Birutė Mar: „Siekiu minimalizmo, kurio išmokė japonų kultūra“

– Pirmas klausimas, ko gero, tradicinis: kada ir kaip supratote, kad teatras yra Jūsų pašaukimas? Daug mergaičių nori tapti aktorėmis, ir jų tėveliai paprastai į tokį norą žvelgia kaip į vaikystės užgaidą, juo labiau kad dažniausiai toks noras ir praeina. Todėl drįstu klausti: ar artimieji suprato Jūsų planų rimtumą ir palaikė Jus? Juk dažnai sakoma, kad aktoriaus duona yra labai sunki.

– Viskas prasidėjo nuo to, kad kai buvau, rodos, ketvirtokė (mokiausi tuomet Kauno J. Naujalio meno mokykloje, fortepijono klasėje), kažkas iš Muzikinio teatro atėjo į klasę tikrinti balsų – pasirinkti vaikų į teatro spektaklį Benjamino Britteno „Statykime operą“. Ir… manęs nepaėmė. Nuo to laiko, kiek pamenu, svajonė tebuvo vienintelė. Po metų vis dėlto patekau į kitą Kauno muzikinio teatro spektaklį, atsidūriau TEATRE! Nežinau kodėl, bet patekusi į teatrą jaučiausi tarsi atsidūrusi savame pasaulyje – kurio ilgėjausi, kuris žymiai įdomesnis, paslaptingesnis, tikresnis už tą, kuriame visi gyvena. Vėliau lankiau moksleivių teatro studiją, vakarus leidau Kauno dramos teatro spektakliuose. Dėl kitų dalykų gyvenime teko paklaidžioti, o teatrą išties galėčiau vadinti pašaukimu. Tad kai reikėjo rinktis profesiją, abejonių nebuvo (tik, žinoma, aplinkinių šypsena – juk daugelis mergaičių norėjo būti aktorėmis…). Ir tėvų vizijose turėjau būti pianistė, juk jie nuo septynerių metų mane vedžiojo į muzikos pamokas. Na, bet netrukus su manuoju pasirinkimu susitaikė ir jie, nors pradžioje ir nelaikė teatro rimtu užsiėmimu…

– Studijavote Sankt Peterburge, vėliau stažavote Anglijoje ir Danijoje, Tokijuje studijavote tradicinį japonų šokį. Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad kiekvienos šalies teatras skiriasi. Kokias užsienio šalyse įgytas patirtis labiausiai vertinate? Ir ar egzistuoja „lietuviškas teatras“, kokie jo bruožai?

– Manau, kiekvienas einame savo keliuku. Mane likimas kreipė į Rytus – studijos Sankt Peterburge, vėliau Japonijoje. Rusijoje išmokau amato – ten buvo puikūs teatro pedagogai, kūrybos mokytojai, jie išmokė to, kas, pasak jų, svarbiausia mūsų profesijoje: žmogotyros – t. y. žmogaus vidinio pasaulio, psichologijos pažinimo. Taip pat kūrybos idealizmo, pasiaukojimo. Vėliau buvimas Japonijoje buvo puikios meno estetikos pajautos pamokos, taip pat – minimalizmo, kuris man ypač artimas mene. Keliavau ir po Graikiją, norėdama pažinti antikinį teatrą, Londone mokiausi šiuolaikinio šokio ir Labano technikos – norėjosi viską patirti, sužinoti, visko paragauti. Jaunystėje labai svarbu keliauti. Ligi šiol tikiu teatro kaip kelionės idėja: pasaulis toks įvairus, turi jį pažinti, kad galėtum atrasti, kas artimiausia tau.

O lietuvių teatras, mano manymu, dar labai jaunas. Tą suprantu kiekvienąsyk keliaudama po šalis, turinčias seną teatro kultūrą. Ypač lietuvių dramaturgija – dar tokia gležna, palyginti su kokiu Šekspyru. Juk tiek šimtmečių neturėjome savo kalbos, buvome rusinami, lenkinami… Nors Lietuvą kaip teatro šalį žino daugelis – žino Eimuntą Nekrošių, Oskarą Koršunovą, Rimą Tuminą. Ir aš iš jų mokausi, dirbau su Tuminu, Koršunovu. Lietuvoje greit prigijo „režisūrinis teatras“, atsiradęs dvidešimtame amžiuje. Šio teatro bruožai, manau, – tai ryškiausių mūsų režisierių sukurta teatrinė kalba: metaforiškumas, poetiškumas, scenoje prabylantys daiktai, scenografija. Manau, tai susiję ir su lietuvių – „žemės žmonių“ – bruožais, vidinėmis savybėmis. Teatras, kurį mėginu kurti, – poetinis, tylus teatras, visados siekiu minimalizmo, kurio išmokė japonų kultūra; taip pat man artimi iš rusų teatro mokyklos atsineštas psichologizmas, jausmingumas, europietiškas santūrumas. Žinoma, kurdama apie tai negalvoju – tiesiog kuriu tai, ką tuo metu išgyvenu, esu patyrusi, kas skauda ir jaudina.

– Kiekvienas aktorius, menininkas eina savo keliu, tam tikra prasme kuria savo atradimus. Kita vertus, teatre, ant scenos dažnai reikia įkūnyti personažus, kurių charakteriai labai skiriasi nuo aktoriaus charakterio. Kaip galima teatre sukurti personažą, neprarandant savo asmenybės? Slovėnų aktorė Saša Pavček yra sakiusi, kad aktoriaus susitikimas su savimi įvyksta nulipus nuo scenos, kai nutyla plojimai. Tad ar sunku sutikti save, nusimetus personažo kostiumą?

– Taip, aktoriaus profesija – įdomus psichologinis fenomenas. Buvimas scenoje – tai nepaprastai jautri būsena tarp tavo ir personažo emocijų, tarsi oro akrobato ėjimas lynu. Susitapatinimas su vaidmeniu (pasakyčiau tiksliau: subtilus perėjimas į vaidmens, personažo energiją) neišnyksta, vos nulipus nuo scenos. Turi išmokti išeiti iš vaidmens, deja, to nemoko teatro mokyklose. O dažnai būti personažu darosi įdomiau nei savimi. Ypač jei tas personažas visai kitoks nei tu – t. y. per jį gali išreikšti savo paslėptas, neišreikštas asmenybės savybes, bruožus. Tarkim, kadangi esu gana baikšti – labai norėjau suvaidinti bebaimę Antigonę. Arba Marguerite Duras „Meilužio“ heroję – nes jos lūpomis labai norėjau prabilti apie intymiausius, slapčiausius jausmus, aistrą. Arba svajojau suvaidinti Alessandro Baricco „Šilko“ Eleną – heroję, kuri yra grynas švelnumas, o aš gyvenime dažnai tokio beribio švelnumo parodyti negaliu, nors taip norisi… Tie vaidmenys iš tikrųjų labai keitė mane pačią, leido išsilaisvinti, pažinti ir kitokią save.

O išėjus iš vaidmens susitikti su savimi – vadinasi, vėl atvirsti švariu, baltu popieriaus lapu, kuriame gali būti išreikšti įvairiausi žmogiški vaidmenys, energijos. Viskas yra tavo viduje. Tik reikia kiekvienąsyk vėl tapti labai atvirai, be odos – tai nėra taip lengva.

– Kuriate monospektaklius, o tai yra labai sudėtingas žanras, nes jame įvyksta tikrasis aktoriaus susitikimas su žiūrovais. Kodėl mėgstate šį žanrą?

– Pirmąsyk apie monospektaklį ėmiau galvoti Japonijoje, paveikta no teatro ir japoniško tradicinio šokio, kur aktorius – solistas, jam pritaria choras. O spektaklis – tarsi avanscenoje giedančio solisto išpažintis.

Vienai būti scenoje valandą – visiškai kitokia patirtis nei vaidinant dideliame spektaklyje su partneriais. Aktoriai, sukūrę monospektaklius, tai žino. Tavo vieninteliai partneriai čia – žiūrovai. Repetuojant monospektaklį, man svarbiausia perprasti personažo logiką, intuityviai susidėlioti bendravimo su žiūrovais liniją, taip kaip didesniuose spektakliuose sudėliojame personažų bendravimo liniją. Bet… vis tiek kiekvienąsyk scenon eini į visišką nežinią, nes žiūrovai – kiekvienąsyk vis kitokie. Tai ir rizika, ir nežinia. Ir įdomumas. Didžiulė profesionalumo mokykla. Turi išmokti perkelti žiūrovus į savų virpesių erdvę. Sužadinti jų prisiminimus, paraleles su savuoju gyvenimu. Žodžiais tai nelengva nusakyti. Vis labiau suprantu, kad net nesvarbu, apie ką vaidini spektaklį, kokią medžiagą, svarbiausia – spektaklio metu padėti žiūrovams pajusti tą vidinę tylą, kurioje galima būti savimi. Man monospektaklis – lyg grojimas smuiku, muzikavimas. Arba, galėčiau pasakyti, – tai labai intymus teatrinis žanras, esantis arčiausiai poezijos, tarsi scenoje rašomas eilėraštis.

– Beje, jeigu jau užsiminiau apie žiūrovus, tai būtų labai įdomu paklausti, kokia publika dažniausiai lankosi Jūsų spektakliuose. Klausimas gali pasirodyti labai neapibrėžtas, bet suformulavau jį prisiminusi savo gyvenimą Slovėnijoje. Slovėnai turi puikų teatrą, bet tarp žiūrovų jaunų veidų salėje beveik neišvysi. O kaip yra Lietuvoje?

– Jauni žmonės turi savo vertybes, patirtis, jiems reikia toms patirtims artimos teatrinės kalbos, tai natūralu. Užtat dažniausiai iškilios teatrinės asmenybės laikui bėgant „užsiaugina“ savo žiūrovus, suprantančius jų kalbą, ir nueina praeitin su savo karta. Lietuvoje taip pat. Bet jaunimas irgi ieško, kuria savo teatrą, kuris galbūt vyresniems atrodo naivus, paviršutiniškas – bet visi mes taip pradėjome… Tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad pastaraisiais metais buvau išties nustebinta jaunųjų žiūrovų. Jaunimo teatre sukūrėme spektaklį „Jis ir ji“ apie lietuvių klasiką rašytoją Joną Biliūną, jo meilės ir trumpo gyvenimo (jis mirė džiova dvidešimt šešerių metų) istoriją. Na, maniau, spektaklis išties pernelyg jautrus, o ir sukurtas be jokių režisūros įmantrybių ar šiuolaikiniam teatrui privalomo „konceptualumo“ – į jį tikriausiai eis pagyvenę žmonės. Bet, stebuklas, jau keletą sezonų per spektaklį pilnos salės jaunimo. Studentų, mokinių, jaunų gražių žmonių. Jie juokiasi, verkia. Nulipusi nuo scenos pagalvoju: galbūt ateina laikas, kai ir jaunoji karta ima pasigesti šilumos, paprastumo, meilės? O teatrui galbūt atėjo laikas nusimesti visas „menines“, agresyvias išraiškos priemones, būti jautriam, be galo jautriam… Tik tai, manau, galėtų būti jo tyli pergalė prieš televiziją ir kitas šiuolaikines medijas. Taigi, manojo teatro žiūrovai, manau, ir yra tie, kurie pasiilgo kitokio, jautraus teatro.

– Beskaitant Lietuvos spaudą ir įvairių meno kūrinių recenzijas, peršasi nuomonė, kad vyrai menininkai Lietuvoje yra vertinami labiau. Kartais netgi sakoma atvirai – esą vyrų kuriamas menas kokybiškesnis, nes moterys, ypač kuriančios, pernelyg greitai pasiduoda emocijoms. Ar sutinkate su šiuo teiginiu? Ir ar sunku Lietuvoje moteriai menininkei išsikovoti sau vietą, pasiekti, kad jos būtų klausomasi?

– Moterys – emocionalesnės būtybės, taip jau sutvarkyta aukštesnių jėgų. Vyrų kūrybos šaltinis – labiau intelektas, protas. Tačiau jei lieka vien protas – dažnai atsiranda šaltis, agresija. Noras įsitvirtinti. Tikrasis menas, manau, nėra nei moteriškas, nei vyriškas, tai dvasios dalykas. Kai ima kalbėti dvasia, ji tarsi pakyla virš emocijų ir proto. Manau, tikrieji menininkai yra būtent tokie: kūryboje išlaikantys širdies ir proto pusiausvyrą.

Išties, Lietuvos kultūrinėje visuomenėje vyrai menininkai yra labiau vertinami, bet turbūt tai ir dėsninga – juk moterys kaip kūrėjos pradėjo reikštis tik prieš šimtmetį. Gal po kokio tūkstančio metų visi bus vienodai gerbiami? Tai turbūt priklauso ir nuo vidinės žmogaus, visuomenės kultūros. Juk tam ir esame sukurti kaip vyrai ir moterys, kad vieni kitus papildytume, vieni kitus mokytume, atrastume savitą dvasios išraišką.

– Esate sukūrusi žymių Lietuvos moterų vaidmenų. Tragiško likimo poetė Salomėja Nėris, prieš dešimtmetį po sunkios ligos pasaulį palikusi rašytoja Jurga Ivanauskaitė, išeivijos režisierė ir aktorė Unė Babickaitė – visos šios moterys buvo ne tik išskirtinai talentingos, bet ir stiprios asmenybės. Kas Jus paskatino rinktis šiuos vaidmenis? Ar juos kurdama nejautėte spaudimo ir įtampos?

– Istorines asmenybes, man regis, prisitraukiu intuityviai. Tuomet norisi sužinoti kuo daugiau apie jas, skaitai laiškus, prisiminimus, dienoraščius; o kai eini gilyn – vis įdomiau, tų asmenybių energija (kuri, tikiu, lieka ir po žmogaus išėjimo) priartėja prie tavęs, imi ją jausti: svetimi dienoraščiai, laiškai tampa labai artimi, tarsi apie mane pačią. Arba juntu: norėčiau būti tokia, bet man trūksta vidinės drąsos, laisvės. Kurdama ir Salomėją, ir Unę jaučiau, kaip viduje kažkas mainėsi, tarsi paaugau. Pavyzdžiui, daug ko išmokė Unės humoro jausmas, jos požiūris į gyvenimą kaip į teatrą, žaidimą. Girdėjau, žinoma, išankstinių vertinimų: kad šios didžios menininkės – nieko nevertos (dažniausiai iš vyrų menininkų lūpų…).

– Vienas Jūsų spektaklių buvo sukurtas pagal Baricco romaną „Šilkas“. Romanas minimalistinis, drįsčiau sakyti, parašytas rytietiška tradicija, bet turintis aštrią užuomazgą. Jo centre – vyras, šilkverpių supirkėjas, jo išgyvenimai Japonijoje ir moralinė neištikimybė žmonai. Jūsų pastatytame spektaklyje, kuriame ir vaidinate, – priešingai, centre moteris ir jos išgyvenimai, suvokus, kad vyro mintis pagrobė kita, nepažįstama japonė. Kaip ir kodėl ryžotės tokiai interpretacijai, kaip ji buvo įvertinta žiūrovų ir kritikų?

– „Šilkas“ man – vienas įdomiausių teatrinių darbų. Be galo trapi medžiaga; kūrybos procesas, pareikalavęs visos kūrybinės grupės begalinio jautrumo. Moters temą kaip kamertoną pasirinkau, nes tai leido daryti Baricco romanas: lyg šilkas „plevenantis“ kūrinys, kurį galima interpretuoti visaip. Man moters (Ervė žmonos Elenos) linija šioje medžiagoje pasirodė be galo pažįstama, skaudi. Tad spektaklį kūriau apie dviejų žmonių – vyro ir moters – santykius. Žiūrovų „Šilke“ netrūko tris sezonus, dažniausiai būdavo išparduoti visi bilietai – turbūt todėl, kad ši vyro ir moters istorija yra kiekvieno savaip viduje išgyventa. Po trijų sezonų pati pajutau, kad užteks. Išsigandau, kad toji aukščiausioji gaida, kuri buvo spektaklyje, gali nuslūgti, gali išnykti paslaptis, šilko dvelksmas… Tad pati paprašiau teatro vadovybės, kad spektaklį „nuimtų“. Pajutau, kad atėjo laikas pauzei.

– Esate ne tik aktorė ir režisierė, jėgas išbandėte ir literatūroje. Esate išleidusi poezijos rinkinių, esė, dienoraščių fragmentų. Jūsų prozos darbai dvelkia Rytais. Kas paskatino pasukti į literatūrą?

– Eilėraščius rašiau jau mokykloje, vėliau besimokant Peterburge jie virto savotiškais „lietuviškais dienoraščiais“, kai teko bendrauti rusiškai – lietuviškai kalbėti galėjai su nedaugeliu. Knygos, rašymas man – tarsi kitoks, slaptas gyvenimas. Dažniausiai pradedu rašyti, kai iškeliauju – inspiruoja sutikti žmonės, dar nepažintas, kitoks gyvenimas, kurį atrandi svečiose šalyse: kitokios spalvos, kvapai, ritmai, būties žaismė. Taip gimė dienoraščių knygos „Kokoro“, „Cinamonu kvepiantys namai“ (apie Indijos dvasines patirtis), kelionių eilėraščių ciklai. Taip, Rytai man padėjo atrasti daug svarbių dalykų – vidinę ramybę, šviesą, Dievą. Ten tebetvyro kitokios vertybės, ten keliauji per tūkstantmečių mitus, religijas, tikėjimą, ritualus. Ten ypač aiškiai junti, kad viskas, kas žemiška, – taip laikina, trapu, greitai praeina, o tu esi tik dalis Kažko – didesnio už tave, iš tos jėgos gyveni, alsuoji, mokaisi mylėti. Iš ten – ir kūrybos versmė. Sakyčiau, Rytai mano kūrybai ir gyvenimui suteikė daugiau harmonijos, tylos.

– Poezija irgi yra labai įvairi. Ypač pastaruoju metu ji žengia iš puslapių ir atsiduria scenoje – Lietuvoje populiarus dainuojamosios poezijos žanras, vis dažniau jį išbando ir aktoriai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai. Buriasi ir audiovizualinės poezijos grupės. O kas Jums yra poezija?

– Poezija man – tarsi slaptoji dvasios raiška. Turi atrasti kelis žodžius, jų ritmą, pauzes, už kurių slypėtų tavųjų išgyvenimų erdvė. Poezija ir yra toji erdvė tarp žodžių. Kad ją sukurtum, turi būti visiškai atvira, nemeluoti sau. Perkelti ant scenos ją nebūtina, man tai labiau slaptas pokalbis su savimi, išpažintis. Nors, žinoma, šiandien įmanoma atrasti scenines priemones eilėraščiui nuskambėti scenoje – štai, prieš dešimtmetį esu pamėginusi pagal savus eilėraščius sukurti šokio spektaklį „Traukininiai žmonės“ – tai iš „peterburgiškų“ patirčių, kai važinėti teko senais rusiškais traukiniais, kuriuose įprastas vakaro ritualas – arbatos gėrimas iš stiklinių, kurias atneša palydovė. Sėdi kupė keturi pakeleiviai ir geria tylėdami arbatą: tame rituale buvo galima justi tokį praeinančio – traukiniais išriedančio laiko ilgesį… Taigi, kad perteikčiau tuos eilėraščius scenoje, pati vaidindama palydovę juos skaičiau per garsiakalbį stoties pranešėjos intonacijomis, o keturi šokėjai (kupė keleiviai su lagaminais) – atliko choreografišką arbatos ritualą, žvangindami stiklinėmis su šaukšteliais… Buvo smagu ieškoti sceninės eilėraščių išraiškos formos – ir spektaklis turėjo pasisekimą, esam jį rodę festivaliuose Čekijoje, Slovėnijoje.

– Ar menininkui, o ypač menininkei, svarbus miestas, kuriame gyvenama ir kuriama? Kuriame mieste jaučiatės geriausiai?

– Man be galo svarbus. Tai – tavo gatvės, skersgatviai, dangus virš jų… Tavo medžiai, gatvės, vakaro tyla, upės tėkmė, kiekvienas namas, pažįstamas žmogus. Esu iš tų, kurie greitai prisitaiko, ir turbūt galėčiau gyventi daugelyje pasaulio kampelių (puikiai jaučiausi ir Peterburge, ir Tokijuje, ir nedideliame miestelyje Putapartyje Indijoje, ir daugelyje kitų miestų). Tačiau Vilnių, kuriame gyvenu jau dvidešimt metų, be galo myliu. Miestas – tai ir jo istorija, žmonių ilgesys, kančia, tikėjimas. Vilniuje daug ir skausmo, ir ilgesio. Ir kažkokios tylios vilties. Beje, panašius jausmus patyriau ir vaikštinėdama po Sarajevo gatveles.

– Paskutinis klausimas bus šiek tiek provokuojantis. Ar tikite, kad teatras gali pakeisti žmogaus gyvenimą? Kaip?

– Gyvenimas mums kiekvienam duotas jį išbūti, sukurti save, pereiti neišvengiamus likimo išbandymus, išmokti juos priimti. Išmokti mylėti. O kūryba ir teatras žmogui primena, kas svarbiausia, sakralu, šventa. Manau, tikras, gyvas teatras gali žiūrovą sukrėsti, atverti jo giliausius užkaborius, jo jautrumą, širdį. Tai patyręs, į viską bent kurį laiką žiūri kiek kitaip – širdyje atsiranda daugiau vilties, šviesos, meilės. Bent akimirką ar dieną. Tuomet jo akys švyti. Aš tuo tikrai tikiu. Ne kartą esu patyrusi žiūrovų švytinčiomis akimis dėkingumą ir girdėjusi jų žodžius: „Po jūsų spektaklio tapo kažkaip ramu.“ Tai didžiausias atpildas už visas tavo pastangas. Tuomet žinai, kad spektaklis bent kelias akimirkas buvo tarsi bendra malda.

 

Kalbėjosi Kristina Tamulevičiūtė