Kitas žmogus

Penktadienio vakaras. Sučirškia durų skambutis. Atidarau. Už durų stovi kresnas vyras.

– Labas vakaras, – sakau aš.

– Atvykau, – taria jis.

– Užeikite!

Jis įeina. Stabtelime prieangyje prie drabužių spintos.

– Atleiskite, kad taip drėgna, – sakau. – Saulė tik trumpam švysteli į šį butą. Pripratau. Eikite paskui mane.

Jis eina.

– Ar galiu jums pasiūlyti arbatos, kavos? Pasivaišinkite pyragaičiais, imkite!

– Aš norėčiau kisieliaus, – sako jis.

Išverdu kisieliaus. Jis suvartoja jį.

– Kaip norėtumėte, kad kreipčiausi į jus? – pasiteirauju aš.

– Mane galite vadinti tarnu. Jeigu pirmenybę teiktume familiariems santykiams, leidžiuosi būti vadinamas ponu tarnu.

– Gerai. Pradėkime oficialiąją pokalbio dalį. Noriu jus supažindinti su padėtimi. Šis kambarys, kaip matote, ir gyvenamasis, ir miegamasis. Mes čia abu miegotume.

– Aš renkuosi lovą, – sako jis. – Miegoti ant grindų pats sau uždraudžiau.

– Gerai, – atsakau įkvėptas asketiškų jausmų, nes jau seniai buvau nusprendęs miegoti ant kieto pagrindo. – Prašom sėstis, ir pradėkime interviu. Pirmiausia šiek tiek papasakokite apie save.

Jis vaikšto po kambarį ir šneka gestikuliuodamas:

– Įsisavinau tikslumą ir didelės atsakomybės jausmą. Esu asmenybės vystymosi skatinimo specialistas. Mano praktikoje pirmiausia yra bendros padėties apklausos metai, čia mano įnašas dar nepastebimas. Kitais metais įvedu gyvenimo pagerinimus. Mano pasiekimai po dešimties metų visada pasiekia tokį lygį, kad norai ir esama padėtis beveik nebesiskiria.

Jis stabteli prie didžiosios lentynos. Iš knygų eilės pradžios paima „Maskvą–Petuškus“ ir įgrūda ją į lentynos gilumą, o matomoje vietoje padeda gyvenimo patarimų knygą „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Po to paima į rankas ir pavarto knygą „Lengvas būdas mesti rūkyti“.

– Jeigu teisingai supratau, jūsų pasirinkimas yra labai metodiškas, tai atitinka mano reikalavimus, – didžiavausi kėdėje gero gyvenimo nuojauta. – Vis dėlto noriu paklausti: kodėl jūs išėjote iš ankstesnės darbovietės?

– Tenai turėjau reikalų su asmenybe, kuri nenorėjo tapti kitu žmogumi.

Visada norėjau būti kitas žmogus, pagalvoju žiūrėdamas, kaip svečias atidaro mano gyvenimo atminties reikmenų dėžutę ir ima knaisiotis po ją.

– Jauskitės kaip namuose! – sakau aš. – Gal galėtumėte charakterizuoti savo stipriąsias ir silpnąsias savybes!

– Savas silpnybes tau irgi reikės laikyti paslaptyje. Tikslo siekdamas esu nenuolaidus – visada orientuojuosi į rezultatus, o ne į procesą, – tarė jis su dėžute rankose praeidamas pro kėdę, ant kurios sėdėjau aš.

– Supratau, jūs dar ne viską dėmesingai apžiūrėjote ir ne su viskuo susipažinote. Ar čia yra dalykų, kuriuos būtinai keistumėte?

– Tokių yra ne vienas, – sako jis barškindamas ilgų nuotolių bėgimo rungties medalius, ištrauktus iš dėžutės. – Jau prie knygų lentynos pastebėjau paiką garbės troškimą. Tai teks paaukoti vystymuisi, be to, privalėsi visiškai nutraukti žalingą socializacijos praktiką. Nevėlu, bet atrodo, kad pradinį planą dar nubėgti į vieną ar kitą kavinukę teks atidėti neapibrėžtam laikui.

– O ką tai turi bendra su tais atvejais, kai pas mane nakvoja moterys? – paklausiau žvelgdamas į grindis.

Tarnas akimirką tiesiog sustingsta. Ima drebėti jo ranka. Iš jos krenta man siųsti laiškai, kuriuos jis surado stalčiuje. Supratau pernelyg nukrypęs nuo oficialaus pokalbio tono.

– Neleistina priklausyti tokiai didelės reputacijos rizikos grupei. Esant tokioms aplinkybėms, negalėsiu užtikrinti skaidrios padėties, – jis įjungia kompiuterį, ištrina mane iš įvairių socialinių tinklų ir įveda tik jam vienam žinomą privačios peržiūros slaptažodį.

Atsistoju ir susidėjęs rankas už nugaros apmąstau tai, ką išgirdau: jeigu esu padorus, tada turiu pripažinti, kad, būnant ištikimam įpročiui, kai kas nori ateina ir išeina, šiuose namuose neatsiras mylimas vaikelis. O tai, kaip žinome, yra šiuolaikinio žmogaus laimės pagrindas.

Psichologinei pokalbio pusiausvyrai užtikrinti nutaisiau tokią veido išraišką, tarsi nebūčiau viskam pritaręs. Kad nusiraminčiau, suvalgiau pyragaitį ir tęsiau pokalbį:

– Prašom pasakyti, dėl kokių priežasčių turėčiau jus priimti į šį darbą!

Jis atidaro spintą, kyšteli ranką į drabužių gniutulą, pažvelgia į kojinių dėžę ir nešvarių rūbų maišą.

– Akivaizdu: trūksta drąsos, neįtikinama elgsena ir išorė, būtina kažkokia išorinė jėga, kuri nutrauktų šį nerangų kraipymąsi vietoje. Aš turiu omeny, kad būsiu tas, kuris teisėtai paprašys iš tavęs ir didelių dalykų.

Nugara atsišliejau į rašomąjį stalą ir žvelgiau į tarną.

– Šis aplinkui tvyrantis idėjų chaosas ir veiklos nekonkretumas reikalauja konstruktyvių poelgių, – taria jis, nesulaukęs mano klausimų. – Reikės pradėti nuo pačių pagrindų, – toliau kalba tarnas. – Pirmiausia privalėsime surasti pradinį tašką, pasirinkti tikslią kryptį ir išsivaduoti iš nepagrįsto pojūčio, kad esi išskirtinis.

Nebegaliu ramiai stovėti, mindžikuoju aplink stalą. Kai kurios idėjos atrodo vos ne anapasaulinės. Galbūt kasdieninis rėmimasis transcendentalumu yra būtent tai, ko man visada pritrūkdavo.

– Mane įkvepia mintis, kad ateity bus dar kai ko daugiau, – tariau ir pažvelgiau į laikrodį, kuris rodė be penkiolikos dešimt. – Pirmiausia trumpam išbėgsiu, bet tuojau grįšiu.

– Tu nesupratai reikalo esmės, – atsakė tarnas. – Yra tiktai tai, kas yra. Ir ateity bus tiktai tai, kas yra. Ar net mažiau. O prieš trumpam išbėgdamas išplauk grindis.

Įpilu vandens į kibirą, plaunu grindis. Grindys medinės ir plokščios.

 

www.satori.lv

Vertė Arvydas Valionis