Hipsteriai atbėga atidunda
Benediktas Januševičius. Žodžiai. Eilėraščiai.
V.: Žiemos žodžiai, 2016. 80 p.
Nesu avangardo išpažinėja, bet Januševičiaus poezija man simpatiška – ypač kai klausausi jo skaitančio, atrodo, suprantu, apie ką tekstas. Meditatyviai (neretai varijuojama kokio nors objekto, pvz., žodžių, genų, laiko ar vaikų, tema), tačiau ir su komizmu, kritiškai apsvarstomas vienas ar kitas socialinis reiškinys. Knygoje nėra paaiškinta (o gal visgi reikėtų, nes prašalaitis nežino – būtų šiokia tokia edukacinė paskirtis), kad tekstai rašyti slemui skaityti. Leidinys švelniai primena samizdatą (senovinės rašomosios mašinėlės šriftas); greičiausiai tai nepaklusimo poezijos meinstrymui forma.
Dainius Dirgėla. Re:plikos / Stebėto jo užrašai. Eilėraščiai.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 172 p.
Nors akciją „Metų knygos rinkimai“ laikau šiek tiek vaikų žaidimais (deja, kartais ir profesionalai į ją pasižiūri kaip vaikai – nuoširdžiai nuliūsta nepakliuvę, organizuoja balsavimo lenktynes, įtiki, kad dėl akcijos gaunamas dėmesys yra gėris), nuoširdžiai nesuprantu, kodėl nei Dirgėlos, nei Januševičiaus knygų nėra sąraše. Dirgėlos poezija, nors ir visai kitokia negu Januševičiaus, man atrodo socialiai aktuali; knygoje vis išnyra pabėgėlių tema. Eilėraščio raiška lakoniška, svarbus semantinis žaidimas kalba, rašymo kaip fotografavimo stilistika – taupi, juoda ir balta (išryškinant, kas svarbiausia), be daugiažodžiavimo.
Eugenijus Ališanka. Stuburo tik punktyrai. Eilėraščiai.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 103 p.
Eroso sklidina poezijos knyga (nors tas erosas neapčiuopiamas, jį sukuria ar tik ne stirnos), kurioje nėra vulgarybių. Kartais atrodo – hermetiška, pernelyg hermetiška. Stuburkaulio metafora – poezija kaip kūnas, struktūra, stuburas (nors anksčiau jau būta dievakaulio). Autorių geriausiai charakterizuoja kadaise PDR haiku parašęs Kęstutis Nastopka: „…ir apoloniškas Ališanka“ (aliuzija į teorinę Ališankos studiją „Dioniso sugrįžimas“). Apoloniškas, nes ir poezija racionali (autorius visgi matematikas), nors racionalumas buvo pamintas ankstesniame programiniame eilėraštyje apie būdus, kaip nužudyti poeziją. Autoriumi pirmąkart susidomėjau studijų metais, skaitydama almanachą „Miestelėnai“ – atrodė neįtikėtina, kad intelektualus poetas nėra akademikas. Vėliau, kartu važiuojant į renginį Rusnėje, teko įsitikinti jo unikaliu gebėjimu virtuoziškai vairuoti ir pasakoti istorijas – ne toks svetimas ėmė atrodyti prie Ališankos prilipęs keliaujančio rašytojo įvaizdis. Kartu važiavome ir į literatūros festivalį Berlyne – Akademie der Künste Eugenijus dar naujai nupasakojo „Literatūrinio ekspreso“ patirtis (buvau girdėjusi apie tą traukinį, bet visai kitais rakursais). Jo rašymo situacijos man tapo aiškesnės. Kurį laiką įsivaizdavau, kad prezentuoju moterį iš eilėraščio „Trys gracijos“ (p. 66), tačiau Eugenijus šią fantaziją paneigė – prezentacijos esančios konkrečios, bet kitos. Vienas gražiausių šios knygos tekstų, „Paliktas po pamokų“ (p. 84), priminė Solveigos Daugirdaitės eilėraštį „Teorema“, esantį antologijoje „Dvidešimto amžiaus lietuvių poezija“. Panašų eilėraštį yra parašiusi ir Patricija Šmit, taigi įdomu, kaip šie trys gracingi tekstai susitinka.
Pierre L’Ermite. Tarp tavęs ir manęs nėra kunigo… Romanas.
Išvertė J. Povilonis. Pranciškonų spaustuvė Kretingoje, 1937. 166 p.
Keista pjaustyti lapus knygos, kuri išleista 1937 m. Prancūziškas romanas, į lietuvių kalbą išverstas ir išleistas, matyt, po Christopho von Schmido „Genovaitės“ bumo – skaitančiojoje visuomenėje būta sentimentalių romanų poreikio. Siužetas ne itin tikroviškas: jauna mergina, nemažai laiko praleidžianti bažnyčioje (katekizuoja vaikus ir pan.), išteka už vyro, kuris šiomis jos pareigomis nepatenkintas; uždraudžia jai tą daryti. Palūžusi moteris suserga psichikos liga ir perkeliama slaugyti vienuolėms, o vyras, atrodo, atranda tikėjimą. Smagu skaityti dėl tarpukariui būdingo egzaltuoto stiliaus (daugybė daugtaškių) ir vertimo įdomybių (pavardės sulietuvinamos, pvz., Bertramaitė), tačiau vietovardžių rašyba kartais originali (pvz., Marseille).
Viktorija Daujotytė. Sofija.
V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 2015. 344 p.
Šeštoje klasėje dailės istorijos mokytoja Danutė Jedzinskienė patarė skaityti „Laiškus Sofijai“ (tuomet sovietinio leidimo). Skaičiau, stebėdamasi Čiurlionio kalba, leksika – suvokiau tuos tekstus kaip meilės laiškus, o tokio žanro pavyzdžių daugiau ir nebuvau skaičiusi. Kultūrinė Sofijos Kymantaitės figūra kurį laiką vis dėlto nebuvo aiški; tik tai, kiek telpa tuose laiškuose, vėliau dar šis tas iš lituanistikos studijų programos. Opinija suponuoja klaidingą mitą, esą neturime populiarios monografijos. Man net kelios Viktorijos Daujotytės parašytos monografijos atrodo pakankamai populiarios, beskaitant įtraukiančios lyg romanai. „Sofija“ neabejotinai prie pastarųjų: stilistiškai artima studijai „Arčiau Lietuvos“ (apie Barborą Radvilaitę). Labai įdomus momentas apie Kymantaitės gelbėtus žydus: visgi informacijos šykštokai. Galbūt nedaug medžiagos ir tėra. Graži vestuvinių žiedų metafora, rezonuojanti autorės pamėgtą Goethės simbolio prasmės lauką. Nesutinku su Astridos Petraitytės recenzijos („Š. A.“, 2016.VII.8) imperatyvu, esą sunku pateisinti Sofijos, jau pagimdžiusios kūdikį, nesirūpinimą vyru, nevažiavimą jo lankyti – ne, nesunku, turint omenyje, kiek ji vargo patyrė, kai laukdamasi važiavo jo parsivežti iš Peterburgo. Laikas su kūdikiu tikrai yra sunkesnis už laiką besilaukiant. Bet apskritai – ne mūsų tai reikalas, ne mums tą svarstyti.
Solveiga Daugirdaitė. Švystelėjo kaip meteoras.
V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015. 272 p.
Aktuali sovietmečio dekonstrukcija, kurią perskaityti kone privaloma. Ir Simone de Beauvoir „atreikšminta“ (paprastai ji koegzistuoja Satre’o šešėlyje), ir papildytas daugelį jaudinantis Justino Marcinkevičiaus portretas. Viename vakarėlyje, aptarinėjant šią knygą, buvo pacituota išnaša, kad „mokytojaudama Beauvoir kartais suviliodavo savo jaunas mokines, paskui perleisdavo jas Sartre’ui“ (p. 46). Užsimezgė diskusija apie tai, kad šią informaciją mes kažkaip išstumiame iš galvos, pašaliname iš kultūrinių portretų, nes tai amoralu. „Kadangi Sartre’as toks didis rašytojas?“ – paklausė vienas rinkodaros specialistas. „Apie Sartre’ą net nepagalvojau, jis man nieko svarbaus neparašė, – atsakiau. – Bet kaip tą daryti galėjo Beauvoir?“
Tomas Kempietis. Kristaus sekimas.
Vertė Ona Labanauskaitė. V.: Katalikų pasaulio leidiniai, 2014. 341 p.
Leidinio metrikoje nenurodyta, iš kurios kalbos versta, – sutikite, žvelgiant tekstologiškai, tai šiek tiek keista. Bet tiek to, pasitikėkime leidykla. Nesijaučiau pribrendusi skaityti šį veikalą, bet savaip „sugundė“ Gintaro Sungailos straipsniai; nusipirkau, skaičiau. Kaip tik buvau pamąsčiusi, kad be reikalo vertinu atsitiktinius žmones (pvz., pamatytus gatvėje), ir savo maldose prašiau išmokyti mane to nedaryti. Netgi ėmiau melstis sakiniu: „Kad nevertinčiau ir nesmerkčiau kitų žmonių puikybės, jei tik jie nelenda man į akis.“ Lektūra pasirodė esanti self-help, bet kur kas geresnė ir įdomesnė už dabartinį šlamštmaistį sielai. „Aš kenčiau didžiausią žemiškų daiktų trūkumą; dažnai girdėjau manimi skundžiantis; nuolankiai pakęsdavau pažeminimą ir įžeidimus; už gerus darbus patyriau tik nedėkingumą; mano stebuklus laikė piktžodžiavimu, mano mokslą smarkiai kritikavo“ (p. 162). Šie žodžiai priskiriami neva Jėzui (ten rašoma tokiais dialogais – Dievas kalba su žmogumi), bet, paradoksalu, tapatinuosi kaip tik su jais. Gal čia ir didybės manijos apraiškos, bet tai stiprina.
Julius Keleras (eilėraščiai), Vidas Poškus (piešiniai). Karalius Bulviagalvis II.
2016. 96 p.
Bandžiau perprasti žanrą: veikiausiai nonsensas, tinkamas ir suaugusiesiems, ir (kai kada) vaikams. Skaičiau 31-ajame autobuse, šalia prisėdo besilaukianti moteris ir paklausė, kokia čia knyga – labai gražiai iliustruota. Supratau, kad tai knygos įvertinimas – iš pirmo žvilgsnio. Taip, neįprastai, senamadiškai iliustruota – Vido Poškaus piešiniais grafitu. Poeto tekstas ir eksperimentinė grafika neįprastai dera – sukuria tą malonų („čia ne vaikams“) efektą. Tą frazę reikėtų išversti: deja, ir ne suaugusiesiems, jeigu jie neturi estetinės nuovokos.
Kęstutis Navakas. Vyno kopija. Romanas.
V.: Tyto alba, 2016. 200 p.
Turbūt jau niekas nebedrįsta pasakyti apie Navaką ką nors kita, išskyrus ditirambus. Arba: „Skaičiau, bet nesupratau, skaitau antrąkart.“ Sunku vertinti, nes tai nauja; ne tai, ko turbūt visi tikėjomės. Kai kuriuos erzina manieringumas, pretenzingumas, nieko nepasakymas įmantriai sakant. Ir vis dėlto, jeigu Navakas ir daro kokių nors klaidų, tai nebent gyvenime, bet ne literatūroje. Literatūroje jis niekada nebūna atsainus, „bet koks“, nerašo atgrubnagiškai. Kas parašyta – tai lyg nukalta iš aukso dulkių, net jeigu apie nieką. Itin vykusios erotinės scenos (retai kada nusisekančios lietuvių literatūroje).
Dovilė Bagdonaitė. Mėlynojo banginio širdis. Eilėraščiai.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 86 p.
Labai gera pirmoji prisistatymo dalis viršelyje (ligi „auksaplaukė pas lokius“) ir labai bloga antroji (nuo teisinimosi, kad ne humanitarė, ligi darbo paieškų – vis dėlto čia knyga, ne laikraštis „Alio“). Eilėraščiuose geriausiai „dirba“ autorės, kaip dailininkės, vaizduotė, vaikiškumas, nonsensas. Skaitydama galvojau, kad vizualumas poetams reikalingas ne ką mažiau negu muzikalumas – gal net labiau. Šiek tiek suklumpama ties religiniais momentais, įvaizdžiais – tiesiog jie ne itin pažinūs išankstiniam ironiškam apsisprendimui. Eskizuojami santykiai, kasdienė aplinka, daug chaotiškos buities. Žvilgsnis fiksuojamas ties buitinėmis detalėmis, atliekami nebuitiniai pasirinkimai. Gera, neįprasta „Pirmoji knyga“. Literatai apkalba, kad autorė yra hipsterių hipsterė (net jei kategoriškai nuo to atsiribotų), tik pati to nežino. Matyt, tai kažkas apie kartos atpažįstamumą.
Aldona Gustas. Padovanok man obuolį iš anapus.
Vertė Giedrė Bartelt ir Vytautas Karalius. V.: Naujoji Romuva, 2015. 224 p.
Per daug eilėraščių sugrūsta į vieną knygą. Jeigu būčiau redaktorė, stengčiausi juos praretinti. Palikčiau tik kokį penktadalį (suprantu, skamba žiauriai, bet kartais mažiau yra daugiau). Autorė man vėl įdomi kaip rašanti dailininkė – vis tas vizualinio instinkto reprodukuoti idėjas perkėlimas į verbalinį lygmenį. Tekstai poetiški, bet paprastučiai, daugiausia apie santykius, neprozodiški, todėl kuria neužbaigtumo ir nesibaigiamybės iliuziją; įvaizdžiai taip pat nesudėtingi, nors kartais originalūs, dailininkiški; iš įprastos aplinkos. Pritrūko koncentracijos – kas ir kodėl norėta pasakyti.
Julija Šukys. Epistolofilija.
Iš anglų k. vertė Marius Burokas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 256 p.
Anksčiau nežinojau, kad lietuvių tauta turi savo Motiną Teresę – Oną Šimaitę. Ji ne tik pasiaukojamai gelbėjo žydus, bet ir po mirties atidavė savo kūną Paryžiaus universiteto Medicinos fakultetui. Regis, pirmiausia su ja susidūriau rinkdama medžiagą „Skolų knygelėms f generacijai“ – taigi, sąlygiškai neseniai. Monografiją skaičiau godžiai, taip pat ir galvodama, kaip nesunkiai Vakaruose parašomos monografijos – be didelių spazmų dėl moksliškumo, be jokių beletristinių kompleksų. Šiurpus, beveik kinematografiškai perteiktas Vilniaus geto įspūdis, bado metai, meilės reikalai (apsvarstytas net orientacijos klausimas). Egodokumentų analizė: gyvendama Paryžiuje, Ona Šimaitė susirašinėjo su sovietiniame Vilniuje gyvenančia redaktore Tayda Devėnaite. Nors nesu susipažinusi su archyvu, man skaitant buvo visiškai akivaizdu, kad tą susirašinėjimą kontroliavo KGB (Tayda Devėnaitė netikėtai nusižudė). Autorė arba tokios versijos vengia, arba ji tiesiog nešauna jai į galvą. Tačiau visumos įspūdis – labai įdomu, egodokumentai susipynę, polifoniški, susiję ir su kitomis to meto kultūros figūromis, atveriantys sudėtingą epochos panoramą.
Paula McLain. Ledi Afrika. Romanas.
Iš anglų k. vertė Rūta Tumėnaitė. V.: Tyto alba, 2017. 447 p.
Vienas iš tų atvejų, kai knyga skaitoma dėl vertėjos. Iš negausių grožinės literatūros skaitinių apie Afriką bene ryškiausiai atsimenu Ch. N. Adichie „Kinrožės žiedą“. „Ledi Afriką“ skaityti irgi buvo smagu dėl sodrių aprašymų – Berilė Markam, netipinė moteris, gamtos vaikas, išgyvenimo srityje lavinasi kartu su Kenijos berniukais. Vėliau vis netaisyklingai įsimyli, stokoja adrenalino, kol tampa viena pirmųjų moterų lakūnių pasaulyje (nors apie skraidymą lėktuvu romane radau mažiausiai). Mąsčiau apie tai, kaip sunku toje kolonijinėje tarpukario visuomenėje (kad ir gan prašmatnioje) buvo netradicinėms moterims – jos taip sunkiai pakeldavo visas konvencijas, kankindavosi, tvarkėsi su neplanuotais nėštumais ir motinyste, kurios tiesiog neištverdavo.
Kate Atkinson. Griuvėsių Dievas. Romanas.
Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. V.: Tyto alba, 2017. 510 p.
Taip pat skaičiau dėl vertėjos. Su visai smagia ironija suręsta šeimos saga; kaip romanas gal ne pats įspūdingiausias iš pastaruoju metu skaitytų, bet esama labai gerų, šmaikščių pasažų. Itin spalvingai aprašyta hipių ir vegetarų komuna, „mėlynakraujų“ pižonų namai, mėgėjiška „eutanazija“ šeimoje, rizikingas lėktuvo pilotavimas ir bombardavimai karo metu. Išraiškingas nevykėlės motinos (kuri dar ir rašytoja!) portretas: man asmeniškai daug artimesnis negu, pavyzdžiui, paskutinėje „Bridžitos Džouns“ dalyje. Visuma pernelyg irvingiška – blogąja prasme: psichologinis realizmas. Be to, į pavadinimą dėti žodį „dievas“ (bent jau epochoje po „Mažmožių dievo“) yra nusikalstama veika, banalybė, tyčinė niekuo dėto žodžio niveliacija. Perskaičiusi galvojau, kaip vis dėlto reikėtų romaną reziumuoti (atmetant išsamiausią autorės paaiškinimą knygos pabaigoje; autoriai dažniausiai nepataiko, aiškindami patys save), – knyga apie tai, kas yra šeimos trauma ir kaip ji veikia kitas kartas.
