Nelygybė nėra socialinė liga, kurią reikia „gydyti“

CHARLES MOORE

Pernai pasirodžiusi Richardo Wilkinsono ir Kate Pickett knyga „Gulsčiukas“ („The Spirit Level“) buvo tokia populiari, kad sulaukė antro leidimo. Joje tvirtinama, kad nelygybė išaugusi Vakarų pasaulyje ir kad tai yra blogai – ne tik vargšams, bet ir visai visuomenei. Knygos paantraštė – „Kodėl lygybė naudinga visiems“.

Galbūt dėl išradingo knygos pavadinimo dabar ji plačiai minima viešuose debatuose. Knyga suteikė įkvėpimo Harrietos Harman Lygybės biliui. Kalbama, kad ji padės pakeisti Davido Camerono konservatorių nuostatas ir juos paskatins susirūpinti lygybe, tegu ir ne tokia, kokią įgyvendina centralizuota valdžia.

Knyga pateikiama taip, tarsi joje nebūtų vadovaujamasi jokia ideologija. Knygos autoriai anksčiau vykdė ilgas „sveikatos netolygumų“ studijas. „Mūsų epidemiologinis išsilavinimas reiškia, kad vadovaujamės tokia metodika, kuri naudojama populiacijų ligų priežastims nustatyti.“ Pasak autorių, jie dirbo su „įrodymais pagrįsta medicina“; dabar jie nori sukurti „įrodymais pagrįstą politiką“.

Paaiškėja, kad tokia argumentacija netikra. Tai, apie ką jie kalba, yra ne įrodymais pagrįsta, bet įrodymais papuošta. Pradedama nuo nepagrįstos prielaidos, kad beveik visų negerovių priežastis yra nelygybė, o tada siekiama – dažnai įdomiai, tačiau tikrai ne moksliškai – teiginį iliustruoti. Palyginimas su epidemiologija tikrai gudrus, nes įtikina skaitytoją, kad nelygybę įveikti galime taip pat, kaip įveikėme raupus. Bet juk, žinoma, negalime. Šis traktatas yra politinis ir po visais grafikais ir kalbomis apie sveikatą stebėtinai tradiciškai socialistinis.

Knyga mėgina parodyti, kad nelygybė skatina blogą sveikatą, gausina žmogžudysčių ir psichikos nestabilumų, mažina pasitikėjimą ir reikalauja „chroniškai mobilizuoti energiją, didinant gliukozės kiekį kraujotakoje“, o tai sukelia nutukimą. Anot autorių, mūsų visuomenė esti geresnė tada, kai esame panašūs į beždžiones bonobus: pasirodo, šitie padarai problemas sprendžia masturbuodami vienas kitą, o bjauresnės ir šiurkštesnės šimpanzės dėl statuso mušasi. Beje, gamtininkai sako, kad bonobai yra itin kvailos beždžionės.

Beveik visa autorių argumentacija grindžiama tuo, kad „ekonomikos augimas savo darbą jau atliko“. Kadangi esame turtingi, metas būtų nusiraminti ir imti pelną dalyti kitaip. Tai ekonominis senos „istorijos pabaigos“ teorijos variantas, kurį įspūdingai paneigia paskolų mažėjimas.

Knygoje pateikiami grafikai „įrodo“, kad iš visų išsivysčiusių valstybių didžiausi netolygumai būdingi Jungtinėms Valstijoms, nuo jų nedaug atsilieka Britanija. „Geriausios“ valstybės yra Skandinavijos šalys ir, kiek netikėtai, Japonija. Japonai yra daug lieknesni nei amerikiečiai, jų pajamų skirtumas daug mažesnis, ten kalinama labai nedaug žmonių, o gyvenimo trukmė yra ilgesnė.

Kadangi autoriai nusprendė, kad nelygybė nėra kitų dalykų simptomas, o viso blogio šaknis, jie visai nesidomi, kodėl Japonija ir Švedija šitaip skiriasi nuo Jungtinių Valstijų. Be abejonės, svarbus veiksnys – etninis ir kultūrinis šių valstybių homogeniškumas. Švedai pajėgė sukurti patikimą gerovės sistemą, nes valstybėje gyventojų skaičius nėra didelis, juos vienija ta pati religinė tradicija, kalba ir gyvenimo būdas. Įdomu, ar tokį sutarimą jiems pavyks išsaugoti dabar, kai Skandinavijoje labai išaugo musulmonų skaičius.

Japonijoje „socialinis kapitalas“, kurį autoriai pripažįsta, yra kruopščiai saugomas dviejų faktų, kurie autoriams neturėtų patikti. Pirma, ištekėjusios moterys yra labai nelygios su vyrais ir lieka namuose. Antra, japonai neįsileidžia svetimšalių, o toleruojami imigrantai teisių turi nedaug. Galbūt japonams taip yra patogu, bet argi toks modelis padeda globaliai kovai su nelygybe?

Apie tai pagalvojus, galima teigti, jog daugelis netolygumų Jungtinėse Valstijose randasi dėl to, kad šalis kasmet įsileidžia milijonus naujų žmonių. Jie atvyksta, nes tiki, kad ta šalis jiems suteikia galimybę. Pasiseka ne visiems, tačiau plačiąja prasme jie teisūs. Iš pradžių tokie žmonės būna neturtingi. Amerikos visuomenėje neišvengiamai bus didžiulis skirtumas tarp tų, kurie ką tik kirto Meksikos sieną, ir tų, kurie jau yra „tai padarę“. Tačiau tai netaps problema, kol ta galimybė tikra. Galima sakyti, kad pasaulio nelaimėliams ši galimybė vis dar atrodo tokia.

„Griuvus Berlyno sienai, – verkšlena autoriai, – buvusioje Rytų Vokietijoje išaugo nelygybė.“ Reiktų manyti, kad gera senoji, komunistinė, rusų kolonizuota Rytų Vokietija buvo geresnė vieta. Bet dėl ko tada ten būta tos sienos? Kad nenorintys ten gyventi būtų priversti pasilikti. Jei Amerikai kada nors teks statyti sieną, tai tam, kad neįsileistų trokštančiųjų atvykti. Neatrodo, kad Amerikos imigrantus nelygybė baugintų.

Autoriai visiškai teisūs teigdami, kad bendra kraštutinės nelygybės tendencija yra versti žmones bijoti ir vis labiau nepasitikėti vienam kitu. Tai pavojinga socialiniam sutelktumui ir kenksminga sielai. „Ekonominių santykių sistemos, – teigia autoriai, – yra socialinių santykių sistemos.“ Taip, tačiau problema ne tai, kad kai kurie žmonės uždirba daug daugiau nei kai kurie kiti, o tai, kad sukuriamas toks žmonių sluoksnis, kuris su likusia visuomenės dalimi nebepalaiko jokių ekonominių santykių. Iš tiesų būtent socialinėmis pašalpomis skatinamas gyvenimas nedirbant (worklessness) ir neleidžia žmonėms pakilti iš jų dabartinės būklės.

„The Daily Telegraph“, 2010.II.9
Vertė Kęstutis Pulokas