmąjį vakarą gausi minia užplūdo amfiteatrą, ir ponas Barnabumas susirūpinęs stebėjo, kaip atliekama programa. Valentenas stovėjo už arenos tarp uniformuotų scenos darbininkų ir artistų, laukiančių savo pasirodymo. Jis buvo praradęs visas viltis pradėti artisto karjerą; paskutinis jo bandymas su tramdytoju Žiulijum žlugo, kaip ir visi kiti. Jis buvo per daug racionalus, kad rizikuotų stačia galva pulti į plėšrūnų narvą. Jam stigo apie pavojų įspėjančios intuicijos, kurios negali atstoti nei drąsa, nei šaltas kraujas. Ponas Žiulijus jam papriekaištavo, kad atsidūręs prieš liūtus jis pernelyg blaiviai mąsto.

Valentenas žiūrėjo, kaip arenoje šuoliuoja panelė Žermina. Stovėdama ant žirgo, ištiesusi į minią rankas, jojikė šypsena atsakinėjo į aplodismentus, o Valentenas galvojo, kad nė viena jos šypsenų nėra skirta jam. Jis pasijuto pavargęs ir gėdijosi savo vienatvės. Ką tik matė į areną einant daugelį savo trupės bičiulių – Pataklaką, brolius Žanido, panelę Primverą, šokėją ant lyno, Fifreleną ir japonus. Kiekvieno jų pasirodymas jam patvirtino jo nesėkmę.

– Baigta, – atsiduso jis, – aš niekada nebeįžengsiu į areną. Barnabumo cirko trupėje vietos man nebėra.

Jis metė žvilgsnį į minią ir kiek atokiau išvydo laisvą vietą, nes stulpas prieš ją užstojo vaizdą. Nuėjęs tenai atsisėdo ir beveik iš karto pamiršo liūdesį. Aplinkui girdėjo šnekant apie jojikę, liaupsinant jos grakštumą ir vikrumą, ir pats dalijosi įspūdžiais su kaimynais. Pamiršęs, kad jis – Valentenas, susiliejo su minia ir nuoširdžiai plojo.

– Kaip ji mums šypsosi! – pritarė publikos kuždesiui.

Kai spektaklis baigėsi, jis leidosi žiūrovų srauto nešamas išėjimo link. Nebegalvojo apie artisto karjerą ir nebetroško, kad juo žavėtųsi. Priešingai, buvo laimingas, kad priklauso tai didelei kaimenei ir nebėra visiškai atsakingas už save patį. Ponas Barnabumas, kuris matė, kaip jis įsitaisė ant suolo, ilgai lydėjo jį žvilgsniu, kol minioje jis virto taškeliu, panašiu į kitus taškelius, ir tarė greta stovinčiam ponui Lojaliui:

– Beje, pone Lojali, aš jums nepasakiau… Nykštukas mirė.

 

Iš: Marcel Aymé. Le nain. Nouvelles. Paris:

Editions Gallimard, 1934

Vertė Jonė Ramunytė