Marija Kuraitytė-Varnienė – montesorinio ugdymo pradininkė

„Vaikas yra tolygi sociali būtybė kaip ir suaugėlis. Tik juodu turi skirtingus gyvenimo tikslus: suaugėlis kuria ir tobulina išorinio gyvenimo sąlygas, o vaikas kuria ir tobulina patį žmogų. Tą kūrybą vaikas gali išvystyti pilna žodžio prasme tik turėdamas tokias pat autonomines gyvenimo sąlygas, kokiomis naudojasi suaugėlis. Dėl to vaikas turi būti suaugėlio nuoširdžiai padedamas, bet ne vadovaujamas. Tik šitokių santykių plotmėje tarp vaiko ir suaugėlio gali išsivystyti darnus bendravimas ir susiklausymas.“ Tai pedagogės, ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio Marijos Montessori ugdymo pradininkės Lietuvoje Marijos Kuraitytės-Varnienės mintys apie vaikų auklėjimą. 

Marija Kuraitytė-Varnienė. Kaunas. Apie 1930

Žymios pasaulinio masto intelektualės, gydytojos, psichologės ir pagal naujovišką metodiką dirbusios mokytojos M. Montessori (1870–1952) įkvėpta, M. Kuraitytė-Varnienė (1886–1982) kartu su sutuoktiniu žinomu dailininku Adomu Varnu (1879–1979) paskyrė gyvenimą vaiko asmenybės ugdymo, M. Montessori žinių ir praktinio darbo su vaikais patirties sklaidai. Daugeliu požiūrių tai buvo iš esmės pionieriška veikla. Tik tikėjimas, charakterio tvirtumas, meilė, atsidavimas ir pasitikėjimas vaikais, kurie visada yra žmonijos ateities lėmėjai, leido M. Kuraitytei-Varnienei sudaiginti montesorystės daigelį tarpukario Lietuvoje, nedavė jam nunykti Antrojo pasaulinio karo audrose ir karo pabėgėlių stovyklose Vokietijoje ir skatino įsitvirtinti JAV, beje, ne tik lietuvių išeivių vaikų širdyse.

Pedagoginio kelio pradžia

M. Kuraitytė gimė 1886 m. rugpjūčio 30 d. Raseinių apskrityje, Girkalnio parapijoje, Bakaičių kaime. Jos gyvenimas buvo išmargintas tarsi kontrastinga spalvų paletė, o vaikystė ir jaunystė apgaubta tėvo Andriaus Kuraičio rūpestingumu, todėl kupina materialinės gerovės. Trijų seserų – Jadvygos, Stasės, Marijos – ir brolio Viktoro gyvenimas buvo būdingas XIX a. antrosios pusės pasiturintiesiems: nerūpestingos vasaros tėvo dvare Lietuvoje, o žiemos – Sankt Peterburge, Maskvoje, tad buvo sudarytos galimybės kultūriškai lavintis ir mokytis. Panašaus sukirpimo idealų siekiantiems žmonėms tai buvo kokybiškų studijų Rusijoje ir romantiškai idealizuoto Lietuvos kaimo žmonių mokymo lūkesčių ir lietuvybės, tautiškumo puoselėjimo vilčių brandinimo metas. 1906 m. M. Kuraitytė baigė dr. Otto ginekologijos institutą (dėl amžiaus cenzo negalėjo universitete studijuoti medicinos mokslų), 1908 m. – pedagoginius kursus Ženevos universitete, o 1910 m. – dvimečius gimnastikos ir pedagoginių žaidimų kursus Sankt Peterburge.

1906 m. mirus tėvui, o 1915 m. – sužadėtiniui Romanui (Ramūnui) Bytautui (1886–1915), sunkiai susirgus seseriai Stasei (pirmajai kompozitoriaus Miko Petrausko žmonai) ir įsibėgėjant Pirmajam pasauliniam karui, ant jos pečių užgulė savarankiško gyvenimo našta. M. Kuraitytė ėmė dirbti Voroneže, lietuvių karo pabėgėlių moksleivių bendrabutyje, kiek galėdama stengėsi domėtis ir pasaulinės pedagogikos naujienomis. 1919 m. ji Vilniuje susituokė su dailininku A. Varnu. Tai buvo ne tik dviejų stiprių, kuriančių ir tam tikra prasme netgi charizmatiškų asmenybių sąjunga – ji paskatino žengti nauju pedagoginių ieškojimų keliu, rinktis šviečiamosios veiklos kryptį. Kaip minėta, su bendraminčiais jai buvo lemta praskinti kelią unikaliam gydytojos, psichologės ir neeilinės mokytojos M. Montessori mokymui Lietuvoje.

Išskirtinėje Lietuvoje laimingų vaikų pasaulio saloje…

M. ir A. Varnams buvo lemta atrasti M. Montessori. M. Montessori skelbiamas mokymas tapo M. ir A. Varnų bendro gyvenimo kelrodžiu, siekiniu gyvenimą skirti vaikams. Prie Varnų prisidėjus Domicelei Petrutytei (1913–2010), Lietuvoje buvo sukurtas novatoriškas vaikų dvasinio, socialinio, psichinio ir fizinio ugdymo pasaulis. 1934 m. M. Montessori idėjų šalininkai Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė, Stasys Šalkauskis, M. ir A. Varnai įsteigė Lietuvos M. Montessori draugiją. 1930 m. Romoje ir 1934 m. Nicoje baigusi M. Montessori kursus, M. Varnienė įgijo teisę atstovauti M. Montessori mokymui Lietuvoje. Ji motinoms ėmė skaityti paskaitas apie minėtos draugijos darželius, vaikų laisvę, drausmę, bausmes, jų asmenybių gerbimą, taip pat vedė ikimokyklinio ugdymo kursus darželių auklėtojoms, vienuolėms.

M. Varnienės organizuojami praktiniai užsiėmimai vyko jos įkurtuose Vaikų nameliuose Kaune, Žaliakalnio šlaitų papėdėje. Tai buvo išskirtinė Lietuvoje laimingų vaikų pasaulio sala. Dailininko A. Varno sukurti ir pagaminti baldeliai, darbo įrankiai mažiesiems, specialios loginio mąstymo, erdvinio pasaulio suvokimo, įvairiausios meninio ir kūrybinio lavinimo priemonės leido atsiskleisti neapsakomai turtingam mažųjų dvasiniam pasauliui.

Marijos Varnienės Vaikų nameliai. Kaunas. 1937

M. Montessori nešama žinia apie ateities vaikus, glaudi asmeninė draugystė ir profesinis bendradarbiavimas su M. Montessori, jos sūnumi Mario M. ir A. Varnams bei D. Petrutytei buvo jų gyvenimo pamatas. M. Montessori sūnus Mario yra pasakęs, kad tai buvo „trys gyvenimai, atsiskleidę M. Montessori tikėjimo šviesoje“.

Darbų godos

M. Montessori mokymo įtvirtinimas Lietuvoje nebuvo lengvas. Tik įvairiapusį pedagoginį išsilavinimą ir didžiulę darbo patirtį turinti M. Varnienė galėjo atlaikyti žymių to meto Lietuvos pedagogų spaudimą. Periodiniuose leidiniuose „Židinys“, „Naujoji Romuva“, „Motina ir vaikas“ ir kituose, radijo valandėlėse, konferencijose ji skelbė M. Montessori žodį, pristatinėjo jos mokymo esmę, lygino su kitomis ikimokyklinio ugdymo sistemomis, pabrėžė itin platų M. Montessori mokyklų paplitimo arealą nuo krikščioniškų Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos kraštų iki budistinių Azijos šalių. Šių idėjų propaguotoja nuolat tvirtino, kad M. Montessori vaikų ugdymo kelias grįstas mokslinės pedagogikos pagrindais. Ji teigė, kad montesorinio mokymo stiprybė – pedagoginio dėmesio centro perkėlimas iš šeimos ir mokyklos, visuomenės ir valstybės, gamtos ir gyvenimo iššūkių į pačius vaikus. „Žmogaus asmenybės svarbiausias formuotojas yra pati besiveržianti gyventi ir augti būtybė ir jos gimtosios galios – pats vaikas formuoja savo žmogiškas vertybes: individo, visuomenines, tautines ir dorovines. Visa aplinka tėra patarnaujamos priemonės, bet ne vadovaujami pradai. Svarbiausias sistemos principas – saviaukla ir veikimo laisvė. Montessori leidžia vaikui išvystyti savarankišką veiklumą tvarkos, teisingumo ir socialinių santykių ribose. Tvarkingai sudarytoje aplinkoje vaikui duodama laisvė daryti visa, kas padeda jo asmenybei formuotis tvarkos ribose, kurios sąlygoja intelektualinę ir socialinę laisvę ir kurios saugoja jo asmenybę nuo nekonstruktyvaus palaidumo, nes vaikas iš prigimties yra linkęs į tvarką. Montesoriška ugdymo aplinka nuteikia vaiką į tokį veiklumą, kuriame plėtojasi jo didžiųjų ir mažųjų raumenų veiksmai, vykdomas judesių susiklausymas, pojūčių miklumas, dėmesio susitelkimas, valingumas, ištvermingumas, iniciatyva bei savarankiškumas, nuovokos miklumas ir nuosaikumas, vaizduotės ir jausmų teisingas, ne iliuzinis santykiavimas su tikrove. Montesoriški gyvenimo pratimai yra metodiškai surišti su spontaniška vaiko veikla, per kurią vaikas deda pagrindus savarankiškumui, darbštumui bei ištvermingumui“ (iš rankraštinio M. Varnienės palikimo – archyvinės bylos, esančios Lietuvos švietimo istorijos muziejuje).

Norėdami paaiškinti, kaip pritaikyti M. Montessori mokymą Lietuvos švietimo sistemoje, M. ir A. Varnai išleido keletą knygelių: „Bendrieji mano metodo dėsniai“, „Kuo skiriasi Montessori metodas nuo kitų“, „Kodėl montesorinis auklėjimo metodas gali būti naudojamas Lietuvoje“ (Kaunas, 1938).

Pedagoginė veikla išeivijoje

Antrojo pasaulinio karo sūkurys į savo verpetus įsuko ir M. bei A. Varnus, D. Petrutytę. 1944 m. Vokietijos Ravensburgo DP (perkeltųjų asmenų arba karo pabėgėlių) stovykloje atsidūrę Varnai nenutraukė pedagoginės veiklos. M. Montessori idėjos netruko pasklisti ir ten. 1945 m. M. Varnienė ir D. Petrutytė ne tik rūpinosi ikimokykliniu karo pabėgėlių vaikų ugdymu, bet ir įsteigė montesorinę Ravensburgo lietuvių mokyklą.

1949 m. persikėlus į Jungtines Amerikos Valstijas M. ir A. Varnams ir D. Petrutytei teko patirti imigrantų dalią: mokytis anglų kalbos, dirbti nekvalifikuotą darbą, jau esant garbaus amžiaus vėl ieškoti savo vietos po saule. Tačiau galimybių šalyje JAV D. Petrutytė ir M. Varnienė 1958 m. įsteigė Amerikos lietuvių M. Montessori draugiją, o 1959 m. M. ir A. Varnų namuose Čikagoje įkūrė mokyklėlę „Vaikų židinėlis“. Išliko glaudus bendradarbiavimas su M. Montessori sūnumi Mario. Pašaukimas gyvenimą skirti vaikams neliko nepastebėtas JAV švietimo sistemos atstovų. M. Montessori praktikos patirties iš M. Varnienės ir D. Petrutytės sėmėsi JAV M. Montessori sąjūdžio organizatorė Nancy Rambusch. M. Varnienės ir D. Petrutytės paskleistos M. Montessori idėjos prigijo ir JAV iki šiol yra tebepuoselėjamos. 

JAV lietuvių M. Montessori draugijos valdyba. Iš kairės – S. Vaišvilienė, M. Kucinienė, D. Petrutytė, M. Varnienė, A. Varnas, E. Paužuolienė, J. Juknevičienė prie A. Varno sukurto M. Montessori portreto. Čikaga. 1962

Sugrįžimas į Lietuvą

M. Varnienės valia XX a. pabaigoje M. Montessori vaikų ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo priemonių palikimas iš JAV buvo sugrąžintas į Lietuvą. Dalis vaikų piešinių, rašinių ir fotografijų, M. ir A. Varnų, D. Petrutytės sukurtų montesorinių mokymo priemonių buvo patikėta saugoti Lietuvos švietimo istorijos muziejui.