Vakarų vėjai

Iš atsiminimų romano

Muzika buvo tarsi atskira, su niekuo nesusijusi mano gyvenimo ląstelė. Bet tai skamba paradoksaliai, nes įvairios muzikos ir garsų aplinkoje buvo daug. Šiandien vargiai kas gali įsivaizduoti, kad kiekvienuose namuose, kaip šiandien televizorius, būtinai turėjo būti vadinamasis radijo taškas – tokia didelė juoda lėkštė, transliuojanti vieną vienintelę stotį: Maskvoje – Maskvos, Vilniuje – Vilniaus su integruota rusiška programa. Tų „lėkščių“ visur buvo pilna: visose įstaigose ir namuose, stotyse, traukiniuose, laivuose, mokyklose… Per radijo tašką, liaudies vadinamą „govorilka“, įžymus gražaus sodraus balso radijo diktorius Levitanas paskelbė žinią apie karo pradžią, ir tas pranešimas tam tikrom progom būdavo kartojamas kaip istorijos faktas. Radijas švietė, „lavino“ politiškai, skleidė valstybei naudingas žinias, o tarpuose – ir muziką. Tos muzikos buvo daug – nuo rusų ir Vakarų klasikos (aišku, griežtai atrenkant, atsijojant pelus nuo grūdų), įvairių tautų liaudies muzikos iki rusų estrados, kuri nuo pokario, kai dominavo karo metų dainos, atliekamos populiarių dainininkų Klaudijos Šulženko ir Leonido Utiosovo, po truputį keitėsi, užleisdama vietą tėvynę ir partiją, darbo pirmūnus ir kosmonautus šlovinančioms dainoms. Dažnai skambėdavo bravūriški armijos chorai, kariniai dūdų orkestrai, rusų kino filmų melodijos…

„Atšilimo“ metais į rusų ir mūsų estradą po truputį pradėjo skverbtis vakarietiškos estrados dvasia. Po užsienį važinėjantys muzikos mėgėjai stengėsi, nors ir griežtai muitininkų kontroliuojami, atsivežti plokštelių, įrašų, kuriuose skambėjo Édith Piaf, Dassino, Aznavouro balsai… O kartais – net džiazas, sovietinėje spaudoje iki 7-ojo dešimtmečio vidurio tebevadintas „музыка диких“. Muzikos gerbėjams jau buvo žinomi ir George’as Gershwinas, ir Glennas Milleris, ir kiti. Beje, nustebau, daug vėliau sužinojusi, kad maždaug tuo laiku Maskvoje vyko ir įslaptinti, nereklamuojami džiazo festivaliai, apie kuriuos net šios krypties muzikos mėgėjai kartais nesužinodavo. Ėmė atgimti, tik kita forma, dar 4-ajame dešimtmetyje buvę džiazbendai. 1965 metais grojo Georgijaus Garaniano vadovaujamas orkestras, jo muzikoje dar dominavo nuosekliai plėtojama melodija. Džiazas atėjo vėlai ir galima suprasti kodėl: kai viskas buvo akylai stebima ir sekama, kaipgi perprasti, susekti improvizuojančio, laisvo, nenuspėjamo muziko mintis?

O Vilniuje? Pirmą saksofonininką dar, rodos, Stalino laikais, pamenu grojantį „Pergalės“ kino teatre prieš seansą. Jei neklystu, jo pavardė buvo Šapsajus, o su juo armonika kartais grodavo dar studijuojantis Benjaminas Gorbulskis… Ir tik 1962-aisiais, kai Liudo Giros (dabar Vilniaus) gatvėje, „Žinijos“ patalpose, buvo atidaryta jaunimo kavinė-skaitykla, kurioje jau galėjai ne tik kavos išgerti, bet ir pavartyti vieną kitą kaimyninių „demokratinių“ šalių – lenkų ar čekų – žurnalą, vakarais čia ateidavo padžiazuoti Viačeslavas Ganelinas. Skambindavo noriai, bet nelabai ilgai, nors visi plodavo ir prašydavo dar. Kartą, pamenu, jis atsistojo prie fortepijono, nusilenkė ir taip nuoširdžiai pasakė: „Gročiau, bet reikia namo. Ryt anksti į mokyklą.“ Kavinę, kurią tarpusavy vadinom „Pelėda“ (šitas pavadinimas organizatoriams komjaunuoliams nepatiko), gan greitai uždarė, nes joje kaupėsi laisvės dvasia…

Muzika buvo didysis Maskvos stebuklas. Būtent muzika nematomais tiltais jungė mane su Lietuva, su Vilniaus filharmonija, konservatorija ir Palangos lauko estrada – su tomis vietomis, kur daugiausia muzikos buvo tekę klausytis. Ateini į Maskvos konservatoriją ar Čaikovskio salę Majakovskio aikštėje, atsisėdi kur nors parterio gale, užsimerki ir garsų tiltais tarsi persikeli namo. Namų ilgesys tirpo garsuose. Labiausiai mėgau vaikščioti į konservatoriją, nes ji buvo arti mūsų instituto ir kažkuo priminė mūsų Filharmonijos salę. Ten viskas atrodė tikra – žmonės, aplinka, muzika. Viena atėjusi, ten niekada nesijausdavau vieniša, mažiau galvojau apie savo reikalus, išgyvenimus. Maskvoje teko klausytis ir tų įžymybių, kurios buvo apsilankiusios Vilniuje, o Vilnių per pirmąjį pokario dešimtmetį aplankė turbūt visi žymiausi rusų muzikai – Davidas Oistrachas, Leonidas Koganas, Danijilas Šafranas, Emilis Gilelsas, Heinrichas ir Stanislavas Noihauzai, Igoris Bezrodnas, dažnai atvažiuodavo įspūdinga kerinčio balso dainininkė Zara Doluchanova… Ilgainiui konservatorijoje tapau „savu žmogumi“ – sveikinausi su durininkėm ir budėtojais, todėl kartais buvo įmanoma patekti net į perklausas ar repeticijas.

Maskva su nerimu laukė didžiausio metų muzikinio įvykio – Pirmojo Piotro Čaikovskio pianistų konkurso. Man regis, kelis leidimus gavau iš Piotro motinos, kuri mokėjo anglų kalbą ir turėjo ryšių Užsienio reikalų ministerijoje. Konkurso įspūdis buvo nepakartojamas! Per dvi dienas išklausiau keletą pianistų, tarp jų – antrą vietą laimėjusį smulkutį kiną Liu Shih-kuną (kai užsibaigė SSRS ir Kinijos draugystė, girdėjom, kad chunveibinai jam išsukiojo pirštus!), o Vano Cliburno klausytis teko tik po konkurso, Lužnikų stadione. Jis jau buvo paskelbtas konkurso laimėtoju, ir tai buvo stebuklas – Rusijoje rusų kompozitoriaus konkursą laimėjo svetimtautis. Ir ne bet koks svetimtautis, o amerikonas! Į stadioną susirinko begalinė minia. Spūstis, visuotinis nerimas – tuoj skambins garsenybė, gražuolis, štai jis sėdasi prie fortepijono. Bet to skambinimo beveik neįsiminiau, tik pamenu jo grakščią, liauną figūrą, dailią šviesią garbanotą galvą, palinkusią virš klaviatūros, ir švokščiančių garsintuvų garsą. Ir, aišku, isteriją, kuri ištiko į sceną su gėlėmis atlėkusią ir Vanui ant kaklo pakibusią „devušką“. Atplėšti jos buvo neįmanoma, padėjo darbuotojai, o publika buvo šokiruota!

Michail Trachman. Jaunimo ir studentų festivalis Maskvos gatvėse. 1957

Beje, ir Piotras pasiskundė, kad namai jau tapo nebe jo namais: nuo lentynėlių ir sienų iš nuotraukų ir afišų į jį žvelgė Vanas Cliburnas, kurį stačiai įsimylėjo jo motina Aleksandra Petrovna, didelė muzikos gerbėja ir žinovė. Visuotinę rusų meilę Cliburnui galėčiau palyginti tik su meile Jurijui Gagarinui. Cliburnas iš tiesų buvo žavus vyras ir puikus pianistas, bet kaipgi tada su patriotizmu?

Tema „Maskva ir muzika“ yra plati ir įvairi. Pirmieji džiazo garsai Vilniuje įsiminė dar vaikystėje, po karo, kai mano sesuo vakarais nuolat sukiodavo apskritą mūsų seno „Philips“ firmos radijo rankenėlę. (Man regis, užsienio radijo stočių trukdžiai Rusijoje buvo sumanyti ir įrengti prasidėjus Šaltajam karui.) Slysdama per bangas kartais netyčia pagaudavo neatpažįstamus egzotiškus garsus, pasažus, tokius ritmiškus, pagavius, tarsi kviečiančius kartu dainuoti ar šokti… Kai 1953 metų vasarą Palangoje kalbantis apie vakarykštį simfoninį koncertą Balys Dvarionas prie panašaus radijo sėdėdamas „pagavo“ švediškos stoties džiazą ir staiga paklausė, ar aš mėgstu tokią muziką, nedrąsiai pasakiau: „Tai aišku.“ O jis pagyrė: „Gerai. Kas tikrai mėgsta ir jaučia muziką, turi mėgti visokių žanrų muziką. Tik svarbu kokybė…“

Tačiau kartą įvyko įdomus dalykas: mano kursiokė Nataša supažindino su tokia Tania, studijavusia Maskvos universitete. Ji buvo judri, gyva, smalsi, turėjo daug draugų ir mėgo pažindinti vienus su kitais. Tai ji mus ir supažindino su tokia gražia liūdna juodaake Olia iš inteligentiškos šeimos, kuri, Tanios žodžiais tariant, turėjo „stebuklingą plokštelę“. Tai buvo Gershwino „Žydroji rapsodija“, atvežta Olios tėvo, Rytų kultūros žinovo, iš Japonijos dar prieš karą. Olios tėvą, savaime suprantama, ištiko daugelio užsienio kultūrų (ypač Rytų) žinovų likimas – jis buvo sušaudytas, o mes, pradžioj nieko nežinodamos, eidavom klausytis svaiginančių bliuzo garsų. Olia žinojo, ko mes ateidavom: „A, tai jūs, sveikos. Aš tuoj“, – ir iš karto traukdavo iš etažerės plokštelę, rūpestingai išimdavo iš voko, šluostydavo ją nedidele seno aksomo skiautele ir dėdavo ant seno patefono; plokštelė sukosi, kartais tarkšteldama, bet garsas buvo gan švarus; muzika, lyg draudžiamas vaisius, kažkaip skaudžiai malonino, žeidė ir žadino ilgesį to, ko niekada nebuvai matęs ar nesi patyręs. O mes, lyg atlikdamos kokį ritualą, susėsdavom ant senos gėlėtos išduobtos pliušinės sofos su minkšta atkalte, pariesdavom po savim kojas ir klausydavomės tylomis… Olia, nuleidusi liūdnas juodas akis, taip pat klausydavosi, bet mes su ja nesuartėjom, nesusidraugavom. Atrodo, jai mūsų draugystės nereikėjo. Ji turėjo savo gyvenimą. Mus siejo tik ta plokštelė, nuostabioji rapsodija, Gershwinas ir tai, apie ką nebuvo kalbama.

Nedideles džiazo muzikos ištraukėles galbūt nugirsdavome viename kitame užsienio filme, tų filmų, pradedant italų neorealistais, ekranuose daugėjo, ir mes po truputį pradėjom suvokti, kaip ir kuo gyvena dar visai neseniai įnirtingai koneveiktas Vakarų pasaulis. Įdomu buvo viskas – kaip vaikšto, ką dėvi, ko klausosi, dėl ko išgyvena…

O Duke’o Ellingtono orkestro teko klausytis kiek vėliau, Kaune, pas pažįstamus, kurie turėjo šiokį tokį ryšį su Amerikos lietuviais ir gaudavo plokštelių. Užkrečiantis svingas tikrai svaigino. Užsimerki ir klausaisi savo minčių, svajonių ir kančių atgarsio. Ta keista neįprasta orkestruotė ir tirštėjantys dūmai kambaryje svaigino labiau už vyną. Nemažai įrašų turėjo ir mano draugai Vilniuje, architektai Valė ir Eugenijus Cukermanai, su kuriais susipažinau vėliau: Charlie Parkeris, Oscaras Petersonas, Dave’as Brubeckas, Dizzy Gillespie ir nuostabūs juodaodžiai dainininkai – jų ansambliai lydėjo visus mūsų susitikimus. Garsai sklido iš griozdiškų magnetofonų, kurių juostos trūkinėdavo, dažnai tekdavo jas klijuoti. Užtat klijai, kaip įrangos dalis, visada būdavo po ranka. Prie tų techninių nesklandumų buvom pratę.

Visai kito tipo muzika buvo užtvindžiusi Maskvą. Iš visų kampų skambėjo Bulato Okudžavos ir vėliau – Vladimiro Vysockio dainų įrašai. Dažniausiai mėgėjiški – oficialiai jie nebuvo įteisinti. Tipiškas vaizdas: nykus sekmadienis, pustuštės gatvės ir tik pro atvirus langus visu garsumu sklinda švokščiantis Vysockio balsas: „…и кто-то крикнул из ветвей: жираф большой – ему видней.“ Pamenu tokį vaizdą nedideliame Telegrafo skersgatvyje, kur gyveno mano draugai: magnetofonas stovi ant pirmo aukšto palangės prie alijošiaus ir jeronimo vazonų, greta jo sėdi treninguotas jaunuolis, „kaifuoja“ klausydamasis dievinamo bardo ir skleidžia tą „kaifą“ visai gatvei. Kiek kitokia, lyrinė ilgesinga nuotaika sklinda iš Okudžavos įrašų… Meilės žmonėms, ilgesio, liūdesio gelmė jo žodžiuose ir specifiniame, su niekuo nesupainiojamame balse: „возьмемся за руки друзья, чтоб не пропасть по одиночке…“ Kiek čia nevilties ir tikėjimo! Dramatiška, nemeluota jo dainų gyvenimo meilė jaudino kiekvieną. Vėlyvais vakarais Maskvos kiemuose ant žemų vaikų aikštelės suolelių brązgino savo pigias gitaras kiemo vaikėzai, apsupti draugų, bandančių drauge atkartoti vieną ar kitą žinomą bardą… O jų Rusijoje tikrai netrūko. Tie ataidai dar nebuvo vulgarūs ar agresyvūs. Nors vis labiau darėsi madingas katorgininkų, kalinių folkloras.

●

Čiuožykla buvo mano aistra. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai dar nebuvo jokių valdiškų čiuožyklų, sargai užliedavo nedidelį plotą mūsų gražiajame kieme Liudo Giros gatvėje 42. Tarp plikų krūmų ir malkų, sukrautų palei aukštą mūrinę kiemo tvorą, ledas žvilgėjo mėnuliui šviečiant ir atrodė lyg nedidelis ežeriukas ar kokia užšalusi kūdra. Aš buvau paaugliukė ir bijojau savo kiemiškiams pasirodyti juokinga, todėl čiuožti eidavau gan vėlai vakare, kai nieko kieme nebūdavo ir galėjau mokytis – bandyti viražus į vieną ir kitą pusę, čiuožti atbula, staigiai pašokusi apsisukti… Netrukus „Spartako“ (vėliau „Žalgirio“) stadione atsirado tikra didžiulė čiuožykla, ir ten pirmą kartą nuėjau su Tėvu. Jis, apsivilkęs kostiuminiu švarku, apsivyniojęs kaklą languotu vilnoniu šaliku, su savo sena prancūziška berete (specialių sportinių drabužių neturėjo), čiuožė elegantiškai, lėtai, mokėjo visokių figūrų ir mane išmokė kelių čiuožimo paslapčių, laikysenos bei valso žingsnių. Jo pačiūžos buvo švediškos, tikro plieno, prisukamos prie batų specialiais rakteliais – prieškarinės, atsivežtos iš Kauno. (Visai neseniai jas atidaviau Kauno farmacijos ir medicinos muziejui.) Kai paaugau, čiuožykla man tapo antraisiais namais. Tai matydamas, Tėvas ir man gavo nenaujas švediško plieno pačiūžas. Jos žvangėjo švariu garsu ir nerūdijo. Buvau išmokyta jas prižiūrėti ir niekada nepalikti šiaip numestų. Nušluostydavau alyva Tėvo medžiokliniams šautuvams sutepti. Muzika, ritmas, vėjas, kažkoks ypatingas kūno lengvumas, vėjo pakeltas klostytas sijonas, kurį visą valandą lyginai, ir plevėsuojantis vilnonis šalikas…

Anuomet čiuožykloje buvo įprasta čiuožti dviese susikibus sukryžiuotom rankom. Čia, kaip ir šokiuose, į porą galėjo pasisiūlyti ir nepažįstamas. Tokį čiuožyklos partnerį, su kuriuo beveik nesišnekėdavom, turėjau ir aš. Jis man savaip patiko, nors buvo gerokai vyresnis. Artėjant pavasariui, supratau, kad esu sunerimusi. Nors buvau įsimylėjusi vieną berniuką iš mūsų kiemo, ta čiuožyklos pažintis mane irgi jaudino. Pavasarį matydavau jį šlifuojant Gediminkę su draugu ir jaunom panelėm. Su viena klasioke sutarėm pasekti juos ir taip atsidūrėm Jaunimo (dabar Bernardinų) sode. Mat vakarais ten specialioje aikštelėje vartų dešinėje vykdavo šokiai. Per garsintuvus skambėjo tipiška sovietmečio muzika – visokie padespanai, Dunajevskio valsai, žinomų sovietinių estradininkų Klaudijos Šulženko, Leonido Utiosovo linksmos ir ilgesingos dainos, muzika iš populiarių sovietinių filmų: „сердцу хочется ласковой песни и хорошей большой любви…“ Mes, keturiolikmetės, stovėjom už akacijų krūmų ir pro šakas stebėjom šokančius. Nebūtume išdrįsusios atsistoti kur nors arčiau. Kai jie iš aikštelės nusileido parūkyti, išgirdau su savo panelėmis kalbantis rusiškai. Na, aišku, jie buvo atvykę rusai, darbininkai, nors jis kartais dar dėvėjo kareivišką kitelį be antpečių. Kokius tris kartus vakarais mes juos sekėm ir namo grįždavau labai vėlai. Vieną vakarą Tėvelis atidarė duris jau chalatu apsivilkęs ir su savo ilga lakine šlepete rankoje… Ar tik ne dvyliktą nakties tie šokiai baigdavosi? Po konflikto namie į tą sodą nebevaikščiojau. Tik kartais su kuo nors iš saviškių nueidavom ten į kiną. Jau nedaug kas šiandien prisimena, kad centriniame sodo take, apie vidurį, stovėjo Stalino paminklas, o už jo, man regis, medinis vasaros kino teatras.

Bet mano pasakojimas iškrypo iš vėžių, o dar ne viskas pasakyta apie čiuožyklas. Nepaisydami artėjančio pavasario, čiuoždavom ir per balas, kol iš po pažliugusio ledo pasirodydavo žemė. Kartą palikau pačiūžas pas klasiokę Almą, gyvenusią prie pat stadiono; pas ją eidavom persirengti, kad nereikėtų čiuožyklos rūbinės eilėje trintis. Jos seno, pajuodusio medinio namo pietiniais pašaliais jau kalėsi žibutės. Staiga dvelktelėjo pavasariu, o su juo dingo ir mano vaikystės pačiūžos… Ką Alma su jomis padarė? Pardavė? Mat gyveno su tėvu, mokytoju, labai kukliai. O jos mama buvo mirusi.

Vilniuje žinojau visas čiuožyklas. Kurį laiką ledo takas buvo Jaunimo stadione, netoli Vilniaus lentpjūvės, maždaug ten, kur dabar stovi Nasvyčių projektuoti mūsų Seimo rūmai, bet ji, nelabai prižiūrima, prastai apšviesta, atrodė nejauki. Pati gražiausia čiuožykla buvo Karininkų namų parke, kur dabar prezidentūra. Ledo alėjas ten supo didžiuliai seni medžiai, grojo muzika, viskas puikiausiai apšviesta ir švaru, bet rinkosi neįprasta publika – uniformuoti rusų karininkai su savo žviegiančiom ir nemokančiom čiuožti panelėm; jie, ant pakaušio užsivožę tarnybines kepures, į karininkus nebuvo panašūs, o jos, savo „pusmetinius“ pridengusios ryškiom beretėm, mums, tik per didžiausius šalčius užsidedančioms megztą kepuraitę, atrodė šiurpiai. Bet jie, nugalėtojai, tada jautėsi tikraisiais rūmų šeimininkais. (Tokia pat publika rinkdavosi ir į Karininkų namų šokius. Kartą su klasiokėm nulėkusios pasižiūrėti matėm, kaip seną parketą trypė kareiviški čebatai.) Atmintyje išliko vienas vakaras, kai čiuožykloje seni klevai ir krūmai buvo tirštai apšarmoję, plonas šarmos sluoksnis ištrynė laiko žymes, dengė skambantį ledą, ir galėjai slysti tom pasakiškom alėjom lėtai, beveik užsimerkusi, svajodama…

Man studijuojant Maskvoje, su Piotru vaikščiojom į Lužnikų stadioną. Ten buvo kelių lygių čiuožyklos. Piotras gavo man geras „kanadas“ su šviesios kakavos spalvos batais ir atverstu baltu avies kailiuku (anuomet tai buvo neapsakomas grožis ir retenybė!); gavo jas iš prancūzės, kurią pažinojo, nes Prancūzijos ambasada, kur prancūzai žiemą saviškiams užliedavo čiuožyklėlę, buvo už jų kiemo tvoros Spasonalivkovskij skersgatvyje. Kai norėdavom laisviau pačiuožti, pasimokyti, pirkdavom brangesnius bilietus į čiuožykla paverstus teniso kortus – ten buvo gerai prižiūrimas ledas, ideali švara ir jokių chuliganų. O vieną sekmadienį, saulei šviečiant, susikibę čiuožėm ant užšalusių ežeriukų ar tvenkinių atviroje gamtoje, lyg aplink kažkokias apsnigtas salas, visiškoje tyloje; valsavom dainuodami žinomus Strausso valsus ir Yves’o Montand’o dainas. Prie rūbinės ten buvo ir bufetėlis, kur galėjai gauti karštų dešrelių, apskritą keksiuką ir baltos kavos iš katilo. Sėdi, skanauji ištiesęs pailsusias kojas su pačiūžom ir esi laimingas. Visiškai laimingas, kaip būna tik jaunystėj, kai dar neslegia „amžini klausimai“, kaltės jausmas ar pavydas.

Paskutinį kartą čiuožti su tom pačiom pačiūžom teko Lietuvoje, ant Versmyno ežero netoli Molėtų observatorijos, prie daktaro Petro Janulionio pirtelės. Pusę dienos nuo nedidelio ploto gramdėm ir šlavėm sniegą, o kai baigėm, netrukus ėmė temti… Atsisėdusi į pusnį apsiaviau savo senuosius, jau gerokai pašiurusius prancūziškus batus su pačiūžom ir po ilgos pertraukos atsistojau ant ledo šiek tiek virpančiom kojom. Bet čiuožti gamtos apsupty, saulei leidžiantis, po įsižiebiančiomis žvaigždėmis – nenusakomas malonumas! Ir, regis, jau tikėjai, kad pusnynuos nykštukai miega, kad aukso žuvys po ledu… Mano draugai, užgriuvę ant skrynios, stebėjo mane pro prikūrentos pirties langą. Kai grįžau, pasitiko vyno taure ir plojimais. Juokėmės iki ašarų, kai kažkas pasakė: „балет на льду“, nes sovietmečiu tas ledo baletas iš tikrųjų daugeliui buvo vienintelė įmanoma žiūrėti televizijos programa, vienintelis atokvėpis ir pramoga, o kartu ir smegenų dūmimas. Todėl tie „magiški“ žodžiai ten, prie Versmyno ežero už Molėtų, skambėjo kaip tikras absurdas.

●

Jaunimo festivalis, įsisiūbavęs Maskvoje 1957-ųjų vasarą, tarsi koks taifūnas griovė visas pertvaras, įprastinį gyvenimo būdą, tvirtus įsitikinimus ir įprastus galvojimus. Maskva, dar jam neprasidėjus, keitėsi kas valandą. Visur buvo itin paisoma švaros, kilo visokie šūkiai, transparantai, raginantys draugauti, kovoti už taiką, gerbti visų rasių atstovus (įžymus plakatas, kuriame susipina trijų rasių atstovų rankos). Gyvenimas atrodė linksmesnis, atviresnis. Gatvėse vis dažniau rodėsi nauji veidai – ne pavargę, niūrūs, o smalsiai besidairantys, žvelgiantys į tave lyg norėdami ko paklausti. Vietiniai žmonės, atliepdami jiems, ėmė šypsotis, o tai buvo visiškai nauja ir neįprasta. Mezgėsi pažintys – tiesiog čia, gatvėje, vieni klausė, kiti aiškino, lydėjo, rodė rankomis ir šypsojosi, dažniausiai nemokėdami susišnekėti svetimomis kalbomis…

Specialiai festivaliui dizaineriai sukūrė rūbus jaunoms panelėms. Prie jų, kas užvis keisčiausia, beveik nebuvo eilių, nes jie buvo proginiai – galėjo tikti jaunoms merginoms ir tik tą festivalio vasarą. Tai buvo trijų spalvų (geltoni, alyviniai, žydri) dviejų dalių kostiumėliai: berankovė palaidinukė su „šventais“ festivalio žodžiais ir labai platus, gero kirpimo kliošinis, „rokenrolinis“, tik kiek ilgėlesnis sijonas su vidine kišene nosinaitei, ir kaklaskarė, kurią galėjai rišti ant galvos, juosmens ar kaklo. „Taika“, „Mir“, „Peace“ ir t. t. užrašyta ant palaidinukių ir kaklaskarių. Tas kostiumas buvo kaip ženklas, kad tu su festivaliu, kad esi atviras ir draugiškas; jis buvo lyg leidimas į kai kuriuos susibūrimus. Aš išsirinkau geltoną. Saulėtą.

Suprantama, kad visiems oficialiems jaunimo susitikimams vadovavo partija ir komjaunimas, kitaip ir negalėjo būti, bet jie neįstengė sureguliuoti gatvės. O festivaliui įsisiūbavus gatvėse dar dažniau ir paprasčiau mezgėsi spontaniškos pažintys. Po metų kiemuose susėdusios moteriškės svarstė, lingavo galvas: iš kur Maskvoje gimė tiek daug juodaodžių vaikelių…

Ir aš buvau vienos tokios pažinties liudininkė ir dalyvė. O buvo taip: mūsų kurso baletomanė Nataša pakvietė mane eiti į gatves kartu su ja ir jos drauge Tania. Jau minėjau, kad Tania, studijavusi universitete, buvo temperamentinga, atvira, linkusi lengvai bendrauti. Turėjo daugybę įvairiausių pažįstamų. Su ja visuomet buvo lengva ir linksma. Mes susitikom netoli Lenino bibliotekos ir ketinom pasivaikščioti po centrą, pasižiūrėti į festivalinę minią. Netrukus prie mūsų priėjo keli vyrukai ir pradėjo šnekinti, juokauti. Susipažinom, paspaudėm vieni kitiems rankas; pamenu, kad vienas iš jų tikrai buvo lenkas, apsidžiaugęs galįs pabendrauti su „wilnianka“. Skersgatviais išsukom į Gorkio gatvę ir pasiūlėm eiti į ledainę, bet čia Tania netikėtai sumanė nusipirkti ko nors maisto parduotuvėj ir pakvietė į svečius. O gyveno ji centre, prie Maskvos dailės teatro, tipiškoj „komunalkoj“ su tipišku koridorium, kuriame galėjai pamatyti ant sienos kabančius praustuvę ir dviratį, ant kokios nors dėžės stovintį vaikišką vežimėlį ir dar visokiausių rakandų, netelpančių į ankštą butą. Tanios kambaryje buvo tik sofa, rašomasis stalas, dvarų stiliaus kėdė su odine sėdyne ir kelios taburetės. Daug plokštelių lentynoje ir patefonas. Be klasikinės muzikos, ji iš užsieniečių universitete gaudavo ir šiek tiek modernios estrados (daugiausia prancūzų) ir džiazo plokštelių. Klausėmės muzikos, gėrėm vyną ir buvom neapsakomai laimingi. Šiandien jau neįmanoma suprasti ir paaiškinti, kas būtent teikė tą laimę, tą bendravimo euforiją, bet tikriausiai – laisvės pojūtis. Nataša, sušukusi, kad nori šokti, liepė Taniai užtraukti užuolaidas, nėrė į prieškambarį, ten nusivilko ir staiga įžengė į kambarį visiškai nuoga! Beje, baltiniai anais laikais buvo tokie baisūs, kad geriau jau likti kaip Dievo sukurtai…

Prietemoje liauna blyški Natašos figūrėlė atrodė lyg porcelianinė, joje nebuvo nieko kūniško, erotiško, geidulingo. Ji šoko mažame plotelyje ant taburetės tarsi indų šokėja; jos neliestas, tyras kūnas, atrodė, skamba, virpa, atliepdamas svaiginančius garsus. Kai baigėsi muzika, ji lengvai nušoko nuo taburetės ir dingo už užuolaidos, skiriančios kambarį nuo prieškambario. Apsivilko savo baltą perkelinę suknelę su juodais žirneliais ir grįžo, vėl sukėlusi ilgus plaukus ant pakaušio, šiek tiek sutrikusi ir liūdna. Per neilgą gyvenimą – vos dvi dešimtis metų – jos rudose akyse buvo prisigėrę daug liūdesio: įžymiajame Butyrkų kalėjime buvo nukankinti abu jos tėvai, augino ją tetos, gyvenusios Butyrskaja gatvėje, visai netoli to kalėjimo, sename name, tokioj pat maskvietiškoj „komunalkoj“. Va ir pasaka baigta…

Didžiausią įspūdį festivalyje man paliko du reginiai. Vienas jų – argentiniečių teatras, parodęs, mano akimis, keistą mistišką vaidinimą, kurio pradžioje sužinome, jog viena šeima neteko kūdikėlio. Tą liūdną įvykį svarsto lauke susirinkę kaimynai. Lietuvių teatre toks siužetas būtų perteikiamas gedulinga nuotaika, degtų žvakės, tvyrotų įtampa ir rimtis. O čia visai netikėtai įsisiūbuoja visuotinės linksmybės, groja ritmiška muzika, marga minia ima šokti. Pasirodo, argentiniečių tikėjimas sako, kad miręs nekaltas kūdikėlis iškart patenka į dangų, todėl ir jo išlydėjimas turi būti kupinas džiaugsmo. Maskvos publika, išpažįstanti motyvuotą psichologinį teatrą, buvo labai nustebinta. Bet po vaidinimo aktorius pasitiko dosniais aplodismentais, tuo parodydama savo draugiškumą, pritarimą svečiams atvykėliams.

Kitas anų dienų stebuklas įvyko vadinamuosiuose Lenino kalnuose (nuo seno buvo žinoma, kad Vorobjovo kalnuose buvo susitikę du įžymūs dekabristai, laisvės šaukliai Ogariovas ir Čiaadajevas, bet visų primirštiems dvarininkams poetams teko užleisti kalną proletariato vadui) ir didžiausias paradoksas, kad būtent ten, Lenino kalnuose, pirmą kartą gyvenime teko pamatyti tikrą rokenrolą. Ne pakyloje, o lygioje aikštelėje, rodos, tiesiog ant asfalto dvi nenusakomo grožio jaunučių šokėjų poros šoko pašėlusiu ritmu nesustodamos, kartais pasikeisdamos, tarpais – kartu, apsuptos didžiulės minios, kuri buvo apstulbinta besiplaikstančių kliošinių sijonų, komplikuotų sukinių, pavojingų partnerės „mėtymų“ ir kitų pa; iš pradžių minia, stebėdama draudžiamo vaisiaus proveržį, stovėjo sustingusi, o paskui neatlaikė ir pasidavė džiaugsmingam guviam ritmui, pradėjo nedrąsiai pritarti šūksniais ir plojimais, suposi, svingavo… Bet šokti nedrįso. Man norėjosi skristi! Jaučiausi laiminga ir kartu – labai nuskriausta, suvokdama, kiek visko negrįžtamai nugarmėjo, nuskriejo pro šalį…