Pogulaginės sutemos: inkvizitoriaus Franţo Ţandaros išpažintis

Šiuo tekstu toliau tęsiamas straipsnių ciklas, kurio pradžia – 2014 m. gruodžio mėn. publikuotas „Apleistumo zona. Kiek tavyje gulago?“ ir kuriame toliau analizuojama, kaip klostosi gyvenimas po tiesioginio santykio su siaubingu blogiu.

Hannos Arendt teigimu, teroras turi savo pragaištingą poveikį tiek aukai, tiek budeliui. Kalbama, kad vengrų komunistas Béla Kunas po 1921 m. įvykdytos masinės Baltosios gvardijos karininkų egzekucijos atsidūrė ties „emocinio išsekimo riba“ ir kuriam laikui pateko į ligoninę; kolonializmo tyrėjai yra aprašę „Troppenkoller“ fenomeną – europiečius, kurį laiką pragyvenusius kolonijose, kur jie savaip kentėjo nuo normalaus, žmogiško bendravimo stygiaus, o santykis su vietos gyventojais buvo grindžiamas smurtu, dažnai ištikdavo nervinė krizė, pasireiškianti savikontrolės praradimu ir netikėtais bereikšmio smurto proveržiais; 1992 m. sukurtame Aleksandro Rogožkino filme  „Čekistas“ rodoma, kaip kasdien, reguliariai vykdomos egzekucijos palaipsniui naikina ambicingo saugumo karininko sąmonę ir protą.

Šiandieninėje psichoterapijos ir viešų išpažinčių visuomenėje klesti atsiminimų žanras. „Tam, kad būtų atkurta istorinė tiesa, turi būti išklausytos abi pusės – ir aukos, ir budeliai“, – tokios nuomonės laikėsi rumunas Franţas Ţandara [Francas Candara]. 1930 m. gimęs Ţandara oficialiai yra buvęs vidaus reikalų sistemos tardytojas, o neoficialiai – tiesiog budelis, kankintojas, inkvizitorius. Jis yra vienintelis iš visų Rumunijos komunistinio režimo budelių, viešai išpažinęs savo kaltes, norėjęs būti ne tik išklausytas, bet ir nuteistas. Jo atsiminimų pagrindu 1999 m. išleista Doinos Jelos knyga „Damasko kelias“^[1], o 2001 m. sukurtas biografinis filmas „Popietė su budeliu“^[2].

Dar būdamas vaikas, Ţandara buvo apleistas tėvų, todėl vienuolikos ar dvylikos metų prisidėjo, kaip sargybinis, prie pėstininkų bataliono; po karo valkatavo, nakvodavo stotyse ir vagiliavo ir būtent tuo metu prisijungė prie komunistų. Vėliau jis prisipažins: „Partija buvo mano tėvai, partija man buvo viskas, partija mane augino, partija mane lavino, partija ruošė mane ateičiai“; „Aš nebetikėjau Dievo, nebetikėjau niekuo, tikėjau vien tiktai partija.“

1947 m. rudenį Ţandara nužudė savo antikomunistinių pažiūrų tėvą. Kalbama, jis tai padarė iš dalies skatinamas partijos aktyvistų – vienas iš partijos lyderių esą jam pasakęs: „Jei tai būtų buvęs mano tėvas, jau seniai būčiau jį pribaigęs.“ Vieną rudens rytą kilus šeiminiam konfliktui tėvas pasakė sūnui: „Eik po velnių, tu prakeiktas bolševike, eik tu į savo prakeiktą partiją.“ Ţandara čiupo kirvį, ir paprastas barnis pasibaigė tėvažudyste.

Už tėvažudystę jis buvo nubaustas laisvės atėmimu ir išsiųstas į Dunojaus–Juodosios jūros kanalo priverstinio darbo stovyklą. Čia, tapęs brigadininku, ne kartą pademonstravo šaltakraujišką, metodišką žiaurumą, todėl netrukus buvo pastebėtas administracijos, perkeltas į aukštesnį „rangą“ ir tapo, Ruxandros Cesereanu iš Babeşo-Bolyai universiteto žodžiais tariant, „režimo įrankiu, skirtu vykdyti pačioms nemaloniausioms ir skausmingiausioms užduotims“^[3].

„Popietė su budeliu“

Netrukus Ţandara buvo išsiųstas į psichiatrijos ligoninę, kur buvo specialiai mokomas įvairių kankinimo metodų. Jo instruktorė buvo moteris, pademonstravusi jam ypatingą kankinimo metodą (badant sėklides pieštuku), ši moteris vadino jį „gabiu“ ir žadėjo, kad jis taps „tikru ekspertu“, o pats Ţandara laikė save „budriu ir išradingu mokiniu“. Nėra tiksliai žinoma, koks ryšys juos siejo, bet vėliau savo atsiminimuose Ţandara apie tą moterį sakys: „Jai buvo trisdešimt, bet atrodė kaip penkiolikmetė… Ji mane inicijavo…“

Jis pripažįsta kankinimus vykdęs savanoriškai: „Ar mane kas nors privertė? Privertė? Niekas mūsų neprivertė. Aš pats sutikau. Niekas mūsų nevertė ir negrasino. Prisiekiu Dievu, būtų melas sakyti, kad mane kas nors vertė.“ Kas vyko jo sąmonėje tuo metu, kai areštuotiems kovotojams pieštuku badydavo sėklides? Kaip pats prisipažįsta, tuo metu buvo pavirtęs keistu, sau pačiam nepažiniu automatu: „Būdavo momentų, kai mėgaudavausi, visiškai nuoširdžiai… Aš buvau tapęs automatu, beširdžiu, bejausmiu robotu… [...] Nežinau, kas aš buvau, aš dirbau taip, tarsi niekada neišauš rytojus.“ Jela savo knygoje tą būklę apibūdina kaip savotišką dopingą, kai žmogus yra „apsvaigęs nuo žiaurumo“.

Ţandara turėjo didžiulę galią ir daugybę privilegijų, galėjo tenkinti savo tiek vartotojiškus, tiek seksualinius troškimus. Jis išmoko, perfrazuojant Anne Marie Roviello^[4], savarankiškai represuoti tą savo asmenybės dalį, kuri yra paveikta teroro ir smurto taip, kad galiausiai iš savo nuskausmintos ir represuotos asmenybės dalies nebegautų jokio apie pavojų pranešančio signalo. Tačiau Ţandara jaučia, kad blogis, kuriame jis dalyvavo, vienu ar kitu būdu jį žlugdo. Apie 1955 m. neaiškiomis aplinkybėmis (nėra aišku, ar būdamas iš tiesų psichologiškai palūžęs, ar tikslingai simuliuodamas beprotybę) jis kuriam laikui pats patenka į psichiatrijos ligoninę, o vėliau sugrąžinamas į įkalinimo įstaigą, tačiau jo, kaip budelio, karjera jau eina į pabaigą.

1955 m. (kiti šaltiniai nurodo 1956 m.) per Kalėdas Ţandara išeina į laisvę: „Kai mane norėjo išleisti, pasakiau: ne, leiskite man pasilikti. Tai reiškia, kad man patiko, madam. [...] Tą vakarą, kai išvykau, kai jie man leido išeiti, išeidamas atsisukau ir pamačiau barakus ir mane apėmė toks jausmas, tarsi apleisčiau savo namus… Aš verkiau. [...] Aš buvau labai sutrikęs, nežinojau, kaip gyventi su man duota laisve. Laisvė mane gąsdino.“

Baigęs savo, kaip budelio ir kankintojo, karjerą Ţandara užsiiminėjo bitininkyste ir medienos darbais. Kas įvyko, šalyje pasikeitus politiniam režimui? Kankinimai, kuriuose dalyvavo Ţandara ir kiti asmenys, buvo vykdomi laikantis tokios konspiracijos, kad nebuvo jokios galimybės juos atsekti. Ţandara išgarsėjo kaip vienintelis komunistinio laikotarpio „inkvizitorius“, kuris savanoriškai viešai išpažino savo nusikaltimus ir prašėsi būti teisiamas: „Aš jaučiuosi pasimetęs… aš norėjau, kad mane kas nors nuteistų. Negaliu būti savo paties teisėju.“

Savo išpažinimuose jis kaltina komunizmą, kad šis pasinaudojo juo kaip instrumentu: „Šiandien aš pavargęs, fiziškai ir emociškai pasiligojęs. Štai dėl ko aš nekenčiu komunizmo. Komunizmas viską sunaikino. Aš jam buvau puikus įrankis. Tačiau kiek ilgai įrankis gali tarnauti? Bet koks įrankis, net ir metalinis, vieną dieną nusidėvi. Jie naudojo mane kaip įrankį, kol aš nusidėvėjau. [...] Mano gyvenimas neturi prasmės. Kaip ir neturi prasmės tikslas, kuriam buvau panaudotas.“

Ţandara siekia ne tik išpažinti asmeninę kaltę, bet ir demaskuoti visą demoralizuojančią, ydingą sistemą, todėl kreipiasi į buvusius bendražygius: „Bandžiau susisiekti su savo buvusiais bendražygiais, budeliais. Norėjau pasakyti jiems: eime prisipažinkime, kolegos. Jie atsakė: ar tu išprotėjai. Vieni atsakė, kad augina vaikus, kiti – kad augina gyvulius, treti – tikėjosi, kad komunistai dar sugrįš į valdžią.“

Atgailaudamas, siekdamas gal bausmės, gal atleidimo, Ţandara trokšta būti išklausytas: „Aš bandžiau susisiekti su savo kankintų asmenų vaikais – „tai, žinote, ateikite rytoj arba ateikite ketvirtadienį“. [...] Niekas nenori klausyti. Tai ką man daryti? Laukti, kol numirsiu ir Dievas mane nuteis? Galbūt. [...] Bet aš norėčiau ką nors padaryti būdamas čia, ką nors gero, kad atpirkčiau visą tą blogį. [...] Prieš penkerius metus kreipiausi į buvusių politinių kalinių asociaciją. Norėjau, kad tie, kurie kentėjo, mane nuteistų. Ir galiausiai pamačiau, kad niekam, absoliučiai niekam, net ir jiems, nerūpi. Ir tada lioviausi kalbėti… Et… Ką aš čia jums sakiau?“

Galiausiai Ţandaros troškimai išsipildė – kaip minėta, 1999 m. Bukarešte buvo išleista jo atsiminimų pagrindu sudaryta Doinos Jelos knyga „Damasko kelias“, o po poros metų pasirodė Luciano Pintilie sukurtas biografinis vaidybinis filmas „Popietė su budeliu“. Filme giedro užmiesčio dangaus fone Ţandara (jo vaidmenį įtaigiai atlieka Gheorghe Dinica) išpažįsta, kaip pragaištingai jį paveikė santykis su blogiu. Vienas epizodas: „Ar dabar, praėjus beveik 50 metų, jums būtų baisu nužudyti žmogų? – Ne, priešingai, man baisu dėl to, kad šiandien galėčiau nužudyti taip pat lengvai kaip ir prieš 50 metų.“ Kitas epizodas: „Ko jūs bijote, ar bijote, kad pasidarėte labiau žmogiškas? – Ne, aš nepasidariau labiau žmogiškas, man tiesiog nusilpo nervai.“

Visuomenė jo nenubaudė ir jam neatleido, bet – išklausė. Ţandara mirė 2004 m., sulaukęs 74 metų, praėjus penkeriems metams po knygos ir trejiems – po filmo pasirodymo. Ar jis mirė susitaikęs, laimingas? Cesereanu, vertindama prieštaringą jo biografiją, klausia: „Kiek jo išpažintis yra tikra, nuoširdi ir kiek – išmokta, prisiimta, suplanuota poza? Kiek ji yra kaukė ir kiek – autentiškas troškimas? [...] Franţas Ţandara yra kaltės kamuojamas budelis, dramatiškas išpažinėjas, tačiau jis nėra nei didvyris, nei kankinys, nei šventasis, nei apaštalas. Žmonių akyse jis norėjo būti atgailos evangelistu, tačiau mūsų atmintyje išliko kaip budelis, kuris prisipažino. Ir ne daugiau.“^[5]