Kas nenori palaimingo krašto?
Andrius Bielskis. Egzistencija, prasmė, tobulumas: aristoteliški gyvenimo prasmės apmąstymai. Monografija.
V.: Mykolo Romerio universitetas, 2015. 136 p.
…modernybės šerdyje glūdi prasmės entropija.
Andrius Bielskis
Kuo toliau, tuo labiau aiškėja perskyra tarp vertybių: vienoje barikadų pusėje senoji Europa su savo graikiškuoju paveldu, kitoje – modernybė su savo niekinamu žvilgsniu į senąsias vertybes, išdidžiai pamynusi po kojom prasmę, kurią žmogaus gyvenimui suteikdavo tradicijų puoselėjimas. „Ak, tos senosios tradicijos ir jų garbinimas“, – pašaipiai pagalvotų dabar ne vienas „kūrėjas“. Ir dar drėbtelėtų: „Atsilikėliai, pelėsiai, atgyvenos.“ Bet palaukit – juk senųjų vertybių išpažinėjai, mano galva, nebuvo aklai nusistatę prieš naujoves. Saikingas, be ypatingų perturbacijų menas ir filosofija, abu ieškantys ir naujų formų, daug atrado, jau pradedant XIX a. (prisiminkim kad ir Charles’į Baudelaire’ą), o gal ir Pieterio Bruegelio laikais. O mūsų Antanas Strazdas, XIX a. pradžios „modernistas“. Juk jo dėka ir Sigitas Geda smarkiai atnaujino mūsų poeziją XX a. septintajame dešimtmetyje. Daug buvo kalbų apie S. Gedos nesuprantamumą, išsišokėliškumą, įžūlų naujovių vaikymąsi. Nedaug buvo jį užtariančių, gal tik Justinas Marcinkevičius žvelgė į jį su pagarba ir supratimu, intuityviai jautė, kad į literatūrą ateina didelis talentas. Į jį dėtas viltis S. Geda pateisino su kaupu. Ką reiškia vien jo vertimai, eseistika, jau nekalbant apie poeziją.
Anot Andriaus Bielskio, „…modernybė, ypač kaip ji atsispindi modernistų estetikoje, yra, visų pirma, nukreipta prieš istorinę praeitį ir tradiciją. Ji siekia išaukštinti dabarties antlaikiškumą nutraukdama istorinės praeities tęstinumą… Taigi, pačioje moderniosios sąmonės šerdyje glūdi naujovių, pažangos ir tobulėjimo šlovinimas. Modernybė suvokia save per nuolatinį mėginimą atitrūkti ir maištauti prieš tradiciją ir tradicinės patirties struktūras“ (p. 17–18). Ką reiškia būti prieš istorinę praeitį ir tradiciją? Manau, visų pirma puikybę – aš esu toks reikšmingas ir savimi pasitikintis, kad galiu viską padaryti pats, nieks tenedrįsta mokyti mane vaikščioti po kultūros pievas, viskas, ko man reikia gyvenime, bus tik mano rankų darbas. Jokios pagarbos protėvių palikimui, juk jie buvo kaip užsikonservavę ir vis dairėsi atgalios, tarsi norėdami pasitikrinti, ar teisingai gyvena. Va, mūsų karta tai oho, tik nuo mūsų prasideda didžioji pažanga, tik mes sukursime teisingą pasaulį. Kažkur girdėta? Na, taip, kas buvo nieks, tas bus viskuo. Kuo baigėsi šitas didysis eksperimentas politikoje ir visuomenės gyvenime, mes žinome. Ne viena tauta išnaikinta, milijonai nužudytų konclageriuose ir gulaguose. Ir dabar pašonėje turime valstybę, kuri didžiuodamasi skelbiasi anos pragaro mašinos paveldėtoja. Iš kur blogis, klausė Czesławas Miłoszas. Gal tikrai teisūs manicheistai, suvokę pasaulį kaip nuolatinę gėrio ir blogio dvikovą? Bėda ta, kad modernistai supainiojo, kas yra gėris, o kas blogis.
„Gavęs Nobelio literatūrinę premiją, Albert’as Camus teigė, jog literatūra ir rašymo menas turėtų siekti dviejų labai sunkiai pasiekiamų tikslų – tiesos ir laisvės. „Tiesa yra paslaptinga, skraji, ir ją visuomet reikia užkariauti. Laisvė yra pavojinga, sunkiai išgyvenama, nors ir svaiginanti“ (p. 31), – knygos autorius cituoja A. Camus. „O kas yra tiesa?“ – pamename Piloto klausimą Kristui. Gal jie iki šiol svarsto šį klausimą, tik vargšas žmogus tariasi žinąs atsakymą… O laisvė? Dievas sukūrė žmogų laisvą, tad jis kitoks ir negali būti. Tik ta laisvė kartais būna pavojinga… Svaiginanti laisvė modernizmui kartais taip apsuka galvą, kad jis eina per pasaulį smagiai pasišvilpaudamas, nusispjaudamas ant kokio istorinio paminklo (kad ir ant Žemaitės), su panieka nužvelgia kokį profesorių, tyrinėjantį archyvinę medžiagą. Todėl modernistai ir „sukuria“ tokius performansus, kur „giliamintiškai“ padėtas ekskrementas simbolizuoja vos ne Trojos arklį ar Spalio revoliucijos metines. Vargšai modernistai. Dar gerai, kad jie nesiūlo tokių performansų įtraukti į kultūros vertybių sąrašą. Pakvailiot gal ir galima, bet tai ir reikia vadinti pakvailiojimu, o ne menu.
Knygos skyriuje „Filosofinė egzistencializmo kritika“ A. Bielskis rašo: „Kadangi absurdo jausmas egzistenciškai nėra ir neturėtų būti pagrindinė žmonių gyvenimo aistra, jis neturėtų būti ir pagrindinė filosofinio samprotavimo prielaida. Paversti absurdo jausmą egzistenciškai pagrindiniu yra ne nuoširdumas, kaip mano Camus, bet bohemiškas pataikavimas savo silpnybėms (self-indulgence). Tai savotiškas pataikavimas sau, kuris buvo ir tebėra būdingas modernizmo ir modernistinio meno bruožas… Būtent šitokiam modernistiniam pataikavimui savo silpnybėms, kaip kad bus mėginama įrodyti tolesniuose skyriuose, ir reikėtų atsispirti“ (p. 37). Taip, suteikiant visapusišką prioritetą absurdo jausmui, kyla, atrodytų, natūralus noras pokštaut, sugriaunant visas vertybių pilis ir mėginant pastatyti kažkokį kvaziabsurdo spektaklį, kuriame visiems bus linksma. Tačiau linksmybės baigiasi, kai į sceną išeina pagrindinis veikėjas ir į hamletišką klausimą atsako visiškai rimtai – taip, būti. Nes tik būtis gali įprasminti žmogaus gyvenimą. Net jeigu ir gali būti, kad silpnumo akimirką užklups mintis apie absurdą ir beprasmybę, žmogui visada šviečia paslaptinga žvaigždė, apie kurios egzistavimą jis gal ir nežino, – Didysis Tikslas, kurio siekiant turi dalyvauti ir žmogus, nes ir nuo jo priklauso Didžiosios Kosminės Dramos baigtis. Gėrio ir blogio kova tęsiasi, laisvė žmogui duota neatsitiktinai, ir taip pat nuo žmogaus pasirinkimo priklauso, kas laimės tą kovą. Taip, Kristus nugalėjo mirtį, bet blogis egzistuoti liko. Meno paskirtis – teigti gėrį ir grožį, siekti jų. Tai kaip gali menininkas pasiduoti absurdo ir beprasmybės jausmui? Ką atspindi sapnai, tie gražieji? Svajonę apie harmoniją, vaikystę, palaimingą kraštą… Yra sapnų, kurių niekada nepamirši. Kad ir tokio: šimtametė troba prie ežero miškų apsupty, tu atsikeli labai anksti ryte ir matai – virš greta esančio miško į dangų kyla bažnyčia, jos kontūrai tarsi virpa ore, plevena, ir atrodo, kad ji tuoj tuoj pakils į dangų… Ką tai reiškia? Manau, kad ir žmogaus prigimtinį bruožą – sielos troškimą kilti į harmonijos pasaulį, juk ten jos laukia jau anksčiau pakilusios sielos. Ir ką jos ten veiks? Siųs ženklus į žemę kitiems, kad ir jie to trokštų, nes tik taip galima teigti gėrį. Cz. Miłoszas eilėraštyje „Dangiška“ (vertė Birutė Jonuškaitė) rašo:
Tai amžinųjų intelekto medžioklių šalis,
bėgimas paskui nuolatos atgimstančių dalykų prasmę,
ir jis, Williamas Blake’as, toliau tenai tęs
įprastą poeto, pranašo ir raižytojo amatą.
Ir aš norėčiau tikėti pateksiąs į tą šalį
ir galėsiąs toliau tęsti tai, ką žemėje pradėjau.
Puiki poeto svajonė. Bet tai gal ne tik svajonė? Juk poetų intuicija dažnai neapgauna. Rimvydas Stankevičius viename interviu mįslingai užsiminė, kad jis kuo toliau, tuo labiau ima galvoti, jog kai kuriuos tekstus jam tarsi kažkas atsiunčia, jis nemano, kad juos parašo „pats iš savęs“. Manau, tai daugeliui kūrėjų pažįstamas jausmas. Kaip pasakytų šviesaus atminimo Henrikas Čigriejus, kas dabar galėtų žinoti.
A. Bielskis, kalbėdamas apie žmogaus prigimtį, dorybes ir moralinį ugdymą, lygindamas Alasdairo MacIntyre’o (šiuolaikinio škotų moralės ir politikos filosofo, žinomo savo darbais filosofijos istorijos ir teologijos srityse) įžvalgas šiuo klausimu su kitų filosofų (Davido Hume’o, Adamo Smitho, Denis Diderot, Immanuelio Kanto, Søreno Kierkegaard’o ir kt.) samprotavimais, rašo: „Esminė žmogaus prigimtis, tai, ką MacIntyre’as vadina žmogumi-koks-jis(ji)-galėtų-būti-jei-pasiektų-savo-telos.“ Toliau cituoja A. MacIntyre’ą: „Toje teleologinėje schemoje esama pamatinio susitarimo tarp žmogaus-koks-jis-yra ir žmogaus-koks-jis-galėtų-būti-jei-realizuotų-savo-esminę -prigimtį. Etika yra mokslas apie tai, kas leidžia žmonėms suprasti, kaip jie pereina iš pirmosios būsenos į antrąją. Toks etinis požiūris suponuoja tam tikrą sampratą apie potencialumą ir veiksmą, tam tikrą supratimą apie žmogaus, kaip racionalaus gyvūno, esmę ir, labiausiai, tam tikrą supratimą apie žmogaus telos“ (p. 60). A. Bielskis toliau samprotauja: „Taigi MacIntyre’o argumentas tas, kad moralė buvo konceptualizuojama kaip perėjimas iš potencialumo į aktualumo būseną, į reikšmingos (moralinės) transformacijos būseną. Žmogus turėjo suvokti savo tikslą, kad gyventų gerą ir prasmingą gyvenimą“ (ten pat). Jeigu iš pat pradžių, kai žmogui ėmė kilti tokie klausimai, jis būtų suformulavęs absurdo ir beprasmybės sąvokas, mąstydamas apie savo gyvenimą ir jo uždavinius, – viskas, apie jokią moralę ir etiką jam daugiau nebūtų kilę klausimų. Jeigu nėra moralės ir etikos (toliau mąstant – ir Dievo), tai, kaip sakė Fiodoras Dostojevskis, viskas galima, ir nėra jokio skirtumo, ar žmogus eis gėrio, ar blogio keliu. Martinas Heideggeris yra užsiminęs, kad visa vadinamoji „pažanga“ nuo Apšvietos laikų, jo nuomone, pasuko ne pačiu geriausiu keliu – žmonija nuėjo perdėtos technogenizacijos keliu, užmiršdama humanitarinę savo pusę. Bet gal dar ne viskas prarasta? Juk tai viena, tai kita tauta tam tikru laiku ar aplinkybėmis ima ir pasuka labiau humanitariniu nei technogenizacijos keliu. Cz. Miłoszas apie Lietuvos atgimimą XIX a. sakė, kad lietuvių tautos valstybingumas gimė iš filologijos. Todėl, manding, švietime reikėtų nuosekliau gilintis ir į antiką, ir į viduramžius. Tikrai teisus buvo Herakleitas, teigęs, kad žmogaus gyvenime yra du mąstymo ir nuo jo priklausančios veiklos būdai: doxa – praktinės žiūros ontologinis regionas ir episteme – teorinės žiūros ontologinis regionas. Žinoma, būtų keista, jei žmogus pasirinktų tik vieną iš jų. Jį nuolat lydi abu, tačiau, mano galva, kur kas svarbiau, kad dominuotų episteme. Kitaip nebūtų nei meno, nei filosofijos, o be jų kur žmogus nueitų? Labai džiugu, kad pastaruoju metu tikrai turime kuo didžiuotis – ką reiškia vien Arvydo Šliogerio darbai. Gana tvirtai eina ir mūsų jaunesnieji filosofai Gintautas Mažeikis, Andrius Bielskis (Leonido Donskio mokinys) ir kiti. O ir mūsų poezija, pritarčiau šviesaus atminimo Gintarui Beresnevičiui, gyvena savo aukso amžių. O kur dar mūsų muzikai, dailininkai? Taigi, broliai lietuviai, nenukabinkime nosies, viskas ne taip jau blogai.
Ko mes galime sulaukti, jei vartotojiškumas paims viršų visuomenėje (o gal jau ir paėmė?). „Vartotojiškumas ir kapitalistinė ekonomika su savo instrumentiniu pelno maksimizavimo imperatyvu yra socialinė aplinka, kuri yra anemiška aristoteliškam praktiniam racionalumui ir jo moralinių tobulumų tradicijai.“ A. MacIntyre’as, rašo A. Bielskis, „užbaigia savo magnum opus žymiuoju teiginiu, kad „jei dorybių tradicija sugebėjo išgyventi paskutinių tamsiųjų amžių baisybes, dar nepraradome pagrindo vilčiai. Visgi šįkart barbarai nelaukia už sienų; jie jau kuris laikas mus valdo. Ir būtent tai, kad mes to nesuvokiame, sudaro dalį mūsų keblios padėties. Mes laukiame ne Godo, bet kito – neabejotinai visiškai kitokio – šv. Benedikto“ (p. 73). Žinoma, tie, kuriems galvą apsuko modernizmas, laukia Godo, bet, patariant išmintingam škotų filosofui, gerokai laimingesni tie, kurie laukia šv. Benedikto, jo regula turėtų prasmės bent jau daliai mūsų visuomenės. Pagalvokite patys – krikščionybė (na, gerai, platesne prasme Didžioji Nežinomybė, kuri galbūt bus žinoma) yra ta kelrodė žvaigždė, kurią sekdami žmonės, kaip tie Trys Karaliai, anksčiau ar vėliau sutiks Tą, apie kurį jie svajoja savo kelyje. Kitaip – kur nueisime be kelrodės žvaigždės? Nebent iki absurdo ir beprasmybės. Štai tau boba Devintinės. Kai geriau pagalvoji, tai ta nežinomybė intriguoja kur kas labiau nei tai, apie ką mes žinome. Čia labai taikliai tarsteltų Kazys Saja: „Jeigu Dievo nėra, tai ačiū Dievui, bet jeigu Dievas yra, tai neduok Dieve.“
Pasak A. Bielskio, „kaip jau minėta, egzistencializmas, kaip filosofinis judėjimas, buvo reakcija į dvidešimtojo amžiaus katastrofas ir barbarybės apraiškas – visų pirma fašizmą ir karą kaip jo pasekmę – reakcija į impotenciją ir tradicijų (savi)destrukciją bei jų prasmių negalią susidoroti su socialinės, politinės ir ekonominės modernybės prieštaravimais. Egzistencializmas žlugo, kadangi jis tiktai patvirtino tai, ką jau buvo atvėręs (ekonominės) modernybės kūrybingas naikinimas ir prieštaringumas – absurdą“ (p. 106).
Pasirodo, šiuo klausimu išsakytas mintis reikėtų dažniau prisiminti ir reflektuoti, jeigu norime pasiekti aukščiausiąjį gėrį (eudaimonia, kaip pasakytų Aristotelis).
