Miesto paraštės

Nemaniau, kad mano namuose kada bus tarakonų. Kai grįžau iš Paryžiaus, supratau, kad jie visai įsismarkavo ir lyg šaltas dušas grąžino į buitį, kurią gerdama pigų vyną Menilmontano rajone tariausi pamiršusi. Nors, tiesą pasakius, per daug dėl tų padarėlių neišgyvenau, nes Paryžiuje jau teko nemažai prisikentėti nuo blakių, o tarakonai juk nekanda, tik užbaigia tavo ant stalo paliktus trupinius, lakstydami taip greitai, lyg tarpusavy žaistų gaudynių. Juo labiau kad butas iš esmės nėra mano, jau nebežinau, ar kada bus. Po mėnesio vėl išvažiuoju, šįkart į Liuksemburgą, pusei metų, nei daugiau, nei mažiau, nors naktim žiūrėdama į tą vietą, kur turėčiau matyti lubas, mąstau, ko man ten reikia, kodėl, kad jausčiausi kiek gyvesnė, reikia dar kartą išvažiuoti ir pradėti viską iš naujo.

Kartais atrodo, kad tai būdas gyventi, trokšto nuotykio išsipildymas. Bent iš pažiūros, kai pagalvoji apie dundančius traukinius papilkėjusiais langais, kavą kartoniniuose puodeliuose, žinoma, su mažai cukraus, aparatai nesupranta, kad kavą reikia gerti saldžią, net iki maksimumo spaudžiamas pliusas prie cukraus ženklo nepriartina prie padorios kavos varianto, kai pagalvoji apie naujas gatves, kuriomis eidamas junti jaudulį, nes nežinai, kur išnirsi, kokią parduotuvę pamatysi, į kokį bulvarą ar akligatvį atsivers vaizdas. Kraustymasis sukelia viltį, kad viskas bus kitaip, pateksi į kitą realybę, juk nusigavai šitiek kilometrų, oras, dangus, net pasaulio kampas turi pasikeisti. Nors čia ir atsiskleidžia mano naivumas – nenoriu pripažinti, kad, trokšdama kitokio gyvenimo, turėčiau investuoti į žmones, būtent jie galbūt galėtų pakeisti mano monotonišką aplinką, kurioje gali tik svajoti apie didžių rašytojų vertus gyvenimus ir galutinį pasitraukimą iš buities. Gal nenoriu to pripažinti, nes žinau, kad lengviau į lagaminą susikrauti savo menką mantą, skristi lėktuvais, ieškoti vietų juokingais adresais, kur turėsiu gyventi, vienai išlįsti į miestą ir sukti ratus kaip paukščiui apie maitą, tikintis, kad pasivaikščiojimai prišauks kokių nuotykių ar bent jau įvykių, negu ieškoti žmonių, su kuriais galėčiau kalbėtis, paversti draugais ir juos išlaikyti, ką ir kalbėti apie kokio tipo suviliojimą ir vertimą su savim gyventi.

Paradoksalu, kad žmogus, kuris visgi supranta žmonių svarbą, jų nevertina. Stengimasis puoselėti santykius su žmonėmis atrodo toks atgrasus ir varginantis, toks egoistiškas ir silpnavališkas, kad nuleidžiu rankas net nepradėjusi ir geriau namuose žiūriu dokumentinius filmus apie problemas, kurios manęs nė neliečia. Gal todėl, kad beveik neteko sutikti tokių, kuriais žavėčiausi, kurie padėtų užmiršti tą pasimetimą ir vienatvę, kuriuos jaučiame ir tik padidiname būdami viename gumule, tik demaskuojame vieni kitus ir pasidarome dar gležnesni. O žmonės, kurie pulsuoja gyvybe, gyvena gyvenimą neįsikibę kitų ir atkakliai iriasi savo individualybės link, tik linkteli galvą ir nesileidžia į draugystes, turbūt žino, kad mainais į jų gaivališkumą nelabai turiu ką duoti, tik abstrakčius pamąstymus, su kuriais nei uždegsi ugnies, nei padėsi ją palaikyti.

Visgi pirmieji naujovių mėnesiai kiek prablaško. Mėgstu skambius pavadinimus, jie turi paslaptingumo, veiksmo pažado, kad ir blankaus: Paryžius, Praha, Turnė, tuoj Liuksemburgas. Išties šie miestai leido pasiimti porą žiupsnių jų autentiškumo, įsileido su abejingu susidomėjimu stebėdami, su kokiu įkarščiu minu gatvėmis, stengiuosi įsiminti kelius, rajonus, tarsi tai padėtų bent kiek nukariauti tuos miestus ir paversti savais. Juokinga, bet tie mėnesiai Vakaruose padėjo suprasti save laike, pagal tai, kur kuriais metais mokiausi ar stažavausi, vardijau savo praeitį, lyg tai būtų koks pasiekimas, laimėjimas, per prievartą išplėštas laikas kieno kito kailyje, trumpam išnyrant iš savęs ar bent užsimaskuojant.

Suvokiau, kad visi adaptaciniai periodai, pasiklydimai ir pasimetimai, nejaukumo jausmas ir nesusipratimai dėl svetimos kalbos šiek tiek atitolindavo tikrąjį gyvenimą, nes kol jam ruošiausi, dar neprivalėjau išties gyventi. Nuėjusi į visus įmanomus muziejus, teatrus, labiausiai rekomenduotus barus, turėjau pradėti gyventi taip, tarsi tas vietas jau būčiau prisijaukinusi, bet daryti antro turo jau nebenorėjau. Tai nebebuvo nauja, nepatirta, todėl erzino lyg sugaištas laikas, kurį galėjau panaudoti dar kokiai nepažintai naujovei.

Taip smarkiai kabinausi į detales, nes nežinojau, ką iš tiesų turėčiau tuose miestuose veikti. Nei stažuotė, nei mokslai nebuvo išties įdomūs, o greičiau pretekstas vėl atsisveikinti su namais. Kadangi seniai išmokau nuslopinti ambicijas tapti dailininke, kita veikla buvo gerų geriausia vidutiniška, nesukelianti jokių stipresnių jausmų. Baisiausia, kad suprantu, jog net nepasirenku tų miestų, o tiesiog susižvejoju pasitaikančią galimybę, čiumpu negalvodama, o paskui tyrinėju, kas išeis. Keista, bet man, tai, kuriai taip norisi viską mesti ir pradėti iš naujo, nė į galvą neatėjo mesti savo veiklą ir pabandyti atsidėti tapybai. Tai būtų buvęs tikras iššūkis, didesnis ir svarbesnis už miestus ar miestelius, bet kadangi negalėjau patikėti, kad turiu talentą ir kad noras išgyventi iš meno nėra garbėtroškiška tuštybė, kuri priverstų parsiduoti ir daryti tai, kas patinka kitiems, ir toliau palikau savo idėjas laisvalaikiui, kai galėdavau atsipūsti nuo nemėgstamos rimtosios veiklos.

Dabar, kai puoliau į apatiją, nes šį mėnesį nesiėmiau ieškoti darbo ir tik sėdžiu namuose be cento kišenėje, man lengva tekste prisipažinti dalykus, kurių niekad sau neteškiu į veidą garsiai. Bjauru, kaip aiškiai save permatau, kad net negaliu savęs papeikti ar priversti ką keisti, nes silpnoji, aviniška mano pusė tokia didelė ir dar apsišarvavusi sarkazmu, kad negaliu su kita, gerąja ir viską permatančia, puse jos sudrausti ir pažaboti. Todėl lieka toliau maltis po miestus su aptrankytu lagaminu ir tikėtis, kad ratas sustos savaime per atsitiktinumą, kad rasiu kokį stabdį, už kurio užkliūsiu, ir priversta likti vienoje vietoje pradėsiu keisti ką iš esmės.

 

Pradžia

 

Kaip minėjau, šį mėnesį darbo nusprendžiau neieškoti, geriau prasėdėsiu prie kavinuko virtuvėj su atversta knyga ar dar labiau apkuisiu kambarį nebaigtų piešinių skiautėmis. Iš bibliotekos pasiėmiau glėbį knygų, kaip maniau, savo „intelektualinėms spragoms lopyti“. Išties tai nėra visiškai laisvė, gan daug laiko suryja miegas, ir atsibusti prieš vienuoliktą atrodo taip sunku, kad tas prisivertimas vis tiek primena laikus, kai turėjau dirbti ir keldavausi šešios valandos dvidešimt. Kiek krimsdamasi, kad taip vėlai atsikėliau ir šiandien kalnų tikrai nenuversiu, nušlepsiu virtuvėn, užkaičiu vandenį, pasileidžiu prancūzišką radiją. Skamba maloniai, ir iš esmės man patinka, kad taip leidžiu rytus, bet juk negaliu apsimetinėti, kad aš dar Prancūzijoje, ką slapčia vis bandau daryti. Tai juokinga, kai pro langą pamatai sovietinių blokų šniūrą, o ant žemės krūvą automobilių ratų sumaitoto ir apjuodinto sniego liekanų. Bet Paryžius paliko per smarkų įspūdį, kad greitai susivokčiau, jog viskas baigta.

Sėdėdama virtuvėje mintimis grįžtu į Respublikos aikštę, atsiduodančią laisve, kur kartais dar susirenka grupelė nuo šalčio sustirusių demonstrantų iš jau pasibaigusios „Nuit débout“ akcijos, riedlentėm aikštę raižo jauni vaikinukai linksmais ir įžūliais veidais, kurie vos sulėtinus žingsnį iš karto itin mandagiai paprašo cigaretės. Prisimenu kažkurį šeštadienį čia sutilpusias gal keturias skirtingas demonstracijas. Vieną iš jų dėl policijos pareigūnų nužudyto juodaodžio vaikino – per ją savo laukiniška energija pulsavo šimtai juodųjų ir baltųjų, kol galiausiai, žinoma, paslėpę veidus skarelių trikampiais, keli užsiropštė ant pačios statulos ir provokuojamai užsirūkė, taip rodydami panieką tam, kas pridera. Taip pat tądien stoviniavo prieš CETA ir TAFTA sutartis nusiteikusių aktyvistų pulkelis – jie kaip visada kalbėjo apie viską ryjančią kapitalizmo mašiną ir engiamus žmones, kuriems net neleidžiama sužinoti visų sutarčių detalių, pačiame aikštės kampe afrikietiškais būgnais masino Dramblio Kaulo Kranto išeivių akcija, kuri norėjo savo ugningomis kalbomis padaryti galą Vakarų išnaudojimui. Iš esmės juk visai nesvarbu, ar šitos demonstracijos patrauks visuomenės dėmesį, grąžins teisybę, atsidurs laikraščiuose, manau, politikai seniai tai suprato, todėl ir nesipriešina, nes pagrindinis demonstrantų tikslas – minioje išreikšti savo poziciją, šūkavimais pravėdinti plaučius ir pasimėgauti kolektyvine galia, kuri sklinda iš vieningo žmonių gumulo, galia, kurios niekada nepajusi stovėdamas vienas ar su draugais. Nepažįstami žmonės suteikia užnugarį, tarsi jus sietų kažkas kilnesnio nei draugystė, ir jautiesi stiprus, tačiau kartu ir mėgaujiesi pavojumi, nes kartais iš minios šonų šauna kokia petarda, pasirodo policijos furgonėlis, kuris galėtų sugniaužti savo teisingumo ranka kelis išsišokėlius. Grįždamas iš demonstracijos vis dar mosuoji savo nupieštu plakatu ir jautiesi palengvėjusia širdžia, neaiškiai suvokdamas, kad visgi atlikai pareigą, ką daugiau galėjai padaryti kieno nors labui, nei su bendražygiais pašūkauti Respublikos aikštėje, tai juk tavo demokratinė teisė.

Pripažįstu, man tos demonstracijos darė įspūdį, nes mūsų šalyje nesu mačiusi nieko panašaus. Man būtų gėda garsiai skanduoti, susilieti su minios šauksmu, juk iš esmės esu nedrąsi iki negalėjimo, tačiau bendrumo jausmas ir užtikrinti, teisingumo reikalaujantys klyksmai man irgi kažką pabudino, ir retkarčiais net pajusdavau, kaip šiluma užplūsta akis, ir iš jų pasipila ašaros. Bet nenoriu jų sureikšminti, ašaros tėra išskyros, tai nėra kilnumo ar jautrumo įrodymas, tereikėtų gero liaukų specialisto ir ši ašarų ne vietoje ir ne laiku enigma būtų gėdingai demaskuota.

Ką jau kalbėti, kad Paryžiuje nuostabą kėlė be galo daug dalykų. Visų pirma kasdieniškas buržuaziškumas, jiems įprastas, o man magiškas jų įprotis vaikščioti į mažutėlaites parduotuvėles nusipirkti vis kito produkto. Iš boulangerie jie išeidavo su ilgėliausiais batonais, tačiau ne tokiais ilgais kaip jų skoningi šalikai, iš charcuterie – su kruopščiai į popierių įvyniotais brangiais saliamiais, o iš pâtisserie – to pavydėdavau labiausiai, nes visai neturėjau pinigų, – didžiuodamiesi išeidavo atsargiai lyg lobiu nešini gražiomis baltomis dėžutėmis, ir žinojau, kad ten slypi patys gardžiausi, patys dailiausi pyragaičiai, kokius tik galima pagaminti, įvairiausių spalvų, formų, dizaino, su keistais pavadinimais, kurių savo netobula prancūzų kalba net negalėdavau iššifruoti. Taigi, žinoma, būdama ten jaučiau pavydą, susižavėjimą ir priešiškumą tiems pasiturintiems ponams, kurie galėjo sau leisti kokybišką maistą, taip pat brangius lyg nulietus paltus, akinių rėmelius už porą tūkstančių eurų, ką jau kalbėti apie jų galimybes vyno rūsiuose, kur ilsėdavosi kelių šimtų metų apdulkėję buteliai.

Taigi daugiau simpatijos jaučiau žmonėms, kurie socialine padėtimi man artimesni, visokiems darbininkams, dažniausiai kitų rasių, musulmonams ir juodaodžiams, su kuriais apsipirkinėdavom tuose pačiuose pigiausiuose supermarketuose ar sėdėdavom tabako kavinėse, purvinose ir mažai apšildomose. Juokingiausia, kad būti visiškai lygi su jais taip pat negalėjau, nes atlikau stažuotę ambasadoje, galima įsivaizduoti, kokio grožio ir didumo tai institucija, kokio lygio ten rengiami priėmimai ir kokios kokybės keptas krevetes ten patiekia traiteurs, grakščiai praeidami įsitempę it stygos. Taigi nebuvau nei tarp vienų, nei tarp kitų, ir tai glumino, nes turėdavau tvarkingai elgtis, pavyzdžiui, per pietų pertrauką Monso parke negalėjau kaip anksčiau išsidrėbti ant žolės, nes grėsė supurvinti savo mandagiuosius rūbus.

Pirmieji mėnesiai užsienyje, kaip jau minėjau, visada kitokie. Sklandžiau miesto paviršiumi, turistų nugludintais takais, nekantriai dairydamasi į šalis, kad greičiau susigaudyčiau, kas yra kas. Nors ir mėgstu pasimetimo jausmą, nes jis patvirtina, kad aplink tave viskas nauja, visgi smagu grumtis su miestu, stengtis jį kuo greičiau pergudrauti ir galvoje susitalpinti neaiškius jo vingius, kad galėčiau greičiau išdidžiai vaikščioti lyg vietinė, o kartais net ką patarti turistams. Taigi vaikštinėjau daugiausia palei Seną, stabteldama ant Menų tilto, ilgai kontempliuodama buvusią Orsė geležinkelio stotį, kur dabar ilsisi van Gogho ir Renoiro teptukų šokio palikti pėdsakai, su tam tikru nepasitikėjimu bandydavau žvilgsniu aprėpti Luvro kompleksą, nes išties jis man taip ir liko mįslė. Labai mėgau tą paveikslų galeriją, per kurią perbėgo linksmoji trijulė iš filmo „Bande à part“, bet patys paveikslai manęs nepagaudavo, neužhipnotizuodavo, kaip kad sugebėjo užburti keli Matisse’o darbai Pompidou centre, tokie paprastučiai ir kartu virkdantys formų tobulumu, savotišku giedru vaikiškumu, užtekdavo pagalvoti apie jo auksines žuveles apvaliam inde, ir mano širdis, kad ir kur būčiau, suminkštėdavo.

Taip bevaikštinėdama pasiekdavau Dievo Motinos katedrą, kur gyvatėlėmis vinguriuodavo turistai, ir tada jau būdavau tokia pavargusi, kad reikėdavo apsispręsti, ką daryti toliau. Važiuoti namo arba… važiuoti namo. Tam rajone rasti jaukią kavinukę ir išgerti ko karšto nebuvo šansų tiek dėl mano kišenių tuštumo, tiek dėl ten viską uzurpavusių turtingų impozantiškų seniokų, kurių vien žvilgsniai, regis, priversdavo sulįsti į žemę dėl mano skurdumo. Bet kartais, nenorėdama pasiduoti miestui, visgi grįždavau pėsčiomis į savo 13-ąjį rajoną, mielą, paprastą, be turistų ar monumentų, tai reiškia – dar valanda pėsčiomis. Mane taip pat džiugindavo mintis, kad prasuksiu pro Lotynų kvartalą, taip pat staiga išlįs didingai apšviestas Panteonas. Baisu ir pagalvoti, kiek kilometrų nueidavau pėsčiomis, bet mane domindavo kiekvienas parkas, žuvų parduotuvė, restoranas, kur galėdavai pro langus matyti po darbo ramiai vakarieniaujančius prancūzus, besimėgaujančius tiek gyvenimu, tiek gebėjimu dėl visko skųstis, taip, jie net dėl visko skųsdavosi su pasigardžiavimu, gal todėl, kad prancūzų kalba tokia graži.

Taigi man buvo įdomu absoliučiai viskas, kartais iš nerimo, kad man liko ten gyventi vis mažiau ir mažiau laiko, vidury nakties atsibusdavau savo mažiukame bendrabučio kambarėlyje, uždegdavau šviesą ir išsirinkdavau internetu kokį bilietą į spektaklį, kad būtų ramiau, jog dar šį tą pamatysiu, per ateinančias dienas dar ką atrasiu. Gali pasirodyti, kad tai nesuderinama su teiginiu, jog visai neturėjau pinigų, todėl reikia patikslinti, kad nuolaidos jaunimui šitam mieste baisingai didelės, jei ištaikydavai momentą, galėdavai net nueiti į Opéra-Garnier už vargingus dešimtį eurų. Į spektaklius eidavau ne vien dėl jų pačių, bet ir dėl tų šimtamečių salių, didingų pastatų, kur pjeses statydavo Molière’as, o ložėse sėdėdavo pats karalius. Tai buvo kaip žvilgsnis pro rakto skylutę į didingą prancūzų praeitį, įsivaizduodavau, kad jeigu būčiau gimusi prancūze, turbūt ir aš savimi taip pasitikėčiau, būčiau drąsesnė. Šitiek aukso, šitiek statulų, kandeliabrų… širdis taip smarkiai plakdavo, kai įžengdavau į tas teatro sales, pagaudavo keistas pagarbos prabangai jausmas, o atsisėdusi į savo vietą net kartais pajusdavau, kad mano laikysena pasikeičia, tampu išdidesnė ir atsainesnė, nors būtent tokių kitų žmonių savybių nekęsdavau.

Išties Paryžius sukėlė gan daug prieštaringų jausmų, nes, pasisakydama už paprastumą ir iš principo nemėgdama turtuolių, patekau į turtuolių miestą ir kartkartėm vis parklupdavau prieš jo didybę ir grožį. Man buvo sunku suvokti, kad visi šie šedevrai pastatyti išnaudojant pavergtas tautas, iš jų skausmo ir ašarų. Net ir dabar, kai kolonializmo laikai jau seniai praeity, Prancūzijai priklauso Gviana Pietų Amerikoje, kelios salos Indijos vandenyne, Prancūzija vis dar jaučia šventą pareigą siųsti savo kariuomenę į konfliktus buvusiose kolonijose. Apie Napoleono kapo didybę Invalidų katedroje net nekalbėsiu. Ir visgi aš suklupau prieš šitą bjauriai įgytą miesto grožį, negalėdama susilaikyti, visos prisigrobtos gėrybės, įskaitant ir tas už stiklo, muziejuose, mane kvietė jas garbinti ir užmiršti bjaurią istoriją.

 

 

Kompanionai

 

Nežinau, ar padariau pakankamai, kad įsibraučiau į miestą, bet stengiausi kaip įmanydama. Pirmaisiais mėnesiais atradinėjimas pasireiškė kontaktu su mirtimi, jei galima taip teigti. Šimtamečių eksponatų žiūrinėjimu, paveikslų, kurių autoriai jau seniai supuvę, analizavimu, marmurinių grindų zulinimu tuščiuose šaltuose muziejuose. Kadangi domiuosi daile, iš pradžių pasinėriau į parodų ir parodėlių pasaulį, nes žinojau, kad niekur kitur neteks pamatyt tiek garsių dailininkų darbų originalų. Bet kartu tos vietos greitai tapo atgrasios, supratau, kad jose nė lašelio gyvybės, dabarties, todėl privalu rasti būdą, kaip prisigauti prie tikrojo gyvenimo, penktadieninių lėbavimų, džiazo koncertų, žmonių juoko, vienas po kito atkemšamų butelių ir į ausį šnabždamų nepadorių istorijų. Nors tikrai negalėjai pasakyti, kad esu žmogus, spinduliuojantis gyvenimu, ką ir kalbėti apie jo džiaugsmą. Taigi vienintelis būdas tai padaryti buvo susipažinti su žmonėmis, ak, kokia aš niekinga, pagalvojau apie juos tik tada, kai man kažko prisireikė.

Taigi internetu susiradau porą žmonių, su kuriais galėčiau atrasti naktinį Paryžių. Kaip ir įsivaizdavau, gyvenimas virė anaiptol ne miesto centre, o tolimesniuose rajonuose, pavyzdžiui, mano pamėgto Menilmontano gatvėse. Čia buvo pora metalo barų, iš seno papratimo būtent ten ir užsukdavau. Pirmą kartą nuėjau į metalo koncertą per Helovino šventę, nors mano gan oficiali apranga visai nesiderino su kniedėmis nusagstytais apdarais ilgaplaukių, netikrais kraujais išsitepusių veidus. Koncertas vyko rūsyje, ir aš su vienu amerikiečiu klausiausi prancūziško riaumojimo, kad ir kaip keista, jis nelabai skyrėsi nuo lietuviško riaumojimo, kurio tiek prisiklausiau Vilniuj. Ilgai nesupratau, ar tai tikrai muzika, kuri man patinka, šiaip ar taip, koncertuose mėgau laukinišką dvasią, iš vidurių išsiveržiantį klyksmą, kuris buvo grynas, ausiai skaudus, bet tikras gyvybės pavyzdys. Ką ir kalbėti apie stumdymąsi, kai slidūs prakaituoti kūnai linksmai stengdavosi vieni kitus sužeisti tiek, kad kūnas pradėtų mausti ir pažadintų gyvuliškumo jausmą, bet iki kraujo neprakirstų pakaušio. Dažniausiai stengdavausi atsitraukti kiek tolėliau, nes buvau per smulki ką nors pastumti ir per lengva, kad nenuskriečiau per salę, bet kartą visgi gavau alkūne į akį, ir kitą dieną mane paženklino mėlyna mėlynė, prailgindama akies liniją. Labai ja didžiavausi ir nešiojau lyg papuošalą, įrodymą, kad aš taip pat gyvenu ir esu paženklinta muzikos išlaisvintos energijos.

Žinoma, būdama Paryžiuje supratau, kad metalas visgi ne mano muzika, bet iš pradžių iš papratimo eidavau būtent į tokias vietas, jose jaučiausi geriau nei klubuose, gal dėl paprastumo, prastumo, kurį liudijo alaus balos ir nudriskę lankytojai. Be to, miesto elegancija labai nesiderino su grubiu metalistų stiliumi, juo labiau kad lyg eilės skambanti jų kalba vis tiek beviltiškai švelnindavo grėsmingą įvaizdį. Atrodė, kad tą Helovino vakarą mano kompanionui kriokimas buvo visai prie širdies arba jis meistriškai apsimetinėjo, nes juk amerikiečiai yra nenuoširdumo čempionai. Visgi po pirmos dalies jis pasiūlė eiti pasivaikščioti, pasėdinėjome ant šaligatvių, banaliai lygindami savo šalių skirtumus, užsukom į vieną kišeninį barą, kur teko sėsti prie pat vadinamojo jukebox, visu garsu plėšiančio rokenrolą, todėl išmaukę vyną vėl grįžom ant šaligatvio ir tupėdami apžiūrinėjom praeinančių madingų jaunuolių batus.

Prisimenu tą vakarą, nes jis išbudino iš tam tikro sustingimo, nežinau, ar tai buvo gerai. Amerikietis, kiek išgėręs, pradėjo kalbėti apie savo buvusias meiles ir, žinoma, šiek tiek klausinėti mane, o pamatęs, kad neturiu papasakoti nieko iš pastarųjų mėnesių, baisiai nustebo, negalėjo patikėti, kad savaitgaliais nemiegu su tipais ir niekas nesistengia su manim pergulėti. Mane nustebino toks atviras nustebimas ir kad anksčiau apie tai nė nepagalvojau, taigi seksas žmonėms toks pats vartojimo vienetas kaip ir geras koncertas ar spektaklis! Tąkart tvarkingai grįžau namo, tačiau pokalbis pasėjo mintį, kad man turbūt trūksta vyriškos šilumos.

Po to vakaro tęsiau savo vakarų kompaniono paieškas ir sutikau dar nemažai žmonių. Ilgiausiai išsilaikiusi mano draugystė, kiek neaiški dėl ketinimų, buvo su Thomas, trisdešimtmečiu vyruku, kuris per patį pirmą susitikimą pavėžino motociklu, aprodė savo butą (prieš tai įspėjęs, kad tikrai neturi jokių seksualinių sumetimų ir tik nori parodyti už puikią kainą išsinuomotą gražų butuką) ir dargi pakvietė prisidėti prie jo draugų pasižiūrėti burleskos. Kas ta burleska, dar ne itin supratau, nors įsivaizdavau, kad turėtų būti kažkas panašaus į striptizą. Panašiai ir buvo, tačiau, turint omenyje, kad jis vyko vieno metalo baro rūsyje, skambiai pavadintame „Le Cave du Néant“ („Nebūties rūsys“), pats šou buvo persmelktas vaiduokliškų ir vampyriškų motyvų. Mūsų sutilpo vos trisdešimt. Miniatiūrinėje scenoje provokuojamai pristatytos, skambant melodic metal, išnirdavo visaip išsidabinusios mergaičiukės, dažniausiai jaunos, bet jau smarkiai tatuiruotos, ir šokio ritmu erotiškai išsirengdavo ar bent bandydavo erotiškai išsirengti. Neatsimenu, kada paskutinįkart tiek juokiausi, nes merginos buvo aiškiai debiutantės, kai kurios apkūnokos, bet vis tiek itin pasitikinčios savimi ir savo milžiniškų biustų galia. Žinoma, įsilinksminę žiūrovai ir žiūrovės joms padrąsinamai švilpė, plojo, kaukė, kai tik jos išsilukštendavo iš dar vieno rūbo, kol galiausiai pamatydavom tik besisukančio blizgaus bumbulo, priklijuoto ant spenelio, pridengtas krūtis ir siauručių stringų slepiamus užpakalius. Iš pradžių tokie renginiai man pasirodė gan keisti, drąsūs, bet paskui įpratau, ir netgi viena porą kartų užsukau pažiūrėti į tas viliokes merginas.

Prisimenu, paskutinę savaitę taip pat praleidau burleskos šou, užsisakiau vyno ir įdėmiai stebėjau moteriškai apsirengusio vyro pasirodymą, taip pat užsidegusi su visais plojau, jis drąsiai demonstravo savo kažkokiu blizgančiu daiktu apsuktas genitalijas, atrodo, džiaugdamasis tiek moterišku vaidmeniu, tiek kiek begėdiškai akivaizdžiu vyriškumu. Tądien buvau su mini sijonu ir pasidažiusi, bet prie manęs neišdrįso prisiartinti nė vienas tipas, jei neskaičiuosime to pusamžio vyro, kuris gan piktai patarė man saugoti savo rankinę, nes ją gali kas pavogti, ir linksmo veido pagyvenusio barmeno, kuris jau vakarui įsišėlus priėjo ir pastatė man stikliuką saldaus kokosų likerio, kad „daugiau šypsočiausi“. Toks gražus gestas puikiai iliustruoja, kokia vieniša ir ne savo vietoje atrodžiau kitiems baruose.

Su Thomas susitikdavome gal kartą per savaitę, gerdavome vyną baruose arba jo namuose, pažiūrėjome porą serijų kažkokio serialo, tauškėm niekus. Jau iš pat pradžių jis užsiminė apie viliojimo žaidimą tarp kiekvieno vyro ir moters, bet kadangi gan išsigandusi tokio atvirumo pasakiau, kad nenoriu nieko vilioti, jis nusiramino ir paskui tik juokais ką nors užsimindavo apie seksą, ką aš praleisdavau pro ausis. Kita vertus, jaučiau, kad jei būtų ėmęsis iniciatyvos, būčiau sakiusi viskam „taip“, taigi čia pasireiškia tas mano nelemtas moteriškas būdas, o gal kvailas jaunatviškas nepatyrimas, kad nedrįstu pati imtis iniciatyvos, o pamačiusi ją rodant iš pradžių išdidžiai branginuosi, neva aš nuotykių neieškau. Koks absurdas! Turbūt todėl gyvendama tame mieste nepatyriau jokių šitos srities nuotykių.

Bet sužinojau, kas juos patiria. Atsitiktinai susipažinau su viena kine iš mano namo, kuri sutiko mainais už piešinį atiduoti savo rakandus, nes kraustėsi pas sužadėtinį. Žinoma, nemaniau, kad mano tipinis piešinys-koliažas vertas dviejų maišų rakandų, kuriuos ji paliko prie mano durų, todėl labai apsidžiaugiau, pradėjome kalbėtis internetu, mergina atrodė meniškos sielos, senelis tapytojas, ji – labiau prie fotografijos. Nutarėme susitikti kavos ir išsišnekėti. Su džiaugsmu sutikau. Ji studijavo prancūzų literatūrą ir, koks sutapimas, taip pat rašė magistro darbą iš Michelio Houellebecqo kūrybos. Mums tai išsiaiškinus, ji šelmiškai nusišypsojo ir pasakė, kad jis yra jos sužadėtinis. Aš, aišku, nepatikėjau, bet kai pamačiau jų bendras nuotraukas, nebegalėjau priešintis minčiai, kad ji tuoj susituoks su vienu žymiausių prancūzų rašytojų, tiesa, jau šešiasdešimtmečiu. Bet tai dar ne taip keista, ką sužinojau vėliau.

Mane pamalonino, kai ji pasakė parodžiusi mano piešinį savo draugui fotografui, tiesa, jau aštuoniasdešimtmečiui seniokui, ir jam patiko, kalbėjo, kad norėtų mus supažindinti. Man atrodė šaunu, kad galėčiau pamatyti fotografo ateljė, jo kūrybą. Pradėjome kalbėti ir apie sužadėtinės fotografijos polinkius, paaiškėjo, kad ji dar ir poetė, tuoj išleisianti knygą. Žinoma, neslėpsiu, jog iškart pagalvojau apie miegant su įžymybe atsiveriančias literatūrines galimybes, nors labiau dėmesį patraukė kiek pakrypusi mūsų pokalbio eiga. Mergina pripažino, kad išties Paryžiuje rasti darbą itin sunku, ir kol Michelis nuo jos nenuėmė šios naštos, ji įsidarbino „animatore“ erotiniame teatre. Kadangi kalbėjomės prancūziškai, nesupratau, ką turi omenyje, tačiau kai paaiškino, pasirodė, kad ji dirbo lyg ir striptizo šokėja, ir apie darbą kalbėjo taip įprastai, tarsi tai būtų tas pats, kas būti kasininke prekybos centre „Lidl“. Regis, 6-ajame rajone įsikūręs erotinis teatras – gan brangi pramoga, už vakarą žiūrint į besikraipančias ant scenos nuogales tenka paploti apie penkiasdešimt eurų (turbūt subtiliau nei penkis eurus kainuojantis burleskos šou). Pamažu pradėjau suprasti, kodėl ši neišvaizdi kinė patraukė ištvirkėlį Houellebecqą. Nesmerkiau jos, tačiau akivaizdžiai suglumau, nors susidomėjusi tęsiau pokalbį apie to specialaus teatro vaidinimus. Išsiskyrėme maloniai, palydėjau ją iki stotelės, ji pažadėjo suorganizuoti susitikimą su tuo senioku fotografu.

Ši istorija gal būtų rutuliojusis ir toliau, nes mane masino galimybė susirasti jei ne draugų, tai bent įdomių pažįstamų, tačiau viena smulki detalė pakeitė nuomonę apie tokių pažinčių pobūdį. Taigi kinė pakvietė mane draugauti viename socialiniame tinkle, aš nudžiugusi sutikau ir iš įpročio peržiūrėjau savo naujosios draugės įkeltas nuotraukas. Nors nesu kokia puritonė, mane šokiravo, kad tokiame populiariame socialiniame tinkle ji kėlė savo nuogos fotografijas, meniškas, nors kartu ir vulgariomis pozomis, provokuojančias, turinčias pretenzijų į šelmiškumą, bet likau nustėrusi, kai supratau, kad šias fotografijas, kuriose buvo akivaizdžiai atidengta jos gakta, padarė tas pats draugas aštuoniasdešimtmetis, kuris norėjo su manimi susipažinti. Jau ir įsivaizdavau, kaip jis prašo manęs papozuoti, todėl nusprendžiau palikti šią istoriją ten, kuri ji yra – niekur.

Taigi negalėčiau pasakyti, kad nebuvo galimybių integruotis į miestą, bet pati nusprendžiau, kad nenoriu leistis į avantiūras, bent tada nenorėjau. Bet neatsisakiau naujų pažinčių, mėgdavau koncertuose būti ne viena, turėti su kuo persimesti keliais nereikšmingais sakiniais. Tik koncertų pobūdis kiek pasikeitė, metalas manęs nebetraukė, bet atradau džiazą, kurio čia buvo daug, gero ir dažnai nemokamo. Šiaip esu labiau liūdno, melancholiško džiazo mėgėja, labiausiai patikdavo sėdėti kampe su taure rankoje, prieblandoj ir pro žmonių galvas matyti vos kyšant kontraboso kraštą, kartais šmėkštelint stryką ar kam nors pakilus nuo staliuko pastebėti įsijautusio trimitininko šokinėjančias garbanas, ką porą kartų teko patirti „Café universel“. Nors baruose tikrų gerbėjų buvo ne itin daug, dauguma muziką suprato kaip malonų foną pokalbiams ir retai koncentruodavosi į koncertą. Aš nebuvau labai išranki, todėl teko nueiti ir į balkaniško stiliaus, ir į nuotaikingo, linksmo džiazo vakarus.

Vienas mielesnių koncertų pasitaikė, kai su tokiu šveicaru užsukom į tabako barą – baisingai vėlavome, jau jame plėšė paskutines dainas. Mums tik užsisakius gėrimus, įvairių tautybių muzikantai, iš viso gal devyni, ceremoningai pasitraukė nuo scenos ir iš lėto, vis dar grodami, priartėjo prie durų, kur buvo šiek tiek daugėliau vietos ir tarp žaidimo automatų stovėjome įsispraudę mes. Jie mus apstojo ratu, o juos apspito minia, kurią jie paliko užnugary, ir sukdamiesi pagal taktą grojo itin uždegančią čigonišką melodiją. Be saksofono, trimitų, gitarų, pastebėjau ir keistesnį instrumentą, net nežinojau, kaip jis vadinasi, vyras turėjo ant pilvo pasikabinęs kažką panašaus į skalbimo lentą ir džyrino pagal ritmą ją savo mikliais pirštais, apmautais metaliniais kamšteliais, beveik tokiais, kokius moterys užsideda, kad siūdamos neįsidurtų. Atrodo, jie norėjo, kad visas baras pradėtų šokti, trepsėti pagal taktą, atsiduotų melodijai, bet, žinoma, paryžietiška publika retai pasiduoda tokioms provokacijoms, ir man buvo gaila, kad mes negalim suteikti jiems malonumo ir išjudinti kūnus, trumpam atiduoti juos tų linksmų vyrų meno galiai.

Jiems nustojus groti, visą vakarą aptarinėjome tą įvykį, kaip jie vos ne kvėpavo mums į veidus ir kokie jautėmės užspeisti. Nors žinojau, kad dar neišsigydžiau skrandžio, gėriau vieną taurę po kitos, jos buvo tokios mažutės, nors ir pripildytos iki pat kraštų, ir netgi stačiau savo kompanionui išgerti, nors žinojau, kad neturiu pinigų ir kad jis – šveicaras, taigi turbūt turi pinigų, bet man jau buvo nesvarbu. Tą naktį pirmą kartą išbandžiau lošimo automatus ir jaučiausi, kad miestas mane pagaliau priima kaip savą.

Dar vienas gan linksmas prisiminimas iš džiazo periodo buvo koncertas rūsyje, kurio pavadinimo nebeprisimenu, kur su prancūzu Jonathanu užsukom visai netikėtai, nes trainiojomės po Sen Mišelio kvartalą ir niekaip nesugebėjome rasti vietos, kur galima žaisti šachmatais. Pirmas dalykas, kas nustebino, – kad visi žmonės sėdėjo ne prie pat scenos, o iš šonų, palikdami tuščią ovalo formos aikštelę, kur greičiausiai turėjo vykti šokiai, kaip paaiškino mano kompanionas. Ir iš tiesų, užsisakėme itin brangaus vyno, juk tai džiazo klubas, atsisėdome ant fotelio lyg ant kokios pakylos, prieš pat aikštelę, ir jau po pirmųjų dainų joje pasirodė nenusakomo amžiaus maža moteriškutė ryškiaspalve trumpa suknele, ji pradėjo šokti viena, itin mikliai, greitai, aukštai kilnodama kojas, darydama grakščius suktukus ir visą laiką šypsodamasi, paskui jai pavyko pasikviesti tokį senioką iš salės, šis ją vedė, o ji, pasinaudodama vyru kaip atrama, rodė profesionalius šokio triukus, nenustodama šypsotis ir lyg ne išsikraudama, o įsikraudama energijos ir judesio, nes iš aikštelės ji daugiau nesitraukė. Kai užsidėjau akinius, nustebau pamačiusi, kad moters veidas visas susiraukšlėjęs, nors figūra priminė mokyklinukę. Šiek tiek pavydėjau jai energijos, kurios mano sustingęs ir neišmankštintas kūnas niekada nepažins, bet visą vakarą gėrėjausi, kad muzika gali taip meistriškai, lyg marionetę valdyti žmogų tokiais išmaniais, staigiais ir tiksliais judesiais.

Įsidrąsino dar kelios pusamžės poros, praplikę vyrai ir kiek apvytusios moterys, jie anaiptol ne nerangiai judino klubus, darydami nuotaikingas veido minas ir akivaizdžiai mėgaudamiesi, kad net būdami tokio amžiaus turi savo vietelę, kur gali pašokti, dar jaustis vikrūs ir šelmiški, gal net seksualūs. Kaip ir pridera, mes nesėkmingai, bet bent pabandėme sušokti vieną šokį, Jonathanas vis bandė mane apsukti originaliais būdais, bet aš dažniausiai beviltiškai įsipainiodavau ir turėjau kaltai šypsodamasi paleisti jo rankas, tada grįžome atsisėsti, aš nusivyliau, kad esu tokia kerėpla, be to, dar sudaužiau taurę. Jis nuėjo ieškoti šluotos, mane užkalbino kažkoks senis juodai dažytais plaukais ir tiesiog nustėrau, kai jis pasiūlė pašokti (tai jau ne, jau pakankamai apsigėdinau). O per tą laiką salė beveik pašėlo, visi puolė į aikštelę, kol dar nesibaigė koncertas, metė nedrąsumą į šalį, juk buvo šeštadienis ir reikėjo spėti ištraukti iš jo bent kiek linksmybės, keitėsi partneriais, daugiausia seniukais, tiesa, buvo pora jaunų merginų, kurias tie seniukai su gašliu pasitenkinimu suko, apkabinę per liemenį, keistai šypsojosi ir jas gyrė, net jei jos labiau panėšėjo į pasimetusias aveles nei į šokėjas. Supratau, kad tai pagyvenusios kartos vieta, tų, kurie čia šoka jau amžius, kuriuose užkoduoti visi ištobulinti judesiai, vis dar ištrykštantys praėjusių laikų jėga.

Grįžo Jonathanas, sušlavė šukes, paskui sėdėdamas nedrąsiai ir kažkaip keistai glostė man petį, atrodė, kad koks švelnus pūkuotas voras bandytų ant manęs užropoti, o aš nedrįsčiau net į jį žvilgtelėti, kol galiausiai, vaidindamas, kad atsirėmė į fotelio kraštą, mane lyg kartu ir laikė apkabinęs. Jaučiau, kaip jam nedrąsu, su juo net nebandžiau koketuoti, turbūt man ir nebūtų pavykę. Sustingau lyg akmuo – net jei jis man patiko, praėjus nemažai laiko po paskutinių santykių, jaučiau bet kokių prisilietimų baimę, ir galiausiai nuvažiavom metro skirtingais keliais, turbūt dėl mano kaltės. Bet vakaras buvo nuostabus, ir dabar kartais prisimenu tą vikriąją šokėją, atrodo, pasipildančią savo senas kraujagysles iš muzikos sklindančiu jaunystės krauju.

Gan keista, kad net nedarydama nieko nepadoraus rodžiausi sau nemorali. Turiu omenyje, susitikinėjau su šitiek vyrų, kuriuos vadinau kompanionais, vieną, du kartus, su užsieniečiais, žinoma, irgi labai trumpai. Bet atradusi, kad, lygiai kaip gatves ir muziejus, gali atrasti žmones ir jie neapsunkins ilgalaikės draugystės siekiu, negalėjau liautis, eidavau gerti kavos su japonu, vakare klydinėdavau palei Seną su britu, kaip jau pasakojau, bandžiau šokti su prancūzu ir naktimis kalbėjau niekus su šveicaru. Bandžiau teisintis, kad normalu, jei siekiu kompanijos, juk ištisus mėnesius praleisti vienai sunku, o su vyrais visada sekėsi sutarti geriau nei su moterimis. Kita vertus, buvo ir kita pusė, jaučiau malonumą kalbėti su priešingos lyties atstovais, puikiai žinojau, kad tarp mūsų nieko nebus, per mažai laiko, per mažai simpatijos, bet jie buvo su manimi tokie malonūs, atrodo, džiaugėsi mano draugija, pernelyg jos nebrangindami. Ar branginau aš? Žinau tik tiek, kad savanaudiškai pasiimdavau tą žmogiškos šilumos dalį, kurios taip trūko, gal pasiimdavo ir jie, ir mums tiek užtekdavo.

Neužteko tik vienam labai juokingam tipui, kuris vienoje sausakimšoje kavinėje beveik prisispaudęs man prie ausies kažką aiškino apie Sartre’ą pačiais sudėtingiausiais prancūziškais žodžiais, kurių nesupratau, o paskui ėmėsi man versti žodžio boulanger reikšmę, kurią žino net vienos savaitės Prancūzijoj nepraleidę turistai. Kartkartėm jis keistai pajuokaudavo, kaip norėtų mane surišti rūsyje, ir tada supratau, kad daugiau mes tikrai nepasimatysim. Pasakiau, kad man skauda galvą, ir jis mane palydėjo iki metro stotelės. Tada dar tą patį vakarą mandagiai pareiškė, koks malonumas su manim kalbėtis ir kaip nori susitikti dar kartą. Tai jau ne, juo labiau kad kitos jo žinutės nuėmė paslapties skraistę ir pamačiau, kad tipas nori tik vieno, net išbandė patį banaliausią triuką sakydamas, kad puikiai daro masažą, gal aš noriu. Masažo siūlymas yra pats bjauriausias triukas, bjauriausias dėl to, kad jis toks akivaizdus ir kad siūlantysis mano, jog taip šiek tiek užmaskuoja savo ketinimus. Manau, kad jei vyrai tikrai nuoširdžiai pasakytų norintys su tavim į lovą, moterys reaguotų bent vienu procentu palankiau negu į slidų masažo pasiūlymą. Kai atsakiau, kad neieškau tokių santykių, – visi žino, ką reiškia tokių, – jis išmetė mane iš savo draugų socialiniame tinkle, ir man palengvėjo, kad nebereikės išsisukinėti.

 

Gyvūnėliai

 

Iš pažiūros atrodo, kad visas tame mieste praleistas laikas buvo nesibaigiantis malonumas, kur vienintelis užsiėmimas buvo dar didesnių malonumų ir mielesnių kompanionų paieškos. Tačiau tai netiesa, buvo ir juodų momentų, ypač pradžioje. Jau minėjau, kad namuose akistata su pora tarakonų man nebuvo tokia skausminga, kaip susidūrimas su blakėmis tik atvykus į Prancūziją. Keliais sakiniais nupiešiu, kaip jos mane kankino visą mėnesį.

Taigi pavargusi su savo milžinišku lagaminu šiaip ne taip nuo Triumfo arkos atidardėjau iki nakvynės vietos, naujo gražaus hostelio, buvo paskutinė rugpjūčio diena, nežmoniškai karšta, ir pagaliau apsidžiaugiau, kad galėsiu prigulti ir nusnausti. Hostelis, o gal geriau sakyti „svečių namai“, buvo vos už poros stotelių nuo ambasados, visur sienos baltos, kabėjo keli kandeliabrai, pro langą mačiau iš parduotuvių išėjusius parūkyti suplukusius pardavėjus, atrodė, kad prasideda naujas gyvenimas. Taip ir buvo, tik ne visai taip, kaip buvau numačiusi.

Anksti atsigulusi, pabudau tik apie ketvirtą valandą ryto, jaučiau, kad maudžia ranką, pagalvojau, kad gal uodas, todėl staigiai trinktelėjau sau per alkūnę ir išties kažką užmušiau. Buvau tokia mieguista, kad pamačiusi tamsų suplotą gumulėlį vėl užsnūdau ir tik po kelių minučių suvokiau, kad tai vabalas, kokio man anksčiau nebuvo tekę matyti. Tyliai uždegiau žibintuvėlį ir pamačiau, kad mano ranka kiek kraujuota, o ant baltų patalų išties guli gal šešių milimetrų padaras. Tada dar nesupratau, kad tai blakės, pradėjau dairytis ir pamačiau ant pagalvės ropojantį kitą ir jį taip pat kaipmat priplojau, iš pasibaisėjimo net išplėtusi akis. Koks košmaras, ką daryti? Buvo taip šlykštu, kad nebegalėjau miegoti toje lovoje, nuėjau į tualetą ir ilgai mąsčiau. Galiausiai susirangiau tualete, bet buvo labai mažai vietos, ir dar bijojau, kad nuo vamzdžių neatklystų daugiau vabalų.

Po valandos nusprendžiau, kad reikia patikrinti dušus, ir išties ten buvo daugiau vietos. Pasiėmiau nuo lovos antklodę ir nuėjau įsikurti dušo kabinoje. Tik įėjusi supratau, kad pasiimti antklodę nebuvo gera idėja, nes ant jos liko prikibę gal dvylika blakių, visas sutraiškiau ir su siaubu suvokiau, kad jau buvo paskanavusios mano kraujo. Apimta didelio pykčio sulaukiau ryto beveik nemiegodama, susikroviau daiktus ir nuėjau visa niežėdama į ambasadą.

Po darbo pasiėmiau iš hostelio lagaminą ir pagaliau pasiekiau 13-ąjį rajoną, kur ir pradėjau savo naują gyvenimą. Deja, kraustydama daiktus pamačiau, kad gyvūnėliai įsisuko ir į rūbus, ir jį lagamino kampus. Nors išskalbiau visus turėtus rūbus skalbimo mašinoje ir išvaliau kambarį, kitą ir dar kitą rytą atsibudau sukandžiota. Apėmė visiška neviltis, ant kūno suskaičiavau apie penkiasdešimt įkandimų, panašių į uodo, taip pat niežtinčių. Atrodė, kad staiga tapau raupsuota, gėdinausi savo įkandimų, tarsi kiti pamatę iškart suprastų, kad turiu blakių, pradėjo vaidentis blakės visur, metro niekada nebesisėsdavau, nuolat dairydavausi į šalis, kas pora valandų tikrindavau stalčius, eidama parku net porą ant marškinių užkritusių vabalėlių palaikiau blakėmis. Paskambinau mamai, ji patarė lovos kojas panardinti vandens dubenėliuose, kad blakės negalėtų jos pasiekti. Taip ir padariau, be to, pradėjau miegoti nuoga, kažkodėl manydama, kad tada jos bent jau neužlįs už rūbų, ką vien įsivaizduoti man buvo siaubinga. Deja, vabalėliai manęs nepaliko net ir darbe, pasirodo, pirmąją dieną atvykus jie sugebėjo man iš kuprinės įsikraustyti į darbo kabinetą, nes aptikau vieną ropojantį man ant kėdės, kitą ant stalo. Kantrybė trūko tada, kai kartą atsibudusi vidury nakties radau blakę plaukuose. Tada pranešiau bendrabučio administracijai, žinoma, nepaaiškindama, kad padarus atsinešiau aš pati, prieš tai bijojau tai padaryti, nes maniau, kad dėl blakių apkaltins mane. Bet jie geranoriškai iškvietė specialistus, ir po trijų savaičių kankynės galėjau pradėti normalų gyvenimą, nors kartais dar susapnuodavau kokį košmarą. Darbe jie užsiveisti, ačiū Dievui, nespėjo. Taigi toks buvo mano pirmasis mėnuo.

 

Pabaiga

 

O paskutinis – dar padrikesnis negu gyvenimas čia prieš tai. Nuo pat mėnesio pradžios pradėjau ieškoti darbo, išsiuntinėjau šimtus laiškų, nes grįžti namo visiškai nenorėjau, nors ir skurdus, bet elegantiškas gyvenimas Prancūzijoje mane savotiškai užbūrė. Po kelių mėnesių ten pradėjau jaustis šiek tiek gražesnė, nusipirkau mini sijoną, porą suknelių, į mane žvilgčiodavo praeiviai, jau šiek tiek užaugo plaukai, kuriuos dar metų pradžioje buvau gan keistai išsiskutusi iš šonų plikai. Apie mano plaukų metamorfozes reikėtų kada pakalbėti skyrium, bet iš viso to vardijimo aišku, kad Paryžiuj pradėjau jaustis gražesnė, ir tai prisidėjo prie priežasčių, kodėl norėjau likti. Žinoma, lietuvei rasti darbą svetur nelengva, ypač tokiam mieste, kur šimtai alkanų rašytojukų, ambicingų dailininkų ar tiesiog lengvo gyvenimo siekiančių plevėsų nori rasti vietą po saule. Visgi nuėjau į porą darbo pokalbių, drebanti, kad ko nesuprasiu ir apsikvailinsiu, kiek įmanoma tvarkingiau susišukavusi ir kuo rimtesne veido išraiška.

Kas keisčiausia, bent jau mano akimis, pasirodžiau visai gerai. Buvau laiminga, kad pabandžiau, bent piršteliu pabandžiau padaryti įtaką savo tolesniam likimui. O mėnesio vidury viskas apsivertė aukštyn kojom, kaip tikrai nesitikėjau. Gavau laišką, patvirtinantį, kad esu priimta stažuotis Liuksemburge. Nežinojau, džiaugtis ar liūdėti, kad vėl turėsiu viską pradėti iš naujo, nes, šiaip ar taip, tos galimybės kažkada labai laukiau. Kaip tyčia, pačią paskutinę darbo dieną ambasadoje paskambino darbdavys iš vienos draudimo agentūros ir pasakė, kad jiems patikau ir norėtų susitikti dar vieno pokalbio. Vadinasi, greičiausiai būčiau likusi tame šviesų mieste, pradėjusi kurti gyvenimą kaip jauna prancūzaitė, ir šie prisiminimai, kurie dabar atrodo tokie brangūs, būtų tapę kasdienybe. Tą paskutinį vakarą jaučiausi baisiai sutrikusi, iš kolegų gavau dovanų itin brangaus šampano butelį ir, užuot parsivežusi jį namo šeimai, atsidariau po darbo su viena pažįstama Vogėzų aikštėje, prie pat Victoro Hugo namų.

Šiek tiek apsvaigom, truputį lijo, įlindom į vieną klubą prie Bastilijos aikštės, kur grojo rokenrolą, ir vienos už kitas jaunesnės muzikos grupės bandė mėgdžioti Elvį. Nors puikiai supratau, kad tai paskutinis vakaras, nenorėjau daugiau gerti, tarsi nebemačiau prasmės, nes tai vis tiek paskutinis nuotykis, kuris neišsirutulios į kokį nors kiek ilgėliau trunkantį nuotykį. Aš tikrai praktiška, kaip juokinga. Bet miesto palikti taip greitai nenorėjau, todėl dar paėjau iki pat upės, lėtai, beveik iškilmingai perėjau Austerlico tiltą, tarsi mirkteldama iš tolo šviečiančiai Dievo Motinos katedrai, ir tik tada pakilau į metro.

Taigi kiekvieną rytą sėdėdama savo mažučiukėj virtuvėj vis apmąstau nuotykius užsienyje, o likusią dienos dalį vaidinu, kad tobulinu prancūzų kalbą, nors iš tiesų mintyse diskutuoju su savimi apie visko prasmę, meną, gyvenimą kaip meno formą. Kadangi grįžus senieji draugai nesuskubo su manim atnaujinti draugystės, o aš irgi nesuskubau bandyti ją gaivinti, ištisas dienas praleidžiu namie, vėl skaitau Sartre’ą, Dostojevskį, Genet, Gide’ą, glostau katę, pagaliau išsiroviau protinį dantį. Kartais su reikalais visgi užsuku į centrą, susisupusi į juodą ilgą paltą beveik bėgte perbėgu senamiesčiu, prisimindama visas smulkias istorijas, kurios man buvo čia nutikusios, bet dabar kažkodėl nebeturi reikšmės, lyg smegenyse vėl ruoščiau naują puslapį, naują vietą į nuotykius, į gyvenimą panašiems nutikimams.