Pakylu raudonais plaukais iš pelenų…

 

Kolosas

 

Man niekada nepavyks tavęs viso sudėti,

Sudurstyti, suklijuoti, kaip reikiant sujungti.

Mulų bliovimas, kriuksėjimas ir nešvankus kudakavimas

Liejasi iš didžių tavo lūpų.

Blogiau už tvartą.

 

Galbūt laikai save orakulu,

Ruporu kokios dievybės, o gal mirusiųjų ar dar kieno nors.

Štai jau trisdešimt metų plūkiuosi

Bekuopdama dumblą iš tavo gerklės.

Aiškiau nepasidarė.

 

Palypėjusi kopėtėlėmis, su kibirėliais klijų ir lizolio

Ropoju it gedinti skruzdė

Per tavo kaktą užkėtusius piktžolynus

Lopyt skylių gigantiškoj kaukolėj, šveisti

Plynų baltų akių pilkapių.

 

Žydra „Orestėjos“ padangtė išlinkus

Virš mūsų. O, tėve, jau pats savaime

Esi turiningas, istorijos kupinas nelyg Romos forumas.

Ant juodojo kipariso kalvos imuos lauknešėlio.

Išsibarstę rievėti kaulai ir išdrikę plaukų akantai

 

Po senovei tebemaištauja prieš horizonto tiesę.

Žaibo kirčio būtų per maža

Šitiems griuvėsiams sukurti.

Naktim gūžiuos kairiosios tavo ausies

Gausybės rage, užuovėjoj,

 

Skaičiuoju raudonąsias žvaigždes, kaip ir tamsaus violeto.

Saulė kyla po tavo liežuvio pilioriumi.

Mano valandos už šešėlio išleistos.

Daugiau jau nebeklausau burlaivio girgždesio

Į dykus prieplaukos akmenis.

  

 

 

Rytmetinė giesmė

 

Meilė prisuko tave it rubuilį auksinį laikrodį.

Pribuvėja plekštelėjo per padus, ir tavo sutelktas klyksmas

Surado vietą tarp pasaulio stichijų.

 

Aidintys mūsų balsai sukilnina tavo atėjimą. Nauja statula.

Muziejuj, košiamam vėjų, tavo nuogybė

Nustelbia mūsų saugumą. Apstojam ratu abejingai lyg sienos.

 

Aš tavo motina nebe daugiau

Nei debesis, kurs išskaidrina veidrodį, kad atspindėtų paties lėtą

Nyksmą po vėjo jungu.

 

Ištisą naktį tavo kvapo drugys

Plazdena tarp blausiai rožinių rožių. Būdraudama klausausi:

Tolima jūra nerimsta mano ausy.

 

Klyksmas, ir aš paknopstom ropščiuosi iš lovos, apsunkusi karvė, gėlėta

Viktorijos epochos naktiniais.

Iki galo prasivėrus burna nelygu katės. Lango kvadratas

 

Balsta siurbdamas blykštančias žvaigždes. Štai dabar tu

Išsižioji saujelei gaidų;

Skaidrūs balsiai kyla tarsi balionai.

 

  

Lozorė

 

Aš ir vėl tai padariau.

Kas dešimtį metų, ne dažniau,

Man pavyksta…

 

Tarsi gyvas stebuklas, oda

Šviesi it nacių lempos abažūras,

Pėda dešinė –

 

Tai prespapjė,

O mano veidas – blanki, plonytė

Žydų drobė.

 

Nuplėšk tą audinį,

O, prieše.

Ko baidais?..

 

Gal nosies, gal akiduobių, dviejų eilių dantų?

Tas blogas kvapas

Netruks išsisklaidyt.

 

Tuoj, tuoj olos

Nasruos pražuvę apvalumai

Iškils ant mano kaulų ūmiai,

 

Mano, besišypsančios moters.

Man viso labo trisdešimt.

Bet kaip katė turiu devyniskart numirt.

 

Tai Trečias kartas.

Kokia nesąmonė

Trūnėsiais vėl paleisti dešimt metų.

 

Kokia siūlelių begalybė.

Žiopliai prie durų

Susispiečia, sužiūra,

 

Kaip išvynioja mano delną, pėdą…

Ir šitokių striptizų būna.

Ponios, ponai,

 

Štai mano rankos, keliai,

Visas kūnas.

Viena oda ir kaulai aš galbūt,

 

Ir vis dėlto aš ta pati, identiška moteris.

Man dešimtmetei taip nutiko pirmą sykį.

Ak, nelaimingas įvykis.

 

Antrąsyk tikėjaus tykiai

Ištverti iki paskutinės – nebesugrįžti jau.

Supausi užsidarius

 

Tarsi kiaukute.

Mane turėjo šaukti vis garsiau

Ir laupti kirminus gličius, kuriais buvau it perlais nusagstyta.

 

Mirtis –

Tai menas, kaip ir visa kita.

Vaduotis mirtimi aš moku tobulai.

 

Vaduojuos mirtimi, tegu velniai,

Vaduojuos mirtimi iš tikro.

Galėtumei sakyt, tai pašaukimas.

 

Mirtim vaduotis nesunku tarp sienų keturių, vienai.

Mirtim vaduotis nesunku – tiesiog gulėt apmirus…

Ir vėl nekuklų

 

Viešą pasirodymą surengt –

Vieta čia ta pati, veidai tie patys ir įkyrūs

Staugsmai staiga:

 

„Stebuklas!“

Jie pribaigia mane.

Jums sumokėti teks

 

Už paspoksojimą į mano randus, jums sumokėti teks

Už pasiklausymą širdies ausis ištempus…

O, taip, ji plaka.

 

Ir sumokėti teks, ir sumokėti brangiai,

Už žodį mestą, grabinėjimą išrengus,

Už lopinėlį rūbo,

 

Už kiekvieną mano plauką, kraujo šlaką.

Taip, taip, Herr Daktare,

O, taip, Herr Prieše.

 

Aš – tamstos opusas,

Aš – tamstos brangenybė,

Aukselis tikras,

 

Spiegimu išvirstantis.

Aš spirgu, aš degu,

Nemanyk, kad liksiu neįvertinusi tamstos pastangų.

 

Pelenus

Baksnoji ir maišai…

Minkštimas, kaulas – viskas, ką radai…

 

Kąsnelis muilo,

Žiedas sutuoktuvių,

Auksinė plomba nepražuvus.

 

Herr Dieve, Herr Liuciferi,

Šiukštu,

Šiukštu.

 

Pakylu

Raudonais plaukais iš pelenų

Ir ryju vyrus aš vienu gaisu.

 

  

 

Miuncheno manekenai

 

Tobulybė yra baisi, ji negali turėti vaikų.

Šalta kaip pūgos gūsis, ji suplūkia gimdą,

 

Kur kukmedžiai žydi nelyginant hidros,

Gyvybės medis, ir tas gyvybės medis

 

Atpalaiduoja savo mėnulius, mėnuo po mėnesio, be jokio tikslo.

Kraujoplūdis – tai meilės tvanas,

 

Besąlygiška auka.

Tai reiškia: daugiau jokių stabų, tik aš,

 

Aš ir tu.

Taigi, sierinio meilumo, pasidabinę šypsenom

 

Manekenai rymo šį vakarą

Miunchene, morge tarp Paryžiaus ir Romos,

 

Nuogi ir beplaukiai savo kailiuose,

Oranžiniai ledinukai ant sidabrinių pagaliukų,

 

Nepakenčiami, beminčiai.

Pūga drebia tamsos skutus,

 

Nė gyvos dvasios aplink. Viešbučiuos

Rankos, pravėrę duris, statys į eilę

 

Batus nublizginti kalkėmis,

Ryte į juos sulįs platūs pirštai.

 

Kas per jaukumas vitrinų,

Pupuliški nėrinukai, žalialapiai saldėsiai,

 

Rambieji vokiečiai snaudžia savo bedugniame Stolz.

O juodi telefonų rageliai kybodami

 

Žvilga

Žvilga ir virškina

 

Bebalsiškumą. Sniegas yra bebalsis.

 

 

Vertė Andrius Patiomkinas