Varnų gaudymas Vilniaus knygų mugėje
Stoka yra pagrindinis žmogaus kūrybiškumo ir veiklos variklis – nuskamba knygos „Stokos reiškinys: būtis, žmogus ir bendruomenė“ pristatyme. Matyt, žmonės renkasi į knygų mugę vedami knygų, autorių ir skaitymo stokos. Čia lankiausi penktadienį ir šeštadienį. Tikslai – keli pristatymai, kelios naujos knygos, gandai ir apkalbos. Labai patinka šių metų mugės temos dizainas – nuo raidžių nuimtos nosinės, taškai ir varnelės perteikia idėją apie rašytojus, išplasnojusius tomis varnelėmis į užsienį ir prisiuvinėjusius nosinių ten. Žmonių – minios. Konferencijų salės, kuriose vyksta renginiai, tampa salomis, kuriose gali prisiglausti ir pailsėti nuo tekančios žmonių upės.
Einu į „Gertrūdos“ pristatymą, nes man artima vizualinė kultūra. Būtent dėl šių komiksų buvo sukurtas „Knygstarteris“ (skaitytojai rezervuoja knygas, ir jei užsisako pakankamai, knyga išleidžiama). Deja, „Gertrūda“ yra vienintelis sėkmingas projektas, kiti užsakymų skaičiaus minimumo nepasiekė. Išleidimą nulėmė ir tai, kad autorė įdėjo daug darbo į vadybą ir sugebėjo tinkamai paskleisti žinią. Rašytoja pasidalino universaliu sėkmės receptu, kuris pravers kiekvienam, – tam, kad sėkmę prisikviestum, prieš tai reikia planuotai patirti labai daug įvairių nesėkmių ir tuo paįvairinti savo biografiją, kad ji taptų meniškesnė. Rimantas Kmita klausė, kodėl ši knyga nepateko į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Tikrai, kodėl? Per knygos „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ pristatymą išgirdau Antaną Andrijauską ir dar pirmuosiuose Vilniaus dailės akademijos kursuose (maždaug prieš 6 metus) girdėtas jo paskaitas apie senąsias Rytų civilizacijas, Kiniją ir tai, kad, palyginti su jomis, Europa yra jauniklė ir nesukūrė nieko naujo, – kartais reikia pasikartoti ir tai. Kikenome su draugu ir dar trimis eilėmis aplink, nes pasitaikė atsisėsti šalia burbančio ir viską komentuojančio pagyvenusio vyro, kuris įsižeidė, kad, anot diskusijos teiginio, žmogus išsivystė iš beždžionės.
Aušros Kaziliūnaitės knygos „esu aptrupėjusios sienos“ pristatymas buvo paskutinis penktadienio renginys. Performatyvus, tamsoje tik blausiai apšviesti dalyviai. Net ir taurės bei vandens indai parinkti stikliniai, stilingi. Tačiau juokino punctum, projektoriaus ekrane atsirandantys kompiuterio desktopai, laukimas, kol įsikraus, ir vaizdo takelio „Stop“ išjungimas pabaigoje – norint sukurti mistišką atmosferą to neturėtų matytis. Svarsčiau, ar visa tai iš tikrųjų reikalinga tekstui; kiek jį paslepia ir atskleidžia? Pasitelkiu koncertų analogiją: muzikantas arba vienas prieš publiką su vienu instrumentu, arba su visa grupės orkestruote. Viena prieiga nenuvertina kitos, galimi skirtingi išraiškos būdai. Maždaug pusę pristatymo laiko grojo man labai patinkantis OBŠRR, persikėliau mintimis į neseniai viename klube vykusį jo koncertą ir atsiminiau, kad šalia manęs ten šoko viena iš pristatymo dalyvių. Ir kad tai buvo netgi antras toks kartas, nes dar viename renginyje ji taip pat šoko greta. Nebuvo galimybės užduoti klausimų, o vienas man iškilo: jeigu teigiama, kad knyga yra tarsi kinematografinė juosta, Laimos Stasiulionytės fotografijos lygiavertės tekstui, jo nepapildo ir neiliustruoja – kad tai yra bendra kūryba, – kodėl vis dėlto autorė formaliai minima kaip viena ir knyga pristatoma kaip poezijos? Ar neturėtų būti bendraautorystė?
Šeštadienį pasitiko didžiulė eilė prie bilietų. Vėliau sutiktas pažįstamas sakė, kad joje pralaukė 45 min. Gailėjosi, kad atsirado tiek daug nevykėlių kaip ir jis pats, nesugebėjusių iš anksto internetu nusipirkti bilietų. Patekusi vidun, ėjau tiesiai į „Rašytojų kampą“. Čia į Judith Butler „Vargo dėl lyties“ pristatymą susirinko tokia masė, kad buvo netilpusių. Nežinia, ar organizatoriai nesitikėjo tokios gausos, ar negavo kitos, didesnės, salės. Įsiminė tam tikrą opoziciją išreiškusi Giedrė Purvaneckienė. Ji teigė, kad feministiniam aktyvizmui ši knyga nepadeda, atvirkščiai, yra žalinga, nes visiškai dekonstruoja lytį – tiek socialiniu, tiek biologiniu požiūriu. Tokia pozicija ar toks aktyvizmas man atrodo labai vienmačiai. Ji simptomiškai pavartojo galūnes: feministinės ir filosofai (Mažvydas K. į tai atkreipė mano dėmesį – būtinai turiu tai paminėti). Atsakydama jai knygos vertėja Rima Bertašavičiūtė pabrėžtinai vartojo kelias galūnes iš karto. Negalėjau susilaikyti nepalyginusi Giedrės Purvaneckienės su Doloresa Ambridž, „Hario Poterio ir Fenikso brolijos“ veikėja – magijos ministro pavaduotoja, kuri Hogvartse mokė, kaip apsiginti nuo juodosios magijos. Ji taip pat visą laiką šypsojosi. Gal ir nelabai korektiška, bet knygų mugei – tinkama. Mano nuomone, labai gerai parinktas knygos viršelis, tinkantis lietuviškam kontekstui, viliuosi, atkreipsiantis dėmesį ir žmonių, kurie visai nesidomi šiuo diskursu. Pats formatas, popierius ir ypač įrišimas nesuteikia malonumo skaityti. Įdomu, koks tiražas, knygoje nepaminėta.
Undinės Radzevičiūtės knygos „Kraujas mėlynas“ pristatymas surinko pilną 5.3 salę (kas buvo, žino, kad ten gana daug vietų). Tai nustebino tiek autorę, tiek ją kalbinusį redaktorių, nes į renginį feisbuke užsiregistravo tik 2 žmonės. Vis dėlto, manau, publikos susidomėjimą lėmė ir tai, kad bent jau leidyklos socialinės paskyros puslapyje buvo gana daug reklamos. Knygos atsiradimo priežastis – tetų priekaištai, esą autorė nesidomi savo giminės šaknimis. Sužinojau, kad egzistuoja internetinės bendruomenės, kuriose dalinamasi savo giminės šaknų paieškomis ir koks kartų lygis tose paieškose jau pasiektas. Kad nesupainiotų riterių skaičiaus ir savybių, Radzevičiūtė braižė veikėjų žemėlapius – norėčiau juos pamatyti, gaila, pačioje knygoje jie nepridėti. Smalsu, kodėl autorę „išgrūdo“ iš VDA menotyros doktorantūros. Pusiau rimtai svarstau, kad šią knygą galėtų apginti kaip meninį tyrimą, tik viskas būtų atvirkščiai: vizualinėje dalyje pateikiami žemėlapiai ir kita vaizdinė informacija kaip teorinė tyrimo dalis, o knyga – praktinė. Prieš dvejus metus čia pat dalyvavau ankstesnės knygos „180“ pristatyme. Jis buvo labai įdomus, kalbėta, kaip rašytoja konstruoja tekstą, kad naudoja teksto kaip architektūros principą, kad ta knyga kitokia ir nereikia tikėtis to, kas jau buvo anksčiau, ir todėl nusivilti. Nesitikėjau, bet pristatymas paliko didesnį įspūdį negu knyga. Tačiau esu šios rašytojos ištikima gerbėja, o tikri gerbėjai, kaip žinoma, ir skausme, ir džiaugsme.
Kas dar? Šiais metais neveikė Knygos kino salė (tame pastate remontas). Tiesą sakant, nežinau, ar veikė ir pernai, nes niekad tenai nesilankiau. Muzikos salė ir bukinistai turėjo sutilpti viename pastate. Blogai, kad pastarieji buvo įgrūsti kartu su mokslo ir specializuota literatūra, visai nebeliko to smagaus šių knygynų kuriamo vaibo ir nuotaikos ramiai knistis tarp senų knygų. Atrodė, kad apskritai jiems nebeliko vietos ir organizatoriai turėjo juos kur nors įkišti.
Šeštadienio vakare džiaugiausi, kad tikslai pasiekti ir neturiu jokių įsipareigojimų būti ten ir sekmadienį – nebūčiau ištvėrusi.