Geras sūnus

Jūs, be abejo, pažįstate tuos tamsius tylius žiemos vakarus, kuriuos jau būtų galima laikyti vėlia naktimi, jei ne judėjimas gatvėse, primenantis darnią skruzdėlyno netvarką. Buvo vienas tokių vakarų, bet po dvidešimties minučių, kai laikrodžiai rodys maždaug 19:23 – sakome „maždaug“, nes vieni laikrodžiai linkę skubėti, o kiti atsilieka, – gatvėje ūmai nugriaudės garsus pokštelėjimas ir kažką išpils prakaitas.

Bet šiuo metu, tarkime, septintą valandą vakaro, gatvėmis iš lėto šliaužia automobiliai ir troleibusai, apšviesdami lentelę su numeriu mašinos, kuriai jau ilgai važiuoja iš paskos. Keleiviai sėdi ir stovi, apsitūloję šalikais, vilkintys žiemines striukes, sušalusiais pirštais maigo telefonus, žiūri pro langą pavargusiomis akimis, vengia žvilgsnių, ieško žvilgsnių, skaito prietemoje, snaudžia ir išlipa.

Grupelė paauglių šūkauja dykame apsnigtame lauke netoli gatvės, mėtosi gniūžtėmis, kemša vieni kitiems sniegą už apykaklių, kvatoja ir šypsosi su valiūkiška klasta, įžūliai, beveik kaip jauni satyrai. Prie šviesoforo stovi pusė tuzino namo skubančių miestiečių, trypčioja, pučia karšto oro tumulus į tamsų miesto dangų ir laukia žalio šviesoforo signalo. Netrukus jis nušviečia dryžuotą perėją ir žmonės išsibarsto skirtingomis kryptimis nelyginant snaigės pakilus vėjui.

Jokūbas, pagal profesiją pianistas, po ilgos repeticijos eina namo. Kirsdamas gatvę aplenkia moterį, šaltyje be pirštinių nešančią pirkinių maišelį. Jam gaila sausų, suskeldėjusių jos rankų. Jis sugniaužia ir vėl atgniaužia pirštus, nusišypso – šiandien skambino gerai, su įkvėpimu, nedarė klaidų. O namie jo laukia žmona ir sūnus. Visi trys sėdės prie stalo ir valgys vakarienę. Apsikeis dienos naujienomis, vienas kito išklausys be didelio susidomėjimo. Pokalbis, matyt, bus vangus, žodžiai – persmelkti dienos nuovargio. Jokūbas nutrauks užsitęsusią tylą lyg tarp kitko pranešdamas, kad šeštadienį skambins solo partiją. Sūnus šypsosis nudūręs akis, paskui susidrovėjęs pusbalsiu jį pasveikins. Žvilgčios į tėvą, kuriuo didžiuojasi. Žmonos veidas per vieną mirksnį pragiedrės, ji suplos rankomis, gal net pakils nuo stalo, prieis ir jausmingai pakštelės jam į skruostą. Jokūbas tik numos ranka, „juk tai menkniekis“, bet jie visi žino, kad tai netiesa, kad jam tai svarbu, kad kiekvieną kartą jis skambina lyg pirmą. Vėliau, kupinas mieguistos ramybės, jis lauks vakaro žinių skaitydamas naujienas internete, gurkšnos arbatą, mintyse ims planuoti vasaros atostogas, vėliau vėl permes akimis naujienų portalus, norėdamas patikrinti, ar neįvyko per pastarąjį pusvalandį kokia nors nelaimė čia ar kitame pasaulio krašte, apie kurią reikia žinoti kiekvieną smulkmeną, nes ji rytoj bus visur aptariama. Ir žinių pranešėjai jam neturės ką pasakyti – jis pats viską žinos.

Perėjęs gatvę Jokūbas sulėtina žingsnį, žvilgteli į laikrodį – šis rodo dvidešimt minučių po septynių. Išsuka iš šaligatvio, einant skersai lauko bus greičiau, pagalvoja ir traukia raktus iš kišenės. Jie išslysta iš pirštinėtos rankos ir suskimbčioję krenta į sniegą. Jokūbas pasilenkia jų paimti. Metalas blizga sniege išraustoje duobutėje. Staiga pasigirsta nekantrūs perspėjantys šūksniai.

Kai supranta, kad šūksniai skirti jam, jau per vėlu – plyksteli balta šviesa, prie pat pasigirsta sprogimas. Jis praranda nuovoką, nieko nebėra, tik tolumoje žybsinti raudona šviesoforo akis.

Paauglių grupelė, į kurią jau buvome atkreipę dėmesį, be žado spokso į sužeistą vyrą. Tai trunka tik akimirką. Lukas stovi išsižiojęs, galvoje vis dar aidi petardos sprogimas, kurį kuo toliau, tuo atkakliau gožia mintis – bėgti. Ir nė pats nepajunta, kaip pasileidžia bėgti, širdis daužosi pakulnėse, gerklėje kaupiasi ašaros, šalikas smaugia, veržia jį kaip kilpa. Nieko negalvoja, prieš akis vis dar mato paleistą petardą ir staiga tamsoje išryškėjantį tėvo veidą. Jam užima kvapą. Sustoja atsitokėti.

Pirma girdėjo per sniegą girgždančius draugų žingsnius, jų šnopavimą kairėje ir dešinėje, bet dabar jis buvo likęs vienas. Jie išsilakstė į skirtingas puses. „Bailiai“, – pagalvojo Lukas ir vėl pasileido bėgti. Bet krūtinę dabar kas lyg geležinėmis grandinėmis būtų suveržęs. Vėl sustojo. Jam norėjosi verkti kaip mažam berniukui, norėjosi grįžti ir padėti tėvui pareiti namo, bet graužiantis kaltės jausmas sulaikė jį vietoje. Akyse kaupėsi ašaros. Kas dabar bus? Bandė įtikinti save, kad nieko blogo nenutiko. Bet negera nuojauta, spaudžianti krūtinę, kaltė, sunki kaip akmuo, niekur neišnyko, veikiau leido šaknis vis gilyn.

Jis apėjo ratą aplink kvartalą, bijodamas grįžti namo. Tada antrą. Trečią ratą žingsniavo jau mechaniškai. Vėliau sukdamas iš gatvės į gatvę nuklydo iki pamiškės. Aukštos pušys tiesė snieguotas galvas į dangų, kur ne kur miško keliuko pakraščiuose išsibarstę pliki krūmai ir didelės baltos pusnys miško aikštelėje. Viskas aplinkui žibėjo laumių taukais.

Jam labiau patiko matematika nei muzika. Buvo jai gabus, iš tiesų ją išmanė. Tėvas jį traukdavo per dantį, žinoma, nieko bloga nenorėdamas, bet Lukui vis tiek būdavo nesmagu. „Aš niekada nemokėjau matematikos“, – jam vaidenosi, kad tėvas taip sako ne be pasididžiavimo, ir tai jam buvo keista. O Lukui matematika patiko. Patiko tvarka, patiko tai, kad kiekvienas uždavinys išsprendžiamas ir kad lygtyse nežinomieji visada randami. Norėjo įtikinti tėvą ir motiną, kad be matematikos nebūtų jokios muzikos, kad nei poezijos, nei dailės be jos nebūtų, bet jie lyg užsispyrę kartodavo tą paslaptingą žodį „įkvėpimas“ – Lukas nežinojo, ką atsakyti. Įkvėpimas buvo tikėjimo reikalas. Tiki arba ne.

Jis nebejuto kojų, girdėjo tik kaip folija gurgždantį sniegą po jomis. Sunkios mintys buvo gerokai nukamavusios. Šiek tiek svaigo galva. Lukas sustojo ir apsidairė. Buvo vienui vienas. Beveik su įsiūčiu nusitraukė pirštines ir atsitūpęs panardino rankas sniege. „Pianistas be pirštų!“ – pasigirdo liūdno, graudaus juoko lydimas tėvo balsas kažkur už nugaros, Lukas krūptelėjo ir jam vėl skaudžiai sudiegė širdį.

Svetainėje stovi didelis juodas pianinas. Tėtis dažnai juo skambindavo, o mama pritardama dainuodavo – ne tik tada, kai pasitaikydavo priimti svečių, bet ir patys vieni, savo malonumui. Jų akys žibėdavo, kai per pauzes žvilgtelėdavo vienas į kitą. Kartais svečiui užtekdavo pareikalauti: „Turkišką maršą!“ ir tėvas nė nemirktelėjęs pradėdavo skambinti. Lukas nepaprastai juo žavėjosi. Bet pats skambinti neišmoko. Tėvas jį mokė, bet po kurio laiko jiedu kapituliavo. Prisiminė griežtus ir negailestingus tėvo žodžius, kuriuos jis pasakė netekęs kantrybės, kai pusę dienos praleido mokydamas sūnų: „Tu neturi klausos.“ Jie smigo skaudžiai į širdį. Vėliau dar keletą kartų abu sėdėjo prie pianino, bet tėvas ėmėsi jį mokyti nekantriai, abejingai, lyg nujausdamas, kad nieko iš tų pamokų neišeis. Lukas matė jo apmaudą. Muzikanto sūnus, neturintis klausos, nesugebantis atskirti do nuo mi. Muzikos analfabetas, nemokša.

Praėjo nemažai laiko, pirštus ėmė gelti, jie pamėlynijo ir ištino. Kai pradėjo mausti kaulus, jis ištraukė rankas iš sniego ir susibruko į kišenes. Pasidarė lengviau.

Kai grįžo, namai buvo tušti. Prieškambaryje palikta degti šviesa, prie batų nukritęs tušinukas. Atrodė taip, lyg kas būtų greitosiomis išskubėjęs iš namų. Ant spintelės Lukas rado mamos raštelį, bet neprisivertė jo perskaityti. Atgrubusiais ir ištinusiais pirštais sunkiai nusitraukė kepurę ir pirštines, stipriai truktelėjo už šaliko ir nusivilko striukę. Sudėjo delnus į rieškučias ir papūtė, kad sušiltų, bet pirštai liko lediniai. Pasidarė panašūs į adatų pagalvėles. Putnūs ir rambūs.

Nenusirengęs atsigulė į lovą ir užsitraukė ant galvos antklodę. Širdis nustojo baladotis, nerimas ir baimė buvo nusileidę aukštu žemiau – į pilvą. Nors rankos ir dilgčiojo, neilgai trukus jis kietai užmigo.

Atsibudo prieš suskambant žadintuvui. Virtuvėje tarškėjo lėkštės, girdėjosi jaukus kasdieniškas pašnekesys. Ir viskas. Lukas jautėsi mažumėlę sutrikęs. Ryto jis laukė kitokio.

Pravėrė virtuvės duris, tvokstelėjo blynų ir karštų riebalų kvapas.

– Labas rytas. Anksti atsikėlei.

– Išgirdau balsus. Kas vakar nutiko? Kodėl jūsų nebuvo namie?

– Neradai raštelio? Nieko ypatingo, – tarė tėvas, gūžtelėjęs pečiais, bet jį išdavė vylinga šypsena, – mažas nuotykis. Vakar visai šalia manęs sprogo petarda.

– Važiavome į ligoninę. Bandžiau tau prisiskambinti, bet tu neatsiliepei. Gydytojas sakė, kad tėčiui pasisekė, – mama pripylė vandens į virdulį, pastatė virti ir spustelėjo tėvui petį.

– Atsipirkau vos keliais nubrozdinimais, – tarė tėtis, rodydamas į pleistrą ant skruosto.

– Ir išgąsčiu.

– Taip, – nenoriai pridūrė jis, – ir išgąsčiu.

– Kaip gerai, kad nieko rimto! – tarė Lukas sėsdamasis prie stalo ir su palengvėjimu atsiduso.

Jokios tragedijos neįvyko. Jis tik per daug įsijautė, per daug įsibaimino – be reikalo. Niekada apie tai nekalbės, niekada neprisipažins, kad jis neapskaičiavo trajektorijos, kad metė petardą per toli, per stipriai ir per daug į kairę. Pats pamirš, kad tai apskritai buvo jo darbas, ta nelemta kreivai mesta petarda.

Aušo gražus rytas. „Galbūt reikėtų pradėti mokytis groti, pavyzdžiui, gitara, – dingtelėjo Lukui, žvilgtelėjus į šviesius, nieko nenutuokiančius tėvų veidus, – jeigu turėsiu užsispyrimo…“ Bet jis nespėjo užbaigti minties.

Mama, sėdinti priešais, staiga aikteli. Šaukštas jos rankoje sustingsta ore. Akimirka tylos. Nuo šaukšto ant klijuotės varva mėlynių uogienė. Vanduo virdulyje ima burbuliuoti, cakteli mygtukas ir virdulys išsijungia. Niekas nesikelia išpilstyti vandens į puodelius. Mama žiūri jam tiesiai į akis ir persimainiusiu balsu klausia:

– Lukai, kas tavo rankai?

Jis sulaikęs kvapą pažiūri į tėvą – šis apstulbęs. Išsigandęs ir susirūpinęs žiūri ta pačia kryptimi. Tikriausiai neranda žodžių. Lukas ištiesia rankas. Nė kiek nenustemba, užtat vakarykštis nerimas vėl blaškosi krūtinėje. Jo pirštai – per naktį jie pasidarė mėlyni, vietomis beveik juostelėję. Akių kampučiuose jam renkasi ašaros ir jis negalėdamas atsistebėti beveik linksmai nusikvatoja.