Eilės
Sėdėjimas
Sėdėjome kiemely
Ant kėdžių
Palaikių
Tarp skersvėjų
Ir profilių poetų
Ir atvirom akim
Sapnavome,
Kad lipam
Aptrupėjusiom pakopom
Lig pat gaisruojančio
Saldžioj agonijoj
Dangaus
Tenai, už kampo,
Augo rinkos ekonomika
Ir bankai
Paskolas dalijo
It patrakę
O nepatenkinti studentai
Protestavo
Prieš Darbo kodeksą
Ar darbą apskritai
Kažkur toli
Britanijos piliečiai
Išėjo į gatves
Gailėdami savęs
Dramatiškai nukrito
Svaro kursas
Ir pora bombų,
O gal kiek daugiau
●
O mes sėdėjome
Kiemely ant kėdžių
Palaikių
Ir glaudėmės
Arčiau kits kito
Apsimesdami,
Kad šalta
Ir klausėmės,
Kaip progiesmiu
Tarsi azaną
Eiles vis skaito
Apsisiautus juodu lietpalčiu
Lyg sutana poetė
Sulaikę kvapą
Gėrėme jos žodžių vyną
Ir nesijaudinom,
Kad ten, už horizonto,
Klestėjo tarptautinis terorizmas
Namo vis nenorėjo grįžti
Emigrantai
Lyg nežinodami, kad
Čia yra geriau
Juk „Lidlas“,
Ačiūdiev, duris atvėrė
Ir pagaliau
Visi turės
Kalafiorų
●
O mes sėdėjome
Kiemely
Ant kėdžių palaikių
Lyg užsispyrę
Realybės rezistentai,
Pasiryžę
Pasaulio beprotybei
Atsispirt
Bent šiandien
Bent šįvakar
Bent dabar
Bent tol,
Kol žilas ilgaplaukis
Ukrainietis
Žadaną skaito arba Vitmeną,
Arba abu kartu
Bent tol, kol ten,
Palei pravertą langą,
Tas keistas susimąstęs senis
Rymo
Klausydamasis taip,
Lyg viską jau seniai žinotų
Kas buvo, kas yra ir kas
Dar bus
Tyla
Norėčiau būti paukštis medyje
Arba katė, sau tyliai snaudžianti
Po tuo medžiu,
Ar vabalas, graužiantis
To medžio lapą
Bet kas, tiktai ne aš,
Ramybės vis nerandanti,
Paklaikusi
Lyg tas pamišęs fotografas,
Kurį vaikystėje sutikdavau
Jaunimsody
Norėdavęs įamžinti visus ir viską
Dar ir dar, tik tam,
Kad negatyvuose bandytų įžiūrėti,
Kas mes esam ir kodėl
Jo šmėkla vis dar blaškos
Tarp suoliukų ir gėlynų
Nerasdama atsakymų nei ten, nei šen
Galop sustoja po senu medžiu,
Kur aš nuščiuvus sėdžiu,
Ir klauso jo šakų tylos
Ramunės Pigagaitės nuotrauka
Išleistuvininkės
Lydėjau alkanom akim
Jas, einančias pro šalį,
Tarsi nužengusias iš sapno
Ryškiaspalves plazdančias naivias
O kaip norėčiau aš kartu
Pleventi, žaisti,
Nenujausti (et, tiek to…)
Bet mano kūnas žino
Jo neapgausiu,
Net jei nusipieščiau kitą veidą
Be nerimo raukšlių
Ir be šešėlių po akim
O taip norėčiau atsisėsti
Su tavim ant upės kranto,
Bučiuotis ligi ryto, jausti degančias krūtis
Ir nežinoti (et, tiek to…)
Bet mano kūnas žino
Moterystės įdagu
Paženklintas,
Apsunkęs, tirštas,
Sukietėjęs, ištvermingas,
Skausmui, kaip ir meilei,
Atsparus
O taip norėčiau
Atsibudus naktį
Vėl tave šalia atrasti
Ir draskoma to uždrausto
Smalsumo (et, tiek to…)
