Undinės Radzevičiūtės kūryba (I): nustebink skaitytoją

„Strekaza“

Pirmojoje knygoje Undinė Radzevičiūtė patraukė skaitytojų dėmesį savo tiesmuku ir provokuojančiu tonu. Ji tai padarė jau nuo pat viršelio rėždama į akis, kad nemylėjo lietuvių kalbos, jos komisijos, nerašo darbininkų klasei ir pan. Be to, knygoje randame į lietuvių kalbą neišverstų rusiškų ir lenkiškų sakinių, pats pavadinimas irgi rusiškas.

Viena pagrindinių sąvokų, apibūdinančių knygos „Strekaza“ ašį, – tautybė. Tai lietuviai, žydai, rusai, japonai, kinai, anglai ir t. t. Pavyzdžiui, bevardė pagrindinė veikėja sako: „Matėt, kaip buvo nugriauti du Amerikos dangoraižiai? Visi matė. Norėčiau pamatyti tai arabų akimis“ (p. 9). Tai galima suprasti kaip raktą į tautybės sąvokos įprasminimą – tautybė kaip perspektyva, kaip požiūrio taškas. Pavyzdžiui, mums, lietuviams, gali keistai skambėti žydų ar lenkų kalba, nes ji turi savo skambesį. Mes savojo nejaučiame, nes neturime išorinės perspektyvos, nesugebame pažiūrėti į save iš šalies. Taip pat jaučiamės sau negražūs kaip ir pasakotoja. Manau, tai priežastis, kuri paaiškina gėrėjimąsi kitomis tautybėmis: ar tai būtų aklas susižavėjimas egzotiškomis Kinija, Japonija ar grėsmingai artima Rusija. Galbūt dėl sunkumų lokalizuoti erdvėje žydus, kurie pasklidę po visą pasaulį, jais nesižavima, iš jų šaipomasi. Kūrinyje netgi nėra aišku, kuriame bute jie gyvena, todėl vadinami tiesiog senaisiais namo gyventojais. Susidaro paranojiškas įspūdis, tarsi namas priklausytų jiems. O mes (tapatindamiesi su pasakotoja) liekame tik nuomininkai. Noriu pasakyti, kad matau šį daugiabutį, kuriame ir vyksta didžioji dalis veiksmo, kaip tautų spintą, kurioje tautos nesimaišo tarpusavyje (tai jau būtų tautų katilas), bet kiekviena turi savo lentynėlę – butą.

Ilgainiui tampa aišku, kad dėmesio centre vis labiau atsiduria pasakotojos ir naujo namo gyventojo Arsenijaus Toporovo santykiai, knygos pabaigoje jie tampa kūrinio kulminacija.

Pasakotojos kelionė į Angliją suteikia tam tikro nenuoseklumo, nes buvo galima tikėtis, kad viskas vyks uždaroje namo erdvėje, įterpiant trumpus vaizdelius iš pasakotojos darbo ir pokalbių su psichiatre. Tokį kūrinį būtų galima įvardinti „kaimynų apysakos žanru“ ir statyti į lygią gretą su Sauliaus Šaltenio „Riešutų duona“, kur taip pat pasakojama kaimynų meilės istorija. Tačiau kelionė į Londoną pažeidžia teksto jau sukurtą uždaros erdvės pojūtį. Taip pat kyla įspūdis, kad rašytoja neapsisprendė dėl to, kas turėtų būti kūrinio ašis: „tautybių paradas“ ar pasakotojos santykiai su Toporovu. Nors abi siužetinės linijos yra efektyvios, o kūrinys ir šiaip nepretenduoja į nuoseklų dėstymą, norėtųsi aiškesnio rašytojos pasirinkimo. Problema čia ne ta, kad šios dvi siužetinės linijos nedera tarpusavyje, ne ta, kad jos negali būti vienodai svarbios, o ta, kad viena jų staiga išstumia kitą: Arsenijus Toporovas ir kiti kaimynai kelionės į Angliją metu pamirštami, ir dėl to pabaiga atrodo kiek skubota, ne iki galo įtikina staigus pasakotojos įsitraukimas į naujojo kaimyno gyvenimą. Čia jaučiamas rašytojos karštakošiškumas, lengvabūdiškumas. Tiesa, tas pats rašymo manieros lengvabūdiškumas, rodos, ir patraukia skaityti šį juodojo humoro romaną.

Pirmąja knyga Radzevičiūtė į lietuvių literatūrą įžengė tvirtai pasikausčiusi. Ėmėsi ganėtinai jautrių tautybės stereotipų ir šiuolaikinės moters dvasinės krizės temų. Ir padarė tai iki galo, nedvejodama, išlaikydama tiesmuką toną ir pasiteisinimų nepripažįstančią manierą. Jei rašyti, tai rašyti taip! Tekstas gyvybingas, įtraukiantis. Tikrai knyga ne eilinė, ji turi savo energijos užtaisą, kuris gali greitai sprogti skaitytojo sąmonėje ir įrašyti Radzevičiūtės pavardę net ir ilgiems septyneriems metams taip, kad ir jiems praėjus norėtųsi imti į rankas 2010-aisiais pasirodžiusią antrąją knygą.

„Frankburgas“

„Strekaza“ labiausiai nustebino rašymo tonu ir teksto gyvybingumu, o antroji, ko gero, pasirinkta tematika. Aprašomas vienos įmonės vidaus gyvenimas, pagrindinis veikėjas – Frankas Burgas – vokietis, turintis (kaip ir dauguma šios tautybės žmonių) ne visai suvestų sąžinės sąskaitų su Antrojo pasaulinio karo įvykiais. Turiu pripažinti, kad toks derinys (šiuolaikinė įmonė, biuras ir tautybės lemiama identiteto problema) skamba keistai. Kyla klausimas, ar apskritai verta į tai gilintis. Matyt, galima sakyti, kad bendras vardiklis čia turėtų būti individo paaukojimas didesnio gėrio labui: biure individualumas aukojamas komandos dvasiai, kare – valstybei. Turi būti lojalus, kitaip gali būti apkaltintas išdavyste, parsidavimu konkurentams arba kitai šaliai. Taigi „Frankburge“ galima įžvelgti plėtojamą individo ir grupės priešpriešos temą.

Vis dėlto, nepaisant įdomiai parinkto temų derinio, skaitant burnoje lieka prėskas skonis. Apima įspūdis, kad visa tai niekur neveda. Tarsi tai tebūtų rašymo treniruotė, visai neprastai išminkytas molio gabalas, kuriam, deja, niekas neįpūtė gyvybės. Amatininko, ne menininko produktas.

Mano nuomone, „Frankburgas“ su „Strekaza“ turi mažai ką bendro, tačiau norėdama ar nenorėdama rašytoja pati lyg ir paskatino skaitytojus lyginti šiuos du kūrinius. Jie abu trumpos apimties juodojo humoro romanai. Knygos viršelyje taip pat bandoma skaitytojus intriguoti, tačiau perskaičius knygą tai veikiau primena bandymą imituoti „Strekazos“ provokaciją. Rašoma, kad knyga socialiai pavojinga. Ką tai turėtų reikšti? Ir kuriai knygai šis epitetas tinka labiau?.. Taip pat atrodo, kad pirmame „Frankburgo“ skyriuje bandoma sukurti aliuziją į „Strekazą“: pateikiama dainelės ištrauka darkyta lenkų kalba, labiau tinkanti pirmajam romanui, kuriame tokios rusų ar lenkų kalba parašytos eilutės, kaip minėta, netgi neišverstos į lietuvių kalbą. Čiagi jos ne tik išverstos – tolesniuose skyriuose jų apskritai nerasime. Todėl kyla įspūdis, jog Radzevičiūtė norėjo pabrėžti, kad ji tikrai ta pati rašytoja, kuri parašė knygą „Strekaza“. Šitai primena ir tautiškumo svarba, pagrindinio herojaus kilmės aprašymas pirmame skyriuje. Deja, toliau romane nieko panašaus nerasime. Skaitytojas priverstas sekti, kaip bando susijungti į vieną darinį dviejų biurų komandos. Pati savaime tai tikrai nėra įdomiausia siužetinė linija ir nieko keisto, jei kartais gali būti šiek tiek nuobodoka skaityti. Turiu pasakyti, jog Undinė Radzevičiūtė padarė didžiulį darbą, kad iš tokios medžiagos išspaustų sunkiai, tačiau tikrai skaitomą ir rekomenduotiną gaminį.

Kalbant apie personažus, tekste neradau nė vieno, kuris man rūpėtų. Taip tiesiog paprastai rūpėtų kaip žmogus žmogui. Frankas Burgas nepasirodė įsimintinas veikėjas, jo kolega biure Landertingeris bent jau sugebėjo su trenksmu išeiti: žaisdamas vandensvydį įmonės vakarėlyje nepakluso nerašytai taisyklei, kad „naujam bosui reikia nusileisti“. O Frankas Burgas – vienas tų personažų, kurie tiesiog sukurti nešti romano naštą, bet ji tikrai ne jų jėgoms. Romano „Strekaza“ pagrindinė veikėja ir buvo pasakotoja, todėl buvo galima žavėtis jos taiklia kalbėjimo maniera, o čia Frankas tėra po pasakotojos sparneliu saugomas žaislinis žmogeliukas. Pasakotoja daro su juo ką nori, tačiau tai visai nežavi, nes jėgos aiškiai nelygiavertės.

„Frankburgas“ nepasižymi tiesmukumu ar įžūlumu, kuriais Radzevičiūtė sužadino skaitytojų lūkesčius pirmajame romane. Šis atrodo kur kas labiau apskaičiuotas, rašomas jau ne tiek socialinės provokatorės, o architektės, kuri, tiesa, yra ganėtinai šelmiška, tačiau prognozuojama. Taigi sunku žiūrėti į antrąjį romaną kaip į tvirtai sukaltą, turintį savo vertę nepriklausomą tekstą. Jau susipažinus su rašytojos pirmuoju romanu, antrasis apmaudžiai nublanksta. Radzevičiūtės talento gerbėjai, be abejo, gali žavėtis šmaikščia, ironiška biuro gyvenimo parodija. Tačiau susidaro įspūdis, kad rašytoja taikėsi į kai ką daugiau. Spėčiau, kad šio kūrinio tiesiog reikėjo kaip naujo (po septynerių metų pertraukos) atskaitos taško rašytojos kūrybiniame kelyje, nuo jo atsispyrusi ji žengė toliau.