„Klamo karas“: vienas nepopuliarus sprendimas
Neseniai įvykusi Artūro Areimos teatro premjera „Klamo karas“ suteikia pretekstą iš naujo pasvarstyti visuomenės, valdžios ir moralės santykio tema.
Bet, pradedant nuo pradžių, „Klamo karo“ istorija būtų tokia: mokytojas Klamas 12 klasės mokinę įvertina neigiamu pažymiu. Mokinė, suvokusi, kad gavusi neigiamą pažymį negalės pretenduoti į savo norimos specialybės studijas, nusižudo. Tiesa, prieš tai dar apsilanko pas mokytoją Klamą ir asmeniškai prašo „apsigalvoti“ dėl vertinimo. Klamas, pasirodo, iš gailesčio, o gal spaudžiamas kolegų, yra parašęs teigiamą pažymį, bet sulaukęs šio mokinės akibrokšto – apsilankymo jo namuose su prašymu – pažymį ištaiso į tokį, kokio mokinė verta: neigiamą. Mokyklos, kurioje dirba Klamas, mokiniai ir kolegos Klamą pasmerkia.
Spektaklis prasideda mokinei jau nusižudžius. Stikliniame kube užsidaręs, o galbūt uždarytas Klamas žiūrovams (prisiekusiesiems? mokyklos kolektyvui?) pasakoja apie savo būsenas, jas aptardamas vis įtraukia dar nežinomų įvykio detalių, aplinkybių. Žiūrovai į permatomą kubą žvelgia iš trijų pusių, kiekvienoje iš jų viršuje primontuoti ekranai, kurie ne tik suteikia papildomos informacijos, bet ir kartkartėmis leidžia iš dar arčiau pažvelgti į Klamo veidą ir emocijas. Kube – stalas, kėdė, viršuje primontuota kamera ir… prie stalo sėdintis Klamas.
Kitaip nei iki šiol statytuose spektakliuose, atrodo, į šį režisierius nusprendžia per daug veiksmo nepinti. Šis Areimos darbas – neįtikėtinai statiškas. Bet valandos trukmės spektaklis neprailgsta: jame svarbiausia psichologinis krūvis ir nemažėjanti įtampa, kurią režisierius sukuria tiesiog nepriekaištingai. Kūrinį įdomu stebėti nuo pirmos iki paskutinės minutės.
Prieš premjerą Artūro Areimos teatras deklaravo šiuo spektakliu norintis atkreipti dėmesį į karą, vykstantį tarp mokinių / studentų ir jų mokytojų. Buvo eskaluojama kietakakčio mokytojo Klamo figūra. Galbūt Kai Henselio pjesėje „Klamo karas“ kietakakčio mokytojo tema gvildenama kur kas radikaliau, tačiau Areimos spektaklyje poną Klamą galima pamatyti visai kitokį: kritikuojantį ne tik nevykusį švietimo, bet ir bet kokį kitą ydingą organizacinio mechanizmo modelį.
Režisierius kartu labai tiksliai kuria ir šiuolaikinio biuro, ir įmonės, ir mokyklos, ir universiteto, o galų gale ir bet kokios visuomeninės institucijos įvaizdį – nuo neadekvataus darbų krūvio ir nuolatinės įtampos žmogus tampa nužmogintu žmogumi. Pusžmogiu, antžmogiu? Spektaklyje Klamas nemažai kalba apie savo jauseną ir tai, ką patiria per pastaruosius mokslo metus. Girdime išsunkto, išsekusio, apatiško, gyvenimo prasmę praradusio, nusidirbusio, pagiežos ir sarkazmo kupino žmogaus monologą. Jis – tiek mentaliai, tiek fiziškai pervargęs individas, vykdantis nurodymus „iš aukščiau“. Jis – visai nesvarbu, ar būtų mokytojas, ar dėstytojas, mokslininkas, ar biuro darbuotojas – kiekvieną dieną privalo priimti vienokius ar kitokius sprendimus. Sprendimai gali būti populiarūs arba nepopuliarūs. Jie priimami visiškai individualiai, dažniausiai atsižvelgiant į savo moralinius įsitikinimus. Be abejonės, nepopuliarūs sprendimai būtinai kam nors labai nepatiks… O Klamas yra tas, kuris pasirinko nepopuliarų sprendimą.
Po spektaklio premjeros teko skaityti ir girdėti Klamą vienareikšmiškai smerkiančių žiūrovų atsiliepimų. Ar nebūtų galima pagrįstai jiems paprieštarauti? Juk iš tiesų Klamas Areimos spektaklyje atrodo vienintelis asmuo, kuris šioje beprotiškoje įtampoje iki pat galo bando išlaikyti sveiką protą ir nepasiduoti visuomenės spaudimui. Ar nėra taip, kad Klamas kaip didžiulė švietimo sistemos „blogio jėga“ gali atrodyti tik žvelgiant gana paviršutiniškai? Bent kiek pamąstę galime išvysti visuomenės nulinčiuotą žmogų. Šis žmogus yra asmenybė, turinti stuburą, sugebanti išlaikyti savo nuomonę ir moralinius įsitikinimus. Klamas atsiduria nekokioje situacijoje: mokyklos bendruomenė jį pasmerkia. Baisiausia šioje istorijoje tai, kad tampa visai nesvarbu, ar Klamas kaltas, ar ne. Mokinės mirtis (viso spektaklio metu ši nė žodžio neištarusi sėdi už stiklinio kubo) Klamui liks šešėliu tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime. Ir net jei Klamas sugebės šio šešėlio atsikratyti, savižudės šmėklą jis visuomet matys aplinkinių žvilgsniuose. O juk iš tiesų – Areimos spektaklyje už stiklinio kubo sėdime mes, žiūrovai, ir stebime kiekvieną Klamo judesį. Pro didinamąjį stiklą (ekraną) kiekvienas Klamą tiriame ir bandome „išskaityti“, kaltas jis ar ne. Visuomenei pasmerkti ir nulinčiuoti nekaltą žmogų šiais laikais trunka visiškai neilgai. Tačiau ar iš tiesų visuomet suvokiame, ką ir kodėl mes smerkiame?
Spektaklis tiesiog idealiai parodo, kaip žmogų naikina ydinga organizacinė struktūra ir kultūra. Švietimo sistema gali būti tik pavyzdys, modelis, parodantis bendrąją lietuvišką organizacinę kultūrą. Pavyzdžio dėlei žvilgtelkime, kaip spektaklyje išryškinti probleminiai aspektai atsispindi Lietuvos aukštojo mokslo švietimo sistemoje. Kone kasdien tenka girdėti, kad darbe su studentais adekvatus vertinimas yra beveik neįmanomas, nes jei studentai įvertinami žemais arba neigiamais pažymiais, katedra arba fakultetas gali prarasti nemažai pinigų. Čia reikalingas nieko nematantis ir nieko negirdintis individas, išdėstantis savąsias paskaitas, o semestro gale surašantis bent jau „neblogus“ pažymius netgi patenkinamai nepasižymėjusiems studentams.
Ar būtent ne į tokią keblią situaciją pateko Klamas, kuriam tenka rinktis tarp savo moralinių įsitikinimų ir ydingos švietimo sistemos praktikos? Ar tik Klamas ir nebuvo tas savo darbui nuoširdžiai atsidavęs mokytojas, kuris norėjo teisingai ir adekvačiai atlikti savo pareigą?
Klamas nevengia egzistencinių klausimų. Jis garsiai svarsto ir tarsi kviečia į diskusiją. Kas yra teisingumas? Kas yra gerai, o kas ne? Kur prasideda ir kur baigiasi mūsų atsakomybė? Kada tampame atsakingi už kitą? Ar išlaikyti savuosius principus yra blogai? O ką, Klamu dėti, darytumėte jūs? Ar bent įsivaizduojate, kas yra tas šios dienos visuomenės pasmerktas žmogus? Žudikas? O gal auka?
Tad ką iš tiesų reiškia „Klamo karas“? Atrodo, kad Klamas gali būti laikomas ydingos organizacinės kultūros modelio kritiku. Mokytojas Klamas gali simbolizuoti teisybės paieškas ir sveiką protą. Nors tokius, kurie šioje visuomenėje bando remtis sveiku protu ar išlaikyti principus, deja, visuomenė dažniausiai sunaikina.
