Du žvilgsniai
JULIJONAS URBONAS
Oro laikas, arba Gravitacinė vaizduotė
„Airtime“ (angl. „oro laikas“) arba tiesiog krentančios grindys – tai kinetinės skulptūros, performatyviosios architektūros, antigravitacinės mašinos ir atrakciono hibridas. Po grindimis arba grindiniu sumontuota speciali įranga kelia ir meta žemyn ant jos vaikštančiuosius, kartkartėmis sukeldama nesvarumo būseną.
Atrakcionų dizaino žodyne terminas „air-time“ reiškia nesvarumo būsenos efektą, kurį atrakcionai sukelia kilimo inercijos arba laisvojo kritimo metu. Instaliacija „Airtime“ izoliuoja ir sukoncentruoja šį potyrį ir perkelia į erdvę, atvirą interpretacijai. Tai tam tikra prasme išlieka atrakcionas, tačiau kartu ir nutolsta nuo jo sąvokos. Nors atrakcionų psichologija dramatizuoja kritimo poveikį (pavyzdžiui, jaudinanti kritimo anticipacija), pats fizinis efektas iš tiesų yra trumpalaikis ir ne toks stiprus kaip atrakcionų analoguose. Esminis skirtumas yra tai, kad atrakcionai įkalina keleivius sėdynėse ir saugos įtvaruose, o „Airtime“ išlieka atviras bet kokiai fizinei ar socialinei dinamikai. Nors tai paprasčiausia plokštuma, jos vertikali judėjimo trajektorija suformuoja unikalią psichosocialinę ir choreografinę erdvę. Atsidūrusieji joje pradeda neįprastai elgtis ir judėti, nežinodami, ką čia veikti, kaip reaguoti. Tiesiog nujausdami krytį. Kai kurie žvalgosi vienas į kitą, sustabarėja, kiti tupia, sėda, gula, ieškodami tinkamų kūno pozicijų, dar kiti susikabina, lengvindami laukimo įtampą. Krytis trunka mažiau nei pusę sekundės, tačiau būtent šiuo momentu vyksta autentiškiausias šokis. Sunku, jei apskritai įmanoma, sugalvoti atitikmenį, kad grupė žmonių praviromis burnomis atliktų kažką panašaus į pirmykštį šokį, balansuodami ore ir išreikšdami ambivalentiškas emocijas – tarp skausmo, ekstazės ir baimės. Nukritę šaukia, kvatoja, kartais pabėga.
„Modernus šokis skiria milžiniškai daug laiko ir pastangų ignoruoti gravitaciją. Šokėjai retai krenta. Kai jie krenta, jie nekrenta. Jie atsargiai nusileidžia. Aš galvoju, kokie jūs bailiai!“ – Elizabeth Streb, šiuolaikinio šokio choreografė, išreiškia kritiką vertikalios laikysenos apsėstiems šokėjams. Tokią kritiką galima pritaikyti ne tik šokėjams, bet ir visai žmonijai. Kritimas, tiksliau, jo vengimas buvo vienas didžiausią įtaką mums dariusių evoliucinių veiksnių, kuris suformavo žmones tokius, kokie jie yra dabar (daugiau apie gravitacijos poveikį žmogaus evoliucijai http://artnews.lt/atsistojus-pirmaprade-gravitacijos-zmogaus-ir-technologijos-samplaika-38113).Nenuostabu, kad dabar, kai kritimas nebėra toks reikšmingas žmogaus išgyvenimui, pasidavimas gravitacijai yra arba stigmatizuotas, arba ekstremizuotas. Tačiau kas nutinka, kai šis reiškinys yra surežisuojamas, izoliuojamas ir perkeliamas į kūniškos refleksijos kolektyvinę patirtį? Iš po kojų tiesiogine prasme sprūstanti žemė užduoda naują klausimą apie prigimtį. Kas mes esame tuo momentu, kai kiekviena mus sudaranti molekulė pakimba ore?
Pakibus ore, esminės erdvės sąvokos viršus ir apačia, vertikalu ir horizontalu praranda prasmę. Kas yra vertikali laikysena, kai kojos nebetenka ryšio su pagrindu, ant kurio stovima? Šios įprastos sąvokos tampa mentaliniais ar vaizduotės konstruktais. Kosminių stočių dizaineriai šią problemą sprendžia steigdami naują erdvės gairių žodyną – spalvindami tariamas lubas ir grindis skirtingomis spalvomis. Tačiau nuolat besisukdami erdvėje astronautai dažnai pameta kryptis, o tai susuka vidurius ir dezorientuoja. Tada jie apačią priskiria ten, kur po kojomis yra Žemė. Suglumimas ir vidurių susukimas – savotiška mentalinio ir fizinio sutrikimo dichotomija. Tikrovės atramas tenka perkelti į vaizduotę. Todėl norisi įsteigti gravitacijos vaizduotės (ar vaizduotės gravitacijos) tyrimų lauką.
„Airtime“ – save paneigiančios grindys. Grindys kaip horizontalus erdvės matmuo yra esminis architektūros elementas. Dingus Žemės traukai, grindų ir visos žemiškos architektūros sąvokos subyra. Architektūros sampratai atsiveria nauja erdvė. Kita vertus, pailginus kritimo atstumą, „Airtime“ galėtų tapti tiesiog pragmatišku architektūriniu transportu – greita, efektinga, smagia lifto alternatyva. „Op!“ – iš vieno aukšto į kitą. Tokiu atveju turėtume neužmiršti, kad saugiam ir komfortiškam nukritimui reikia atitinkamo atstumo sulėtėti prieš susiduriant su žeme. Tokiam liftui reikėtų geometrine progresija kintančių aukštų pastato. Nenuostabu, jei čia slypi nauja krentančios architektūros estetika. Pažvelkime, kokį poveikį liftas padarė architektūrai dangoraižių ir supervertikalių statinių amžiuje.
Šiaip ar taip, „Airtime“ – transporto mašina, perkelianti keleivius iš vieno mentalinio matmens į kitą. Čia judėjimo atkarpos galutinis taškas yra ne kažkas kita, o patys keleiviai.
– Ar atlaikysiu šią kelionę?! – garsiai samprotauja vienas iš bandytojų.
„Airtime“ parodoje „Miesto gamta“ Nacionalinėje dailės galerijoje. 2017. Aistės Valiūtės ir Daumanto Plechavičiaus nuotrauka
AINĖ JACYTĖ
Plastiška ateities tyla
Kaune yra Pelėdų kalnas, į kurį veda 262 išsiklaipiusios laiptų pakopos. Kasdien lipu aukštyn ir žemyn, žiūrėdama į nejudančią Kauno panoramą: tiesią gatvę, vienas prie kito prilipusius namus, išstypusius bokštus. Kopimo į viršų ar leidimosi žemyn akimirką, tą monotonišką laiko atkarpą, išsijungia visi dirginantys išoriniai stimuliatoriai, esantys aplinkoje. Mechaniškas veiksmas, kuriam nereikia pastangų, tampa galimybe be jokių papildomų priemonių pajusti atotrūkį nuo kasdienybės.
Dvasinio nesvarumo būsena realybėje prasideda nuo žvilgsnio, kurio neriboja betoninės sienos, purvinos pertvaros ar išlūžusios medinės tvoros. Ji iš lėto aptraukia mintis, šios atsipalaiduoja, nutraukiodamos saitus su kasdienybe. Būsena sukuria sąlygas sąmoningai išgyventi visa apimančios tylos momentą, kuris gali būti įvardinamas kaip atotrūkio efektas ar atminties nekaupianti būsena. Tai sukuria laikiną erdvę išorinei nejautrai patirti: esu čia, bet manęs čia nėra. Prisitaikau prie tirpstančių kontrolės ribų: atgniaužiu kumščius ir iš rankų paleidžiu kontrolės objektą. Nuolankus laisvės patyrimas.
O Julijono Urbono interaktyvi instaliacija „Airtime“ – krentančios grindys – sukuria pagrindą fiziniam nesvarumui aptikti ir išbandyti. Eiti ir kristi instaliacijoje įkūnija tą pačią reikšmę: atsiriboti nuo siekio objektyviai mąstyti, vertinti, konstruoti paaiškinimus. Nepadėti sau suprasti, nejaudinti savo proto, kuris čia pat užblokuotų priėjimą prie krentančių grindų. Telieka tik eiti, bandant išlaikyti pusiausvyrą. Taip pat kaip gyvenime (kad ir kaip banaliai tai skambėtų). Gyvenimo plotas yra skirtas atradimams, atkapstymams, sekretams, lobiams, o krentančių grindų plotas – pasibandyti neužtikrintumo, baimės, streso, nesusivaldymo, prarastos kontrolės ribiškumą. Šie du skirtingi plotai papildo vienas kitą. Nors autorius savo kūrinį vadina atrakcionu, būčiau linkusi jį įvardinti kaip žmogiškos prigimties treniruoklį. Kuris aktyvina baimės kiekį kraujyje. Vieną kartą patyrus nesėkmę ar labai išsigandus, antrą kartą šiuos jausmus sukeliančio veiksmo atlikti nebesinori, nes, bandant keisti jo scenarijų, mintyse atsikartoja praeities patyrimas. Pasinaudoti ateities potencialu tampa neįmanoma, nes iki jos paprasčiausiai nenueinama. Ką daro „Airtime“? Sukuria fizinį diskomfortą: nenumanai, kada krisi, nenumanai, ar atsistosi, ar liksi ant krentančių grindų. Ar pasiduosi ir šliauši ten, kur viskas įprastai stabilu.
Kaitos procese nesvarumo būsena tolygi absurdui ir iškritimui iš konteksto. Tai judesys, atėjęs iš ateities. Plastiška tyla prieš mūsų dienų chaosą.
